Ji rodo grimasas ir aktyviai gestikuliuoja. Tikrovėje Eva Gryn (Eva Green) labai atitinka savo pavardę: ekologiška. Natūrali. Be dažiklių ir konservantų. [CITATA]
Visada juodai
Juoda odinė striukė, juodi džinsai, juodi marškiniai su vos pastebimais mėlynais langeliais, maža juoda beretė. Aktorę E. Gryn pažinsi nebent iš spindinčių akių, kuriose nėra jokio noro sužavėti ar atrodyti paslaptingai. Nė gramo kosmetikos. Plaukai pakišti po berete.
"Visi kažkodėl tikisi, kad priblokšiu apdarais, o aš visada apsirengus juodai. Taip paprasčiau. Parduotuvių nemėgstu. Mama mane vadina "pirkėja nuo kraštelio" - aš ateinu į parduotuvę, perku, kas arčiausiai padėta, ir sprunku lauk."
Tačiau labiau už drabužius visus stebina pirmasis jos vaidmuo...
Jūs bene vienintelė iš naujosios kartos žvaigždžių, kurios į žiūrovų akiratį įsiveržė - būkime atviri - skandalingu būdu: erotinėmis scenomis.
Na štai, ir jūs apie tą patį. Kai kalbama apie "Svajotojus", pirmiausiai prisimenamas mano nuogumas. Iškart įsivaizduoju, kaip pokalbininkas galvoja apie mano krūtis ir sėdynę. Netgi mano tėtis, kuris renka savotišką DVD kolekciją su manimi ir kurioje - visi mano filmai (įvairiomis kalbomis), šito nepadėjo į savo tėviškojo pasididžiavimo lentyną.
Taip, aš nusifilmavau beveik pornografijoje. Betgi filmas visiškai ne apie tai! Erotika jame - tik instrumentas, herojų bėgimo nuo visuomenės tabu demonstracija. Tai filmas apie asmens išsilaisvinimą per maištą. Apie sukilimą prieš tai, kas pasenę. Apie 1968-uosius, apie protų revoliuciją...
Jums tai yra artima - išsilaisvinimas, maištas? Jūs patyrėte savo sukilimą?
Žinote, faktas, kad tapau aktore, buvo mano didysis maištas prieš save. Mano mama irgi prieštaravo. Ji - buvusi profesionali aktorė ir netgi žvaigždė, vaidinusi pas Godarą (Jean-Luc Godard) 8-ajame dešimtmetyje filme "Masculin Feminin" - Elizabetą. Marlena Žober (Marlene Jobert). Ji buvo tikra, kad ta profesija - kategoriškai ne man. Aš esą per trapi žiauriai konkurencijai ir nuolatiniam "savęs įrodinėjimui". Juk šis darbas reikalauja atkaklumo, kartais - įžūlumo. Priklausyti šiai profesijai - tai priklausyti nuo kitų vertinimų, o tai ne man. Aš netgi atkreipti dėmesį bijojau, apie berniukus vyresnėse klasėse nė kalbos negalėjo būti...
Mama, žinoma, buvo teisi, bet visai ne su jos nuomone aš kovojau. Tai buvo maištas prieš mano natūrą, mano įgimtą drovumą, uždarumą, mano nepasitikėjimą savimi ir baimes.
Vaikystėje jūs buvote drovi?
Vaikystėje ir jaunystėje bijojau visko - naujų žmonių, aplinkybių, visko, kas nauja, įskaitant išmanųjį telefoną ir "skaipą".
Mokykloje buvau perfekcionistė ir pirmūnė, net laisvadieniais mokydavausi - kad pasislėpčiau nuo kito - nemokyklinio gyvenimo. Kaip pamišusi siekiau kontroliuoti viską, kas su manimi vyksta. Stengiausi patikti mokytojams, nekenčiau savęs už menkiausią nesėkmę. Bijojau neišmokti, neperprasti, bijojau klaidų, bijojau parodyti save tikrą. Būdavo, iš nepasitikėjimo savimi jau nebežinodavau, kokia esu iš tikrųjų. Štai kas privertė mane kovoti - ne už aktorystę, o su savimi. Todėl, kad neįsivaizdavau savęs kitokios, o kad tapčiau aktore, turėjau tapti kita.
Ir jums pavyko?
Na, iš dalies. Bet tai nebuvo maišto pabaiga. Daug vaidinusi teatre, aš supratau, kad mane ėste ėda tos džiuljetos, baikščios ir šiaip jau kvailos. Ir aš nutariau mesti šį reikalą - palikti aktorių cechą. Bet atsirado "Svajotojai". Iššūkis, pareikalavęs apsinuoginti. Ir ne tik fizine prasme.
"Atšok!"
Tai iš kur sėmėtės drąsos "Svajotojams"?
Tai buvo ne tiek drąsa, kiek vidinis poreikis. Kiekvienas turime išgyventi savąjį "fuck-off" periodą. Na, kai tu sakai viskam, kas įprasta: "Atšok!" Aš taip ilgai buvau teisinga. Mūsų šeima - labai buržuazinė pačia geriausia šio žodžio prasme: tvirta, stabili, su teisingomis nuostatomis. Mama, kai mes su sese gimėme, metė kiną, kad visiškai susikoncentruotų į mus, šeimą, tėtį. Dabar ji rašo vaikiškas knygutes. Mes su sese buvome geros mergaitės, apie jokias scenas ir ekranus nebuvo nė minties!
Džoi - jūsų dvynė sesuo. O charakteriai panašūs?
Ne, Džoi - žemiška, praktiška, kaip tik pagal šeimos dvasią. Baigė verslo mokyklą, ištekėjo už italų grafo... Taip, taip, grafas su dvaru ir Antinorio pavarde. Dabar jie turi arklių gamyklą - veisia elitinius žirgus. Mes nesame identiškos dvynės ir niekada nebuvome artimos, net kalbėjomės retokai - tiesiog augome kartu. Todėl kai