Puikiai, - šypsosi.
Taip ir maniau.
Negi pradėsiu žliumbti, kad viskas blogai, kad kamuoja depresija?
Na, žliumbti tai nereikia. Pasakyk, ką galvoji apie tą sumautą gyvenimą...
Sumautą? - juokiasi. - Niekada taip nemaniau. Žinai, neseniai radau seną Jurgos Ivanauskaitės straipsnį. Ji rašo: jeigu turi ką valgyti, kuo apsirengti ir stogą virš galvos, tai esi turtingesnis už 75 procentus visų Žemės gyventojų. Ir jeigu tu šįryt atsibudai labiau sveikas nei sergantis, esi laimingesnis už milijonus žmonių, kurie iki kitos savaitės neišgyvens. Dar ji rašo, kad, kai grįžusi iš Indijos, Nepalo ir panašiai, išgirsta kokią kailiniuotą Lietuvos ponią, šaukiančią Dievą dėl prarasto dešrigalio, jai darosi gėda ir norisi paimti lazdą.
Tai vanoji save lazda?
Manau, kad mes, lietuviai, per daug žliumbiame ir susireikšminame. Žudomės dėl smulkmenų. Jeigu jau taip sunku gyventi, pagalvokim apie visam gyvenimui prikaustytus prie vežimėlių, vaikus, neturinčius ką valgyti, ir praeis ta depresija.
Ar gali pasidaryti lengviau nuo minties, kad būna ir blogiau?
(Susimąsto.) Per rusų TV mačiau laidą apie įdomų depresijos gydymo būdą. Programoje dalyvaujantys žmonės išsikasa sau duobę, atsigula į ją, duobė uždengiama lentomis ir užpilama žeme. Ten žmonės praleidžia visą naktį, po to daugelis ilgam atsikrato depresijos ir vėl išmoksta vertinti gyvenimą.
Siaubas. Man nepadėtų. Bet visi tą patį išgyvename skirtingai. Kartais žiūri, kaip žmogus blaškosi, ir norisi pasakyti: klausyk, aš irgi tai perėjau... Ką tu pasakytum vyrui, kuris po skyrybų neranda sau vietos?
Reikia iškentėti. Išlaukti. Niekas čia nepadės, tik laikas. Jis gydo pačias giliausias žaizdas. Aš asmeniškai per daug vartojau alkoholio, bet protingi žmonės pataria daugiau sportuoti, kad vakare kristum į lovą ir užmigtum, ir nekamuotų nereikalingos mintys.
Matei komediją "Ko nori moterys?". Na, ten vienas žaibo trenktas personažas pradėjo girdėti moterų mintis. Norėtum pabūti jo vietoje?
Kurį laiką. Kiekvienam vyrui būtų pravartu išgirsti, ką galvoja moterys. Galbūt tada kas antra šeima neišsiskirtų. Tačiau nuolat girdėti moterų mintis ir Gibsono herojui buvo kančia - vos neišsikraustė iš proto. Būtų idealu, kad tą sugebėjimą galėtum tai įjungti, tai išjungti. .. - juokiasi.
Sakai, jeigu vyrai suprastų moteris, kas antra šeima neišsiskirtų?
Žinoma.
Kodėl vyrai ir moterys nepasako vieni kitiems, ką galvoja, ko tikisi, ko nori?
Pasako. Tik kita pusė ne visuomet klauso.
Ko nori moterys, kaip manai?
Naujų batų, romantiškos kelionės į Paryžių, naujų tapetų, būti išklausytos, kad katė nesišertų, švelnumo ir supratimo, karbonado su sūriu ir grybais, numesti nereikalingus kilogramus, laukinės aistros, pagarbos, bilieto į Gojos, Pugačiovos ar Cicino koncertą, taikos pasaulyje, susitvarkyti spintą, gėlių, verkti be priežasties žiūrint pigų serialą, kad vaikai nesirgtų ir t.t., ir pan., ir dar daug ko. Jos pačios geriau žino.
O ko nori vyrai?
Supratimo. Įvertinimo. Lygios partnerystės be šantažo ir dominavimo. O kartais tiesiog drybsoti ant sofos, gurkšnoti alų ir žiūrėti krepšinį, ir kad per lemiamą metimą niekas nepradėtų reikšti pretenzijų dėl nepagaląsto peilio ar varvančio krano.
Kai kalbėjai apie moterį, supratimo, įvertinimo ir lygios partnerystės nepaminėjai.
Taigi paminėjau. Sakiau, kad jos nori švelnumo ir supratimo. O lygią partnerystę jos kartais traktuoja sau naudinga linkme. Nors gal aš čia ir subjektyviai šneku.
Ar jau niekada nebegalėsi pasitikėti kita moterimi?
Gal kada nors ir galėsiu. Tačiau ji turės mane "prisijaukinti", įgyti mano pasitikėjimą, ir tai gali būti ilgai trunkantis procesas. Natūralu. Jeigu nusisvilinai pirštus į keptuvę, kitą kartą kepsi atsargiau.
Ar žmonės gali būti vienas kitam ištikimi?
Kai kurie gali. Per LTV laidą "Lietuvos šviesuoliai" rodė vyrą, kuris visą gyvenimą rūpinosi savo neįgalia žmona.
O kiek galima atleisti?
Viską reikėtų atleisti. Jeigu neatleisi, liks nuoskauda, pagieža, pyktis. O tai juk nieko gero. Juk mums to nereikia.
Nereikia, bet skauda, ir viskas. Ar tu toleruoji neištikimybę?
