Prieš porą savaičių KU teatras "Dramos klasė" grįžo iš Kanados, kur Monrealio priemestyje, Valeifylde (Kvebeko provincija), vyko Tarptautinis festivalis "Les Fetes Theatrales du Suroit", organizuotas universitetų teatrų asociacijos viceprezidento Žano Marko Larū. Plačiau papasakoti apie šį festivalį paprašėme trupės vadovų ir režisierių Vytauto ir Veltos Anužių.
- Kodėl iš daugybės pasiūlymų vykti į tarptautinius festivalius pasirinkote Kanadą?
Vytautas: - Labai imponavo žmogaus, kuris tą festivalį organizavo, asmenybė. Bezansone (Prancūzija) maloniai nustebome, pamatę Žano Marko Larū spektaklį. Tai buvo labai aukšto lygio darbas.
Ž. M. Larū vadovauja teatrinei mokyklai ir turi savitą teatrinę kalbą. Norėjome geriau pažinti jo darbo metodus.
Antra vertus, visada norisi pabuvoti tolimose šalyse. Bet tai mažiausiai įtakojo mūsų sprendimą.
- Dalyvavote keturiuose tarptautiniuose festivaliuose užsienyje. Kuo Kanados festivalis išsiskyrė iš kitų?
Vytautas: - Festivalyje dalyvavo daug vietinių kolektyvų. Kitas dalykas, išskiriantis šį festivalį iš kitų, - aukštas trupių profesionalumo lygis.
Ljėžo (Belgija) festivalyje spektakliai buvo nelygiaverčiai. Monastyrije (Tunisas) dominavo arabų pasaulio teatras - įdomus, su savitais atradimais, su gera režisūrine bei aktorine mokykla, besiremiantis nacionalinio teatro patirtimi. Bezansono (Prancūzija) festivalis - pats spalvingiausias trupių, repertuarų, diskusijų ir vertinimu prasme.
Velta: - Daug kas priklauso nuo festivalio šeimininko. Žanas Markas Larū - labai malonus, svetingas, mandagus žmogus. Viso festivalio metu jautėme jo rūpestį. Tai sukūrė betarpišką bendravimo atmosferą.
- Kurias festivalio trupes išskirtumėt?
Velta: - Išskirčiau trupę iš Baje St.-Fransua ir jų spektaklį B. M. Kolteso "Roberto Zuko" (rež. M. Brol). Gražūs studentų aktoriniai darbai. Jie "degė" ir tikėjo tomis idėjomis, kurios yra pjesėje.
Įdomus buvo Kompjeno (Prancūzija) universiteto teatro "Kamelija" darbas: spektaklis sukurtas iš skirtingų pjesių dialogų apie meilę.
Vytautas: - Sužavėjo atidarymo dieną šeimininkų pristatytas teatrinis projektas. Tai buvo multivizualinis teatras - į dramos veiksmą įsiterpia televizijos ir kino technologijos. Man įdomus pasirodė ne pats rezultatas, o tai, kaip jie valdo ir orientuojasi šioje naujausioje ir madingiausioje teatrinės formos išraiškoje.
- Daug bendravote su vietos studentais. Kokia jūsų, kaip pedagogų, nuomonė apie Kanados, Kvebeko jaunus žmones?
Vytautas: - Velta labai tiksliai suformulavo sakydama, jog juose gyva romantiška, poetiška dvasia, yra kažkokio "muškietininkiškumo".
Kanadiečiai taip diegė tradicijas papročiuose ir ideologijoje, kad nebuvo galima jų ignoruoti. Todėl šitie žmonės ramūs, stovėdami ant tvirto tradicijos pagrindo, ir pramuštgalviškai drąsūs, ieškodami atsakymų į amžinuosius klausimus.
Velta: - Ten tarp jaunimo nėra cinizmo, to "juodo purvo". Galbūt mes buvome tik tokioje aplinkoje. Bet ir Monrealyje to nematėme. Jie kitokie, jie nėra paveikti amerikietiškosios kultūros.
Vytautas: - Tas "juodumas" ne tik nuo amerikietiškos kultūros. Jis atsiranda, kuomet nėra auklėjimo tradicijos, kuomet nėra elementaraus mandagumo. Esame nemandagūs: nemandagus jaunimas, nemandagi karta. Būti mandagiam pas mus - blogas tonas.
Mes nebeturime sąvokos "gerai išauklėtas". O kanadiečiams pasakymas "good educated" labai svarbus. Čia, Lietuvoj, šito nereikia. Nereikia, kad tu būtum išauklėtas ir mandagus.
Garsus režisierius Viktiukas savo aktorių prašė sakyti vieni kitiems tik komplimentus, sakyti, jog yra genialūs, talentingi... Pacituosiu režisierių: "Kuomet negirdžiu, apie mane kalbėkite, ką norit. Į akis - viską, kas gera." Laikui bėgant, šitie žmonės nebegalėjo vieni apie kitus kalbėti blogai... Sukurta atmosfera, sakytum, "išorinis" dalykas, įpareigojo juos elgtis padoriai.
- Po šių žodžių peršasi išvada, jog lyginti Lietuvos ir Kanados jaunimo negalima. Labai jau skirtinga kultūra, auklėjimas, tradicijos.
Vytautas: - Prieš kanadiečius mūsų jaunimas neturi kuo pasigirti. Kitas klausimas, kiek jie patys dėl to kalti, kiek jie "be kaltės kalti".
Velta: - Jie turi visas galimybes idealiai studijuoti. Puiki įranga, visos sąlygos. Bet tai nemažina jų dvasios darbo pastangų.
Vytautas: - Mes negalime netgi sakyti - "Jie materialiai turtingi, bet mes turtingesni savo dvasia." Nė velnio neturtingesni... Mūsų mokiniai, ateinantys iš vidurinės mokyklos studijuoti į universitetą, yra labai menko išsilavinimo. O ir tas išsilavinimas vis prastėja. Labai gaila, bet tai tiesa.
Mes galbūt esame labiau patyrę. Tik ta patirtis neigiama - daugiau matėm skurdo, niekšybės, išdavystės. Žmogiškų ydų sukūry mes būname dažniau nei jie. Bet ar tai yra gerai, ar ta patirtis duoda teigiamą rezultatą, aš nežinau. Mes esam pragmatiškesni, gudresni už juos. Bet tai nereiškia, jog esam protingesni.
- Žanas Markas Larū jus vadino festivalio favoritais. Kodėl toks išskirtinis dėmesys "Dramos klasei"?
Velta: - Bezansone Žanas Markas matė mūsų miuziklą pagal A. Sokolovos pjesę "Fariatjevo fantazijos". Spektaklis jam labai patiko. Manau, jog sutapo mūsų ir jo požiūris į teatrą, darbą, kūrybą.
Spektaklį "Mes ne tešliai, Žirni!" rodėme pernai Ljėžė. Ž. M. Larū galėjo girdėti apie mūsų spektaklį atsiliepimus iš Belgijos.
- Kaip buvote įvertinti Kanados festivalyje?
Velta:- Spektaklį žiūrėjo labai daug festivalio dalyvių: studentų, universiteto dėstytojų. Galima teigti, kad jie jau savo atėjimu mus pripažino. Po spektaklio ilgai plojo, po to dėkojo, sakė, jog spektaklis - didelis darbas, gražus rezultatas, kad mūsų darbo metodai labai įdomūs. Apie spektaklį ilgai klausinėjo žurnalistai, kritikai. Sulaukėme teigiamų atsiliepimų Monrealio spaudoje - gražia recenzija mus pagerbė garsus Monrealio kritikas.
Vytautas: - Žanui Markui labai patiko spektaklio muzika, kurią parašė kompozitorius B. Calzonas. Jis teigė, jog tai labai teatrališka muzika, puikiai atitinkanti spektaklio dramaturgiją. Jis norėtų, kad B. Calzonas rašytų muziką ir jo statomam miuziklui.
Mane ir Veltą pakvietė dėstyti aktorinį meistriškumą tame universitete. Reikia tik apsispręsti ir numatyti laiką.
Kitas dalykas - mus priėmė į universitetų teatrų asociaciją (IUTA). Lietuvos universitetų teatrų asociacija dar neįstojo, o mus jau priėmė be nario mokesčio. Kitais metais vėl kvietė atvykti. Žadėjo organizuoti gastroles trijuose Kanados universitetuose ir siūlė bendradarbiauti, kuriant tarptautinius teatro projektus. Bet tai jau bus ne festivalinis, o kūrybinis eksperimentinis bendradarbiavimas. Žiūrėsim...
Velta: - Parsivežėm du labai svarbius laiškus - vienas rašytas IUTA viceprezidento Žano Marko Larū, kitas - festivalio globėjo, generalinio direktoriaus, J. Turgeono. Laiške, skirtame universiteto rektoriui, Ž. M. Larū rašo: "Akivaizdu, jog šios trupės ir jos režisierių V. ir V. Anužių pristatytas darbas reprezentuoja "Dramos klasę" kaip vieną iš ryškiausių teatrų universitetinėje scenoje. Tokio lygio spektaklis reikalauja nuolatinio ir metodiškai pagrįsto darbo. Manau, jog jūsų universitetas išsiskiria labai geru studentų paruošimu. "Dramos klasė" yra verta pasaulinio universitetų teatro vardo, nes ši trupė - viena iš geriausių
- Ačiū už pokalbį.Šią savaitę KU teatras "Dramos klasė" išvyko į tarptautinį universitetų teatrų forumą Vilniuje "Skirtingi, bet panašūs". Vilniaus universiteto teatre penktadienį jie parodys naujausią savo pastatymą J. Griškoveco "Rusų keliautojo užrašai".
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą