Elena ir Jonas Liekiai: "Kas gera - prisiminkime..."

Elena ir Jonas Liekiai: "Kas gera - prisiminkime..."

Ir Elena, ir Jonas mokėsi toje pačioje Skaudvilės mokykloje. Kaip dažnai pasitaiko, vienas kito nepastebėjo. Iki vieno lemtingo momento.

Elenutė, jos trys seserys ir brolis labai anksti tapo našlaičiai, augo be mamos, kurios gyvybę susiurbė liga. Tėtis pasiryžo vaikus išauginti pats. Antrosios žmonos neieškojo, ir stengėsi vaikams atstoti ir mamą. Tai kažkokia proga raudona suknute pasipuošusi Elenutė ir žingsniavo į parankę įsikabinusi tėčiui. Tuomet Jonas ją ir pastebėjo. Greta buvusiai, jau minėtai Aldonai pasakė: "Kokia graži mergaitė..." Ši labai guviai sureagavo: "Aš su ja galiu supažindinti, kartu kambarėlyje gyvename". Pažadą visai netrukus įvykdė ir Elena su Jonu susipažino. Bičiulystė laiškais tęsėsi ir tuomet, kai Jonas tarnavo armijoje. Iš jos grįžęs Jonas ne į namus, o pas Eleną strimgalviais nulėkė ir nerimastingai teiravosi: "Ar tekėsi už manęs?"

O kai Elena pagaliau ryžosi pranešti savo tėčiui apie planus tapti Jono žmona, šis be galo nuliūdo. Juk jis Elenai buvo nužiūrėjęs turtingą, gražų jaunikį, dėl kurio panos kraustėsi iš proto. Elenai tokio nereikėjo. Tėtis tuoktis su Jonu neuždraudė, tik perspėjo: "Vargsi su juo..." O ilgainiui Jonas tapo pačiu mieliausiu žentu.

Kaip būtų, jeigu būtų...

Elenos tėvelis iki karo buvo pasiturintis žmogus. Juk jis, kaip ir Elenos broliai, tetos, buvo išvažiavęs dirbti į JAV. Į Lietuvą sugrįžo tuomet, kai pasimirė jo tėvelis, ir nebuvo kam brolio beauginti. Elenos močiutė, kaip ir jos mama, anksti buvo mirusi. Grįžti sugrįžo, pareigą atliko - jaunylį brolį ant kojų pastatė. Bet nuolatos ilgėjosi Amerikos ir ten likusių kitų brolių ir sesers. Kai mirė Elenos mama, viena tetų iš Amerikos parašė laišką, kad dvi mergaites atsiųstų jai auginti. Vis mažesnė našta liksianti. Viena jų turėjusi būti Elena. Bet tėvas, gerai viską pasvarstęs, nusprendė, kad jo našta - jis ir neš. Šiandien p. Elena nelinkusi svarstyti, kas būtų, jeigu būtų buvę. Yra taip, kaip yra.

Galėjo būti, kad jos išvis nebebūtų... Karo metais į ją kaip į judantį taikinį šaudė girtas rusų karininkas. Paskui, kai gavo pylos, išsiblaivęs atėjo atsiprašinėti. Oi, visko būta tame gyvenime...

Sielvartas

Visą gyvenimą finansininku (paskutinė darbovietė - 28 metai Lietuvos banke, vadovaujamame velionio Stasio Černiausko) dirbęs p. Jonas labai taupus žodžiams. Beje, jis bandė "trumpinti" ir p. Elenos prisiminimus.

Nors jau praėjo daug metų, abiem sudrėksta akys prisiminus pirmajį sūnelį Valentiną. Vienuolikmetį jį suvėžino sunkvežimis. Gedulas buvo tuo didesnis, kai atrodė, jog Dievulis jiems gali vaikelių nebeatsiųsti.

Džiaugsmas

Bet atsiuntė. Pirmiausiai - Liną, o paskui net "drybtelėjo" - dvynukus Kęstutį ir Valdemarą. Kadangi skirtumas tarp Lino ir dvynukų tebuvo tik pusantrų metų, visi trys augo tarsi tryniai. O ką reiškė anuometinėmis sąlygomis auginti tris sūnus ir dirbti, žino tik tos moterys, kurios tai patyrė. Auklių, kaip dabar, niekur ir su žiburiu nerasi. O dirbti, duonelę uždirbti, juk reikėjo. Taip ir taikydavosi su vyru pamainom vaikus prižiūrėti: rytais, kol Elena dėstė biologiją pedagoginėje mokykloje, su vaikais Jonas, į tarpą - prikalbinta padėti močiutė iš kaimynystės, vakarais - pati Elena. Kai vėliau Elena perėjo dirbti į mokyklą, atostogų metu dirbdavo stovyklose, ir vaikai su ja.

Bet tai buvo jau vaikams ūgtelėjus. Ir vargus užmiršo. Bet sielvartas dėl pirmagimio vis dar graužė. Graužė taip, kad su Jonu sutarė parduosiantys kadaise įsigyto namelio Mokyklos g. rajone dalį ir pirksiantys kooperatinį butą Debreceno g. Perdaug tame namelyje būta prisiminimų apie žuvusįjį sūnelį Valentiną. Sutuoktiniai Debreceno g. tebegyvena iki šiol. Su jais kartu - vyriausiojo sūnaus Lino šeima. Pasak p. Elenos, ji labai padėjo auginant anūkus Mantą ir Ievutę. Kai atsirado dar ir pagrandukas Žilvinas, patarė auklę susirasti.

Ką nuolat sūnums kartoja mama...

Elena ir Jonas teigė, kad labai norėjo savo sūnus išauklėti dorus. Taip ir susiklostė. Sūnūs baigė aukštuosius mokslus. Linas dirba "Klasco" Finansų skyriaus vadovu, Kęstutis - Lietuvos banke inžinieriumi, kuriam pavaldžios pinigus skaičiuojančios mašinos (ar ne tėvo įtaka?). Tik Valdemaras pasirinko jūros platybes, ir dabar dažnai būna reisuose.

Linas gyvenimo drauge išsirinko Aušrą - ir Valdemaras tokiu pat vardu marčią parvedė. O jų abiejų tėtušiai - Petrai. O štai Kęsto žmona - Simona. Marčios - ne iš kelmo spirtos, taip pat mokslų "nebrokijusios" - vokiečių kalbos specialistė, choreografė ir medikė. Be jau minėtų anūkų, Liekių "gentyje" Kęstutis dar augina Roką, o Valdemaras - Rūtelę, Luką ir Jorį.

Elena sakė sūnums nuolat kartojanti, kad žmonoms būtų geri. "Nes moterims gyvenime sunkiau negu vyrams", - moko mama. Ir mano, kad tie "mokslai" yra veiksmingi.

"... kas bloga - lai išblės"

Kai Eleną ir Joną bandžiau ištardyti apie gebėjimą kartu gyventi, auksinė jaunamartė atsakė mįslingai dainos žodžiais: "Kas gera - prisiminkime, kas bloga - lai išblės..." Bet kai vis dėlto atkakliai "mygiau" išduoti santarvės šeimoje receptą, Elena su Jonu teigė, kad šeimoms sutarti labai padeda ir artimųjų elgesys. Ponia Elena labai gyrė velionę savo anytą. Ji buvusi ir labai tvarkinga, ir niekada nenuilstanti, ir linksma. Elena, taip stokojusi mamos šilumos, jos susilaukė iš anytos. Ir visam gyvenimui į galvą įsidėjo, kad skųsdamasis savo dalia gyvenimiškų reikalų nesusitvarkysi. Anyta niekad nedejavo, niekad neaimanavo.

Kai žmona taip gražiai apie Jono mamą sakė, šiam sudrėko akys. Ir jis skubėjo patvirtinti, kad su uošviu labai sutardavęs.

O ilgiau pasvarstę, sutuoktiniai nusprendė, kad tokių labai akis ėdančių dūmų namuose ir nebuvę. Tik tie nepritekliai gal kiek nervus gadindavo.

O apskritai Elena ir Jonas Liekiai mano, kad bet kuriame reiškinyje pirmiausiai reikia ieškoti jo gerųjų pusių. Kaip ir žmoguje - ar jis labai artimas, ar tik pažįstamas.

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder