Elvyra Davainė: turėtume padėkoti emigrantams

"Buvo toks laikas, kada Lietuvoje netekau nuolatinio darbo, bankrutavo mano leidinys. Man atsibodo nuolatinis honorarų maldavimas, pinigų prašymas. Norėjosi pasijusti oriai", - prisimena knygos autorė. Paradoksalu, bet tam, kad pasijustų ori, rašytoja E. Davainė, kaip ir daugelis lietuvių emigrantų, gyvenimą užsienyje turėjo pradėti nuo visiškai paprastų darbų.

Prieš išvykdama dirbti į Airiją jūs Lietuvoje dirbote žurnaliste. Žurnalistika buvo viena prestižinių specialybių, o užsienyje jums teko dirbti visiškai paprastus darbus. Ar sunku buvo su tuo susitaikyti?

Tai buvo labai nelengva. Viena mano knygos idėjų ir buvo papasakoti, ką patiria žmogus, nulipęs socialiniais laipteliais žemyn. Kai jis, visą gyvenimą dirbęs mokytojų, žurnalistu ar sesele, turi dėl tam tikrų ekonominių ar kažkokių kitų priežasčių išvykti ir imtis juodo darbo.

Žinoma, ir man buvo sunku, bet aš mačiau, kad dar sunkiau buvo jaunimui, jaunoms gražioms merginoms, kurios Lietuvoje dirbo mokytojomis ar buhalterėmis ir kurioms vėliau teko valyti senelių slaugos namus, plauti tualetus ir įvairius nešvarumus.

Iš pradžių tie gaunami pinigai tarsi kompensuoja šitą socialinį nusileidimą žemyn, tačiau paskui žmogui pasidaro labai sunku ir atsiranda vidinis konfliktas. Jeigu žmogus užsienyje pasilieka ilgesniam laikui, jis nemato prošvaisčių, jis save susitapatina su darbu, ima konfliktuoti su personalu, kartais ima vartoti alkoholį, jam norisi pasigerti nuo tų visų nešvarumų valymo.

Knygoje rašėte, kad kai atvykote į Lietuvą, darbdaviai vengė jūsų emigrantiškos patirties. Kodėl manote, kad Lietuvoje emigrantų patirtis nėra pageidaujama?

Aš manau, kad šiuolaikiniai Lietuvos darbdaviai bijo to, kad pabuvęs emigracijoje žmogus yra užsigrūdinęs, "perlipęs" save. Jis atsiduria vienas, turi už save kovoti ir žino savo vertę. Jis supranta, kad dirbdamas tą juodą paprastą darbą gauna 8,65 euro per valandą ir puikiai supranta ir tai, kad tie pinigai jam teisėtai priklauso. O mūsų darbdaviai prie šitokių stiprių žmonių, kurie moka už savo teises pakovoti, nėra pripratę. Jie suvokia, kad toks žmogus bet kada gali pasakyti "viso gero", pakelti sparnus. Jie iš tikrųjų bijo tokių darbuotojų.

Knygoje pasakojote, kad jums pasinaudoti naujomis galimybėmis trukdydavo "iš Lietuvos parsivežtas žvėrelis". Kaip manote, ar tą žvėrelį turi visi lietuviai?

Taip, mes turime daug kompleksų ir įvairių baimių. Kai tu atsiduri vienas, tau tenka arba plaukti, arba skęsti, ir tada tu kažkaip mobilizuojiesi. Mes kiekvienas savyje turime tų slaptų resursų, kuriuos galbūt bijome, drovimės panaudoti. O užsienyje tavęs niekas nepažįsta ir tu viską išbandai tarsi gavęs naują šansą. Bandai perlipti per savo baimes, bandai tą žvėrelį nuslopini ir įgauni daugiau pasitikėjimo savo jėgomis. Ir man pasisekė, kad aš tą žvėrelį nuslopinau. Bet jis yra gyvas ir dabar, tik ne toks didelis kaip anksčiau, prieš išvažiuojant į Airiją. Jisai yra ne tik lietuviškas žvėrelis, galbūt jį turi kiekvienas žmogus, nebūtinai tik lietuvis.

Kaip manote, ar airiai yra kitokie?

Aš atkreipiau dėmesį į tai, kad airiai žmogų vertina pagal jo sugebėjimus, galimybes, elgseną ir bendravimą. Jie didelio spaudimo kitataučiui nedaro ir tave priima tokį, koks esi. Jie laubiau žiūri į tai, kaip save pateiki: kokio tu būdo, ar tu bendrauji, ar tu sveikiniesi, ar esi paslaugus. Ir iš to jie susidaro savo nuomonę.

Ar manote, kad Airijoje darbuotojas emigrantas yra labiau vertinamas negu lietuvis darbuotojas Lietuvoje?

Manau, kad ten ne tik darbuotojas labiau vertinamas, bet ir žmogus. Ten rodoma didesnė pagarba žmogui. Ta pagarba rodoma ne tik darbovietėje, bet ir kitur, paprasčiausiai gatvėje. Ji yra įskiepijama dar tuomet, kai žmogus jaunas: gal mokykloje, gal šeimoje. Turbūt iš ten ji ateina ir į darbą.

Airiai gi specialiai nepastums tavęs, o jei pastums netyčia, atsiprašys dešimt kartų, nusišypsos. Atmenu, kai gyvenau mažame Airijos miestelyje dar tuomet, kai Lietuva nebuvo Europos Sąjungos narė. Dar mūsų emigrantų buvo nedaug, tai miestelio žmonės visada sveikindavosi, jei matydavo, kad atvirai į juos žiūri. Gal jiems ir ne visai rūpėdavo, kaip tu gyveni, bet jie visada šito pasiteiraudavo, pasidomėdavo.

Aišku, pasitaiko ir visokių išnaudojimo faktų, juk darbdavys yra verslininkas ir jisai nori maksimalaus pelno, bet vis tiek ribos paprastai nėra peržengiamos.

Kaip pasikeitė Airija nuo to laiko, kai atvažiavote iki jūsų išvykimo?

Airija pasikeitė kai Europos Sąjungą įstojo naujos valstybės narės, nes atvažiavo skirtingų kultūrų žmonės. Labai daug atvyko žmonių iš Lenkijos, Rumunijos, Slovakijos; manau, kad Airija nebuvo pasiruošusi tokiam dideliam kultūriniam desantui. Nors tie imigrantai buvo europiečiai, bet vis tiek kitokio temperamento, kitokių tradicijų ir požiūrių žmonės. Dėl to galbūt šiek tiek pasikeitė ir Airija. Iš pradžių Airijos žmonės buvo patiklesni, o paskui daugiau nusikalstamumo atsirado. Žmonės, į šalį atvykę laikinai, kažkaip kitaip elgiasi. Jie gal galvoja, kad čia jų niekas nepažįsta, kad jie gali daryti ką panorėję.

Kai paskutinį kartą vykau į Airiją (ten gyvena mano sūnus), ją vėl radau visai kitokią. Ji šiek tiek sunerimusi dėl krizės. Žmonės sako, kad bankuose yra sudarinėjami užsieniečių sąrašai, kad bankai gali labiau spausti užsieniečius, kad į darbą pirmiau priimami airiai negu lietuviai, kad yra slaptas susitarimas. Šiuo metu Airijoje yra labai sunku susirasti darbą.

Skaitant jūsų knygą susidarė įspūdis, kad airiai yra labai organizuoti ir pilietiški žmonės.

Taip, kolektyvinės bendruomenės Airijoje yra labai stiprios. Pas juos yra labai stiprus bendruomeniškumo ir kovojimo už savo teises jausmas. Airiai tikrai laikosi įstatymų. Nėra taip, kad ieškotų, kaip juos apeiti. Ir profsąjungos ten labai stiprios. Jie moka tam tikrą mokestį įstoję į profsąjungas ir jos gina žmones realiai.

Atmenu, kai buvau Airijoje pastarąją žiemą, kai pirmą kartą airius užspaudė tokie dideli šalčiai. Pas juos prisnigo ir užšalo vamzdžiai. Tuomet gaisrininkai į miestelio aikštę prie bažnyčios atvežė vandens ir dalino jį žmonėms. Mes su pažįstama mokytoja nuėjome pasiklausti, kas jiems liepė tą vandenį dalinti. Tačiau gaisrininkai atsakė, kad niekas jiems neliepė - tai nebuvo savivaldybės ar kieno nors kito įsakymas. Jie vandenį ėmė dalinti savo nuožiūra. Taigi pas juos yra tas solidarumas, pilietiškumas, pilietiškas požiūris į problemas. Nors ir spaudžia juos krizė, bet jie vis tiek daro tai, kas yra žmogiška.

Kaip manote, kada taip bus pas mus?

Aš manau, kad gal greitai. Žmonės pavargę nuo neteisybės, nuo abejingumo; kai solidarizuosis kaip Baltijos keliui dėl savo teisių, dėl savo būvio, ir kai užuot ėmę į rankas lagaminus ir keliavę į užsienį, ims kovoti už savo teises čia, tada ir taps pilietiški. Manau, kad taip bus greitai.

Airijoje niekuomet nesusidurdavote su didesniais sunkumais ieškodama darbo. Kokia buvo to paslaptis?

Visgi pačioje pradžioje susirasti darbą buvo labai sunku. O vėliau sekėsi geriau.

Aš visada grįždavau į tą patį darbą. Buvo ir taip, kad į tą patį darbą grįžau tris kartus. Mano nuostata tokia:niekada išeidamas netrenk durimis. Kada nors gal reikės vėl jas atdaryti.

Kodėl grįžote iš Airijos?

Todėl, kad Lietuvoje turiu šeimą ir mamą seną turiu. Man norėjosi ten gyventi, bet šeimos taryba nusprendė, kad gyvensime čia ir aš turėjau čia sugrįžti. Man ten labai patiko ir gal būtume išvykę, bet mano dukrai dar buvo 16 metų ir ji norėjo mokslus baigti Lietuvoje. Būtų buvę labai sunku persiorientuoti į kitą kultūrą. Iš tikrųjų vaikai, kurie ten išvažiuoja, netgi broliai ir seserys, kartais mokykloje tarpusavyje kalbasi angliškai.

Kaip sugalvojote parašyti knygą?

Aš į Airiją atvykau ne rašyti knygos, ją parašyti pavyko savaime. Pradėjau rašyti todėl, kad man norėjosi papasakoti, ką žmonės patiria gyvendami užsienyje, nes dabartinė spauda kažkaip supriešina emigrantus ir žmones, gyvenančius Lietuvoje. Vyrauja požiūris, kad emigrantai nėra patriotai, kad jie yra antrarūšiai, tarsi išvažiavę būtų vieni nusikaltėliai. Žinoma, visokių žmonių pasitaiko, juk ir Lietuvoje kasdien vyksta nusikaltimai ir nelaimės, tačiau paprastai labai išryškinama, kai nusikaltimas padaromas emigracijoje.

Mes pamirštame pasižiūrėti į kitą pusę: juk emigrantai į Lietuvą per keletą metų atsiuntė apie penkis milijardus litų. Jei ne jų pinigėliai, tai kažin kaip žmonės čia ištvertų šitą sunkmetį. Užuot juos koneveikus, reikia padėkoti, kad jie rodo pavyzdį. Aišku būtų gražu, kad užsidirbę pinigėlių grįžtų į Lietuvą. Bet dabar investicijoms laikas sunkus ir sunku ko nors tikėtis, bet yra tokių pavyzdžių.

Ar turite kūrybinių planų ateičiai?

Taip, ketinu parašyti antrąją knygą. Labai džiaugiuosi, kad pirmoji buvo sėkmingai išplatinta. Šiaip esu gimusi tremtyje ir prieš rašydama šią knygą dvejojau, ar rašyti apie Sibirą, tremtį ar apie savanoriškąją tremtį - emigraciją. Pagalvojau, kad apie savanoriškąją tremtį knygų parašyta nedaug. Pavaizduoti, kaip žmonės savanoriškai save išsitremia - būtent tokia buvo knygos mintis.

Manau, emigracijos tema dar nepabaigta ir čia dar taškas nepadėtas. Šia tema dar reikėtų parašyti tęsinį.