Mano požiūris su metais keičiasi. Anksčiau ištikimybei neteikiau reikšmės. Dabar man atrodo kitaip.
Viena tokia ragana Vilija Lobačiuvienė yra pasakiusi, kad išmintinga moteris žino, kaip valdyti vyrą. Per seksą.
Aš irgi girdėjau smagų posakį, kad Dievas davė vyrui galvą ir galvutę, bet nepakankamai kraujo valdyti abu organus vienu metu, t. y. jei vienas veikia, kitas atsijungia. Tai tiesa, bet tik iš dalies. Galima išmokti valdyti sudėtingiausius mechanizmus, net meška išmoksta dviračiu važiuoti. Taigi ir fizinį kūną galima išmokti kontroliuoti, ir net mintis.
Svarbu, ko pats vyras nori. Galbūt jam patinka būti valdomam. Tačiau jei moteris siekia valdyti vyrą, kad ir per seksą, tai jau nėra lygiaverčiai santykiai. Nes jeigu ji valdo, manipuliuoja vyru savo reikmėms, įgeidžiams patenkinti ar nukreipia jo veiklą jos įsivaizduojama "teisinga" linkme, vieną dieną jis gali sukilti prieš tokią valdžią, ir pasekmės bus nenuspėjamos.
Na, galima nuspėti... Bet bandydama vyrą valdyti, moteris, matyt, siekia jį išsaugoti, na, pririšti jį prie savęs...
Negražu pririšinėti žmogų kaip kokį šunį. Anksčiau ar vėliau tai išaiškėja.
Jeigu galėtum sugrįžti į praeitį, ką darytum kitaip?
Bandyčiau geriau suprasti moteris, - šypsosi.
Svajūnas. Dar laukiu
Psichologų duomenimis, vedusio vyro galimybės jaustis laimingam kone penkis kartus didesnės negu viengungio ir tris kartus didesnės negu išsiskyrusio vyro. Ar esi patenkintas savo gyvenimu, savimi?
Nemanau, kad žmogus gali jaustis toks laimingas, kad nieko daugiau netrokštų. O ar laimingesnis yra tas ar kitas - tikrai nežinau.
Tau greit keturiasdešimt, iki šiol esi nevedęs, gyveni vienas. Kodėl?
Į klausimus "kodėl" jau bandžiau atsakyti paauglystėje, kai tik atsirado pirmieji savirealizacijos poreikiai, bandymai suvokti pasaulį ir buvimo jame prasmę. Per naktis su draugais apie tai diskutuodavom. Buvau tikras, kad prasmė yra veikla, kuri gali palengvinti gyvenimą kitiems. Jei nesi genijus, tai save privalai atiduoti šeimai, meilei. Tada esi laimingas, gali pasirūpinti kitais, ir tavo gyvenimas įgauna prasmę... Bet man va viskas išėjo kitaip.
Ar nerimauji dėl to, kad galbūt taip ir nesukursi šeimos?
Didysis jaudulys šiuo klausimu jau baigia praeiti. Nemanau, kad jis visai išnyks. Aš noriu turėti vaikų. Bet kartais pagalvoju, kad tą vandens stiklinę turbūt man paduos sesers vaikai, - juokiasi.
Ką veiki po darbo, kai pareini namo? Ar tau patinka būti vienam?
Vienišų žmonių laisvalaikis dažniausiai yra darbas. Bet aš ne visąlaik gyvenau vienas. Bandžiau kelis kartus būti kartu, bet neišėjo. Ilgiausiai kartu esu pragyvenęs dvejus metus. Priežastys įvairios: visada norėjosi maksimum, ir visad atrodė, kad galbūt tai dar ne tas žmogus, kad jį dar tik sutiksi. Ir laukiau. Ir dar laukiu.
Fatališkos moters?
Manau, kad kiekvienas vyras savo gyvenime išskirtų vieną vienintelę. Aš irgi. Mūsų bendravimas truko apie trejus metus, bet mus skyrė atstumas. Gal dėl to tiek ilgai ir truko, - juokiasi. - Galiu sakyti, kad aš ir dabar ją myliu.
Su kuo sutinki Kalėdas, Naujuosius metus?
Turiu tikrai didelį ratą gerų draugų, tarp jų yra ir vienišių, ir su šeimomis, - jokio skirtumo bendraujant. Gal tik prieš didžiąsias šventes pradėjau negerai jaustis, nes aplink - šeimyninių švenčių nuotaika, šurmulys. Tada apima nostalgiška nuotaika. Per Naujuosius būnu su draugais, bet... jie irgi nostalgiški.
Ar atitinki senbernio stereotipą: toks "zanūda", pedantas?
(Juokiasi.) Iš tikro tame yra kažkiek tiesos. Tu gyveni vienas, tvarkaisi, kaip tau reikia, ir jei kažkas griauna tavo tvarką, taisykles, tai nesijauti gerai. O "zanūda", manau, yra asmenybės bruožas, o ne socialinis statusas.
Vyrauja tokia nuomonė, kad vyras negali vesti, nes niekaip neranda savo mamos paveikslo kopijos...
Labai myliu savo mamą, bet tikrai negalėčiau jai papriekaištauti, kad vaikystėje ji mane per daug lepino. Nepersistengė. Jau vien dėl to, kad šeimoje buvau vyriausias vaikas.
Mano vienišumo problema slypi ne mano šeimoje ar santykiuose su mama. Ji slypi manyje, baimėje prarasti nepriklausomybę, laisvę. Be to, aš vis dar tikiuosi sutikti tą vienintelę, - šypsosi.
Kalbino Andromeda MILINIENĖ
Rašyti komentarą