Eglė: Didžiuojuosi, kad muzikos kelią pradėjau su "Tele bim-bam"

- Ką veikei, iki kol pasirodei "Lietuvos balse"?

- Šiuo metu studijuoju Vilniaus kolegijoje džiazo vokalą pas Giedrę Kilčiauskienę. Nuo muzikos niekada nebuvau nutolusi. Po mokyklos intensyviai galvojau apie savo ateitį. Nors sieti gyvenimą su muzika labai norėjau, verčiau save galvoti apie kitas specialybes, neva kokias nors perspektyvesnes. Dėl to po mokyklos praleidau vienerius metus ir tik tada nutariau studijuoti. Įstojau į viešąjį administravimą ir supratau, kad ten man ne vieta. Nutariau studijuoti vokalą. Dabar esu trečiame kurse, šiemet baigsiu mokslus ir net baisu pagalvoti apie tai, ką reikės daryti paskui. Gal "Lietuvos balsas" man padės sudėlioti tolesnius tikslus.

- Pirmą kartą dalyvauji televizijos projekte, tiesa?

- Taip. Nuo pat mažens mane jie labai traukė, bet džiaugiuosi, kad kol buvau jauna, "Tele bim-bam" vadovė Neringa Čereškevičienė atkalbėjo nuo tokių avantiūrų. Jei mes kur nors dalyvaudavome, dalyvaudavome su "Tele bim-bam". Dabar suprantu, kad ji teisingai darė. Televizijoje ypač jauni žmonės, paaugliai gali lengvai paslysti. Daug kas ten tikrai nėra taip, kaip atrodo per televizorių. Dabar aš jaučiuosi ten labai gerai ir nė kiek nesigailiu, kad ryžausi eiti į "Lietuvos balsą".

- Pas kurį mokytoją norėjai patekti?

- Buvo du variantai - arba Donatas Montvydas, arba Merūnas Vitulskis. Nors nė vieno jų nepažinojau, jie atrodė artimiausi mano muzikiniam skoniui. Kai atsisuko visos keturios kėdės, pagalvojau, kad gal geriau, kai atsisuka vos vienas, nes pasirinkti labai sunku. Pasirinkau Donatą, bet po šio sprendimo abejojau ar jis tikrai yra teisingas. Galiausiai viskas pasisuko taip, kad esu pas Merūną ir labai džiaugiuosi. (Šypsosi.)

- Patirtis, kurią įgijai "Tele bim-bam", padėjo tvirtus muzikinius pagrindus?

- Be abejo. Tiek muzikinius, tiek sceninius, tiek televizinius. Kita vertus, dabar viską pradedu iš naujo, lipu ant scenos kaip solistė - su savo vardu, o ne kaip Eglutė iš "Tele bim-bam". Labai paprasta būti scenoje, kai aplink daug kitų žmonių, kai dainuoji su komanda. O kai vienas, viskas yra kitaip.

- Koks tavo muzikos stilius?

- Jo dar ieškau. Kai pradėjau mokytis kolegijoje, susipažinau su džiazu. Iki tol jo neklausydavau. Kai susipažinau, džiazas man ėmė labai patikti. Mėgstu visas jo atmainas.

- Ar pati kuri dainas?

- Dar ne. Gal dar tam neatėjo laikas. Būna, kad prisėdu prie pianino, bet kol kas tai nieko rimto.

- Kokių savybių reikia, norint būti dainininku, lipti ant scenos ir užkariauti tūkstantinę minią?

- Be abejo, balsas yra vienas svarbiausių dalykų, bet ne svarbiausias. Manau, kad be techninių balso galimybių, dainininkas turi būti charizmatiškas, nuoširdus, muzikalus.

- Ne paslaptis, kad patekusi į didžiąją sceną esi stebima ne tik žiūrovų, bet ir prodiuserių. Ar yra kokios nors ribos, kur save matai, o kur ne?

- Žinau tik tiek, kad noriu dainuoti kaip solistė didžiojoje scenoje. Kadangi, kaip minėjau anksčiau, savo muzikos stiliaus dar ieškau, sunku konkrečiai pasakyti, kokio žanro atlikėja norėčiau būti. Pirmenybę teikiu soului, džiazui, R&B muzikai, bet popmuzika man taip pat nesvetima. Žinau tik tiek, kad scenoje noriu būti tik su gyvai grojančiais muzikantais. Jokių fonogramų. O muzikos pasaulyje ribų nėra. Svarbu tik nesustoti ir po truputį kilti aukštyn.

- Papasakok, ar tavo šeimoje yra muzikantų?

- Mano tėtis yra muzikantas. Visa jo giminė yra labai muzikali. Mano senelis dainuodavo, grodavo. Džiaugiuosi, kad mano tėvai pastebėjo ir manyje muzikinę gyslelę bei nuvedė į "Tele bim-bam".

- Niekada nesigailėjai, kad, užuot laksčiusi kieme, turėdavai eiti į repeticijas?

- Ne. Nors mano vaikystė iš tiesų skyrėsi nuo daugelio, bet viskam rasdavau laiko. Džiaugiuosi, kad turėjau tokią vaikystę.

- Nebuvo pavojaus sužvaigždėti?

- Buvo. Buvo tokių vaikų, kurie jausdavosi lyg kažkuo geresni. Bet man visa tai atrodydavo juokingai. Vaikystėje tiesiog džiaugiausi, kad dainuoju "Tele bim-bam". Tiesa, paauglystėje į tai jau žiūrėjau kiek kitaip. Gal net šiek tiek to gėdijausi. Dabar juokinga tai prisiminti, nes tikrai didžiuojuosi, kad ten užaugau.