Dar prieš Kalėdas senukas pareiškė, kad mūsų šventinėms dovanoms skiria po 10 svarų, tad mes pačios galime nusipirkti ką norime už šiuos pinigus, susipakuoti ir padėti po Kalėdų eglute.
Suma nedidelė. Aš išsirinkau šlepetes, o kolegė nusipirko pigų užtiesalą ant lovos, nes jo neturėjo. Patalynės komplektą nusipirko pati. Reikėtų ir naujos antklodės, bet tokiai investicijai nesiryžta, mat viską reikės palikti ( senukas, aišku, tik džiaugtųsi). Aš naudoju seną nublukusią patalynę, išsireikalavau tik naujos pagalvės, mat senoji buvo labai jau mažutė. Pirkti nieko nežadu: aš taupau.
Šiaip ar taip, jei jau senukas nupirko mums dovanas, reikia ir mums atsilyginti tuo pačiu. Mes jam išrinkome dušo reikmenų rinkinį, dezodorantą, rankšluostį... Taip kompensavome jo išlaidas mums.
Švenčių rytą - su lituokliu
Dieną prieš Kalėdas kolegė, anksčiau taip entuziastingai tvirtinusi, jog gamins šventinius pietus, pareiškė apsigalvojusi. "Su juo švenčių nesutiksiu", - pareiškė po eilinės darbo dienos ir su ašarom akyse užsidarė savo kambaryje.
Kitą dieną paklausiau, kas nutiko. "Apie blogus dalykus nėra prasmės kalbėti. Geriau viską stengtis pamiršti arba bėgti iš čia", - atsakė.
Kalėdų rytą dirbau aš. Pamainą baigusi kolegė kartu su manimi ėjo pasveikinti senuko. Apsikeitėme dovanomis. Keistas jausmas: taip norėtųsi būti ne čia...
"Išeinu švęsti švenčių su draugais. Šiąnakt negrįšiu", - netikėtai pranešė kolegė ir susirinkusi daiktus išėjo. Viskas buvo labai netikėta. Ne juokais išsigandau, kad mano kompanionė meta darbą. Juk žinojau, kad mūsų mieste kolegė draugų neturi, o kažkur išvykti siaučiant pūgai beveik neįmanoma. Be to, apie tai ji būtų man prasitarusi iš anksto.
Senukui ta žinia jokių jausmų nesukėlė - jis tik linkčiojo galvą. Taigi Kalėdų rytą likom vieni ir ėmėmės įprastų darbų.
Šventinis rytas man tapo įsimintinas tuo, kad pirmą kartą teko lituoti. Tokiu elektriniu įrankiu, kuris įkaista ir lydo plastmasę. Žinia, mūsų senoliui niekad netrūksta idėjų - darom mažmožius namų ūkiui, kurie iš tiesų niekam nereikalingi.
Laimė, tai truko neilgai ir senukas nusprendė pagulėti ant sofutės, pažiūrėti televizorių. Tai tapo man geriausia Kalėdų dovana.
Vakarienė už du svarus
Kitą dieną laukiau grįžtant kolegės. Kaip apsidžiaugiau jai grįžus!.. Tiesa, iš miesto centro jai teko pareiti pėsčiomis, nes autobusai švenčių dienomis čia nevažiuoja. Kelionė truko dvi valandas, tad draugė buvo labai pavargusi.
"Kur buvai? Viešbuty?" - tyliai paklausiau jos, kai senukas negirdėjo. "Aha. Nusprendžiau pailsėti nuo senojo. Nebegaliu. Sunku, kad esu ne su savais, o čia dar net per šventes negali atsipūsti", - pratarė ji.
Tądien pagal senuko numatytą programą turėjome valgyti kartu. Iš anksto buvo nupirkta brokolių, keptos kalakutienos ir bulvių. Tereikėjo viską pašildyti ir dėti ant stalo. Beje, tam visi turėjom susimesti po du svarus. Kaip sakoma, kad niekas nebūtų nuskriaustas.
Atlikome ir šią pareigą. Po to atsidusom: gal jau pagaliau viskas. Tada, kai senukas tradiciškai gulėjo ir žiūrėjo TV, mes su kolege pasidarėm savo šventinę vakarienę. Orkaitėje išsikepėme avienos gabaliuką. Buvo labai skanu, tik aš vis išgąstingai žiūrėjau į savo telefoną. "Kad tik senukui nieko neprireiktų ir jis man neskambintų", - galvojau...
Iš pareigos?
Paskutinė metų diena vėl buvo mano darbo diena. Apsidžiaugiau, kad senukas tądien nusprendė prigulti.
Tačiau artėjant vidurnakčiui buvo įsakyta abiem slaugėm nusileisti žemyn ir kartu su senuku per TV ta proga pasižiūrėti šventinius fejerverkus.
"Aš šiandien nedirbu. Man tai neturėtų būti privaloma. Juk aš ne kalėjime... - dejavo kolegė. - Bet reikia eiti. Negalima aštrinti santykių. Ir taip sunkiai mes čia tempiame. Žinai, kad šiuose namuose viskas turi būti taip, kaip jis nori..." Stvėrusi vyno butelį bei taures, ėmė leistis žemyn, o aš nubindzenau iš paskos.
Susėdom visi trys, išgėrėm po lašelį vyno, pasibučiavom ir pasitikom 2011-uosius. Viskas kaip turi būti. Gražiai. Šeimyniškai. Pagaliau baigėsi saliutai, kolegė išėjo į savo kambarį, slaugytinis ėmė ruoštis miegoti.
Pasikeitė metai kalendoriuje, o mes grįžome į rutiną. "Kalėdos, Naujieji metai... Kiekvienais metais tas pats", - tvirtina mūsų senukas.
Viskas čia toje Anglijoje tarsi iš reikalo. Atrodytų, kad iš reikalo patį senuką antrąją naujųjų metų dieną aplankė sesuo, jos vaikai su šeimomis. Įteikė dovanas, keletą valandų pasisvečiavo ir užmiršo. Nors gyvena tame pačiame mieste, - šiaip nelanko ir neskambina.
Tuo tarpu mano šeima Kalėdas šventė kaime. Ir mano vaikas taip pat. Ir aš tarsi tame šiek tiek dalyvavau. Žiūrėjau per "skaipą". Čia kaip toj pasakoj: alų midų gėriau, burnoj neturėjau...
Bus daugiau
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą