Dviejų drugių stiprybė

Dviejų drugių stiprybė

Nuo aštuonerių metų Raimonda ir Kostas mokėsi vienoje klasėje. "Keturi berniukai ir mergaitės gyvenome kaip broliai ir seserys. Kiti vaikai apstumdydavo, išjuokdavo, apspjaudavo. Mes negalėjome, kaip dabar mūsų dukra, grįžti namo pas tėvelius ir sulaukti paguodos, o dienas ir naktis leidome valdiškuose namuose. Tada susipynė mano ir Raimondos visos vaikiško gyvenimo gijos: ir algebros uždavinius kartu sprendėme, ilgėjomės namų, ir svajojome", - prisimena Kostas.

Nuo penktos klasės jis važinėjo į Vilnių lankyti močiutės, kuri augino berniuką nuo trejų metukų. Raimondai buvo daug sunkiau vienai namo parsigauti, ir ji sakė akis išverkusi, kaip ilgėjosi mamos.

"Bet mūsų auklėtojos buvo kaip mamos: ir paglostys, ir sagą užsegs, ir kelnes išlygins, kol išaugome. Mokytoja prašydavo kitų vaikų palaukti, kol aš baigsiu rašyti diktantą", - pasakojo Raimonda, pabrėždama, jog geriausia vis dėlto tai, kad jiedu turėjo vienas kitą.

"Būdavo visko - ir už kasų ją patampydavau, ir koją pakišdavau, ir aroganciją rodžiau. Mat buvau neblogas skaitovas, mokyklos choristas ir piešėjas, tai mane vadino ir Kostu Kubilinsku, ir Čiurlioniu", - juokėsi Kostas.

Laimingiausia diena

Paskutiniojoje klasėje prisipažinę viens kitam meilę, draugai išsiskyrė dvejiems metams.

Kartą jis paskambino Raimondai, pasikvietė ją pas močiutę į Vilnių, po to pats merginą aplankė. "Aš mačiau, kad Raimondai skaudu išsiskirti, o aš, kurį laiką pabuvęs be jos, kankinausi. Trauka tapo nenumaldoma.

Atsakomybės nebijojau, žinojau, kad aprūpinsiu šeimą, juk esu stalius, statybininkas", - sakė Kostas. Namuose daugelis baldų šio dailidės padirbinti - nuo sekcijos ir kompiuterinio stalo iki rėmelių paveikslams.

"Mes vaikų neatkalbinėjome susieiti, juk dviem lengviau. O Kostas - kaip mano vaikas, pažįstu jį nuo mažumės, nuostabų nediduką berniūkštį. Jį visi mylėjo, nes buvo pirmūnas, skubėjo kitiems pagelbėt, ir spynas įstatydavo, ir batus taisė. Buvau tikra, kad su juo mano duktė bus kaip Dievo užantyje", - įsiterpė mama Staselė.

"O man vestuvės buvo laimingiausia gyvenimo diena. Be Kosto būtų liūdna, niauru, vieniša, aš neturėčiau ateities, ir gyvenimas prabėgtų tuščiai", - prisipažino Raimonda.

Kita deimanto briauna

Trečią bendro gyvenimo mėnesį džiaugsmu nutvilkė žinia, kad Raimonda laukiasi. Nėštumas buvo sunkus, ji blogavo, skrandis nepriėmė nė šviežių Kosto priskintų braškių. "Mudu ir pykomės, kaip dauguma jaunų šeimų, bet visi ja rūpinomės", - prisipažino vyras.

"Kai pamačiau tą gražų kūdikėlį, suvokiau, kad tai mudviejų su Raimonda meilės vaisius, užplūdo tiek gerų jausmų, kraujas virė. Tai yra laimė begalinė", - ir po trylikos metų apie tai kalbančiam vyrui ašaros užgniaužė kvapą.

"Raimonda dukrelę ir maitino, ir vystė, ir žaidino. Nuo tos dienos apsišlifavo mūsų aštrieji kampai. Buvo pasidalyta įsipareigojimais: aš privalau aprūpinti šeimą, kad būtume sotūs, apsirengę, švarūs. Bet ir Raimonda yra labai tvarkinga, pareiginga. O kavą į lovą nešu aš, nes jai būtų sunku..." - Kostas pasakoja, kad buvęs smaližius, bet dabar perka tris šokoladukus arba nė vieno. Abu apsiperka per išpardavimus, ir suka galvą, kaip kitais metais nupirkt Laurai batus, nes ši auga kaip ant mielių. Trylikos ji - 170 cm, kaip ir tėtis.

"Kartais aš būnu lėtas, tai Raimonda mane pastumia, pareguliuoja eismą gyvenime. Paslapčių vienas nuo kito neturim, o kai mane ištinka nesėkmė, pasakoti nereikia - ji iš veido mato. Ne, kai blogai, žmona manęs negraužia, bet graužia už buką užsispyrimą. Aš esu principingas žmogus, kai man kas nepatinka, užsidarau savy kelioms dienoms, nebendrauju su niekuo. Tikras Ožiaragis, na, o ji - kaprizinga Mergelė. Bet ieškome kompromiso. Ir džiaugiamės, kad pasikeitėm, jau visiškai kiti tikslai: nebekeli ant pjedestalo savo ego. Žiūri, kas geriausia ne vienam, bet visiems trims", - sakė Kostas.

"Santuoka kaip deimantas gali sužeisti, kai pasisuka netikėta aštria briauna. Bet aš moku dėmesio išsireikalauti. Knapso prie kompo ar televizoriaus - lendu į akis: "Dabar ir man skirk šiek tiek laiko". Koketuoju: "Ar aš tau graži?" - sako Raimonda. O jei susipyksta jiedu, tai dažniausiai dėl maištingosios princesės paauglės. Mama ją per daug lepina: "Tai ir širstu ant vienos - kad neklauso, ant antros - kad barasi", - sako jis. Bet niekas netrukdo Laurai "savarankiškumą rodyt": lankė ji šokių, dramos, piešimo ir karatė būrelį, o dabar dainuoti nori.

"Man Raimonda nesikeičia. Kokia buvo, tokia liko. Jeigu išloščiau loterijoje, dovanočiau jai kelionę į šiltus kraštus. Bet mums ir prie jūros gera pabūti...

Kartą per metus susitinkame su savo klasės draugais. Bet šeima man - didžiausias gyvenimo siekis.

Ką pasakyčiau vyrui, kuris paliko šeimą gimus neįgaliam vaikučiui? Pasakyčiau: "Silpnas tu žmogus."

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder