Edita, iš Lietuvos esate emigravusi jau seniai. Papasakokite, kas nulėmė jūsų apsisprendimą.
Tuometinėje Tarybų Sąjungoje daugumai gyventojų galimybės emigruoti nebuvo, taigi kai nebegrįžau iš turistinės kelionės, Graikijoje gavau politinį prieglobstį, tapau pabėgėle, tėvynės išdavike. Tarybinės ambasados darbuotojai Atėnuose mėgino mane sugrąžinti į protą, keletą mėnesių gyvenau su slaptosios graikų policijos paskirta asmens sargyba. Man buvo dvidešimt aštuoneri. Iš Graikijos išvykau į Kanadą. Apsisprendimą nulėmė aplinkybės, tiesiog pajutau, kad okupacija, nurodinėjimų sistema, nepasitikėjimas žmonių kūrybingumu, visuomeninio turto grobstymai, bendra tuometinė minties stagnacija neturi jokios ateities. Neapsirikau.
Ar niekuomet nekamavo dvejonės dėl grįžimo į tėvynę?
Ne, dvejonių nebuvo. Ir ne todėl, kad nemylėčiau Lietuvos. Gyvename laikais, kai tikra nepriklausomybė vargu ar kur įmanoma, pasaulis supančiotas gana tampriais visuotinės priklausomybės saitais. Be to, čionykštis gyvenimas toks intensyvus, kad pasiglemžia visą energiją. Gal ir mano charakteris toks - nemėgstu gręžiotis atgal.
Koks didžiausias Amerikos ir Lietuvos skirtumas kasdieniame gyvenime?
Amerikoje žmonės mandagesni. Gal moterims buitis lengvesnė. Lietuvoje daugiau nuoširdumo bendraujant, bent taip buvo anksčiau.
Ar mokėtumėte gyventi dabartinėje Lietuvoje?
Dabartinę Lietuvą pažįstu tik iš tolo, vargu, ar mano atsakymas būtų teisingas. Bet, kaip yra pasakęs vienas kinų minties galiūnas, jeigu nori plaukti, reikia plaukti.
Labai nedaug kam pavyksta išvykus į užsienį užsiimti tokia veikla kaip jūsų - menu, piešimu; žinau, kad rašote ir tekstus. Kaip jums tai pavyko?
Tokiais atvejais gelbsti prioritetai. Manęs niekada nedomino materialinių gėrybių kaupimas, taigi ir kapitalizmo citadelėje likau balta varna. Labai anksti supratau, kad gyvenimas yra tragiškai trumpas, todėl norėjau jį nugyventi įdomiai, taip, kaip man patinka.
Pinigų kalimas man nebuvo jokia gyvenimo įdomybė. Nedomino nei brangūs automobiliai, nei nežmoniškų kainų drabužiai, apklijuoti kažkieno vardais. Suprantama, materialine prasme buvo sunku, yra tekę pagyventi gerokai susiveržus diržus, bet turėjau daugiau laiko kūrybai. Išeivijoje išleidau tris poezijos knygeles, dvi iliustravau pati, trečios nespėjau, nes kraustėmės iš Kanados į JAV. Tiesa, trečioji poezijos knygutė buvo išleista jau Lietuvoje, kai žlugo Tarybų Sąjunga. Daug rašiau išeivių spaudai Kanadoje ir JAV, gavau lietuvių išeivijos apdovanojimų už žurnalistiką ir poeziją. Taip pat rengiau parodas, poezijos skaitymus. Mano poezijos ir dailės kūrinių publikuota kanadiečių meno leidiniuose. Ten radau bendraminčių, su kuriomis palaikau ryšį jau daugybę metų. Rašiau Laisvosios Europos radijui Miunchene, vėliau persikėlėme į JAV, dirbau "Amerikos balso" radijuje Vašingtone, po to įgijau tapybos bakalaurą Corcorano meno kolegijoje Vašingtone, nors Lietuvoje buvau baigusi Dailės institutą, grafikos specialybę. Truputį dėsčiau piešimą tame pačiame koledže, vėliau viešojoje mokykloje, rezidavau menininkų kolonijoje prie gražiosios Potomako upės krantų Aleksandrijoje, Virdžinijos valstijoje. Per ekonominę krizę kurį laiką dirbau gyvūnų labui didelėje korporacijoje. Tai mano antrasis pašaukimas, nes gyvūnus ir gamtą myliu nuo vaikystės. Turime du katinus ir kalytę.
Svarbu turėti gyvenimo partnerį, kuris suprastų menininko siekius, juos palaikytų. Be kitų paramos, retas meno žmogus gali pasiekti savo tikslų, todėl kiekvienas kūrėjas turėtų pagerbti ir kitų žmonių indėlį.
Dirbau su keliomis galerijomis, didelio pasisekimo sulaukė mano portretai, taip pat dariau sieninės tapybos užsakymus. Vienas jų yra JAV Vidaus reikalų departamente Vašingtone.
Ką apie jūsų kūrinius galvoja amerikiečiai?
Amerikiečiai labai geranoriški žmonės, negaili komplimentų, gerų žodžių. Kartą pamačiau, kaip du vyrai fotografavosi prie mano sukurtos sieninės tapybos prekybos centre Virdžinijoje. Labai tuomet apsidžiaugiau žiūrėdama į švytinčius jų veidus ir pagalvojau, kad jeigu pasaulyje būtų daugiau meno ir mažiau karų, visi būtume kur kas laimingesni šioje ašarų pakalnėje. Kanadoje mano kūryba taip pat buvo šiltai sutikta. Kai surengiau pirmąją parodą viešojoje bibliotekoje Edmontone, visiškai nepažįstami žmonės nepatingėjo man paskambinti į namus ir pasidalyti savo įspūdžiais, ištarti gerą žodį. Lietuvoje taip nebūtų buvę.
Ar Amerikoje, kur gyvenate, vartojamas žodis "emigrantas"?
Šį žodį girdžiu labai retai, gal kad Amerika tokia didžiulė, emigruoja žmonės viduje; jei kam įsipyko Arizonos dykumos, - išsidangina į Aliaską. Išvažiuoja amerikiečiai ir į kitas šalis gyventi, dirbti, bet tai mažas procentas. Dažniausiai tenka išgirsti žodį "immigrant" per televiziją. Šnekamojoje kalboje šie žodžiai nepaplitę.
Kaip manote, ar galėtumėte tą patį, ką darote svetur, daryti ir Lietuvoje, ir iš to pragyventi?
Tik iš kūrybos pragyventi visiems menininkams sunku, visur, visada. Aš manau, kad kur kas svarbiau ne pragyventi iš meno, o gyventi menu. Tada prasideda tikrasis kūrybingumas.
Ko jums labiausiai trūksta Amerikoje?
Lietuviško maisto! Gal taip nesakyčiau, jeigu gyvenčiau Čikagoje, bet vis tenka apsigyventi ten, kur beveik nėra lietuvių.
Ar laikote save pasaulio lietuve?
Tikriausiai galėčiau taip pasakyti. Pasilikau savo lietuvišką mergautinę pavardę, kurią amerikiečiai visai neblogai ištaria. 2006 metais lankiausi Lietuvoje, dalyvavau "Poezijos rudens" renginyje Druskininkuose. Skaitau lietuvišką spaudą internete, knygas. Iki šiol poeziją rašau lietuviškai, nors gyvenu lietuviškai nekalbančioje aplinkoje jau vos ne trisdešimt metų. Rūpi Lietuvos reikalai, nors ir iš tolo, bet internetas tuos atstumus dabar labai sumažino. Niekada ir niekur neslėpiau savo tautinių šaknų. Į tautiškumą žiūriu kaip į gėlę. Koks būtų apgailėtinas skurdas, jeigu vienintelė pasaulio gėlė būtų rožė, tegul ir labai graži, kvapni...
Ko palinkėtumėte visiems, ketinantiems emigruoti į Ameriką?
Palinkėčiau, kad gyvenimas Lietuvoje pagerėtų, kad niekam nereikėtų niekur emigruoti. Juk negali būti laimingas pasaulis su daugybe nelaimingų tautų.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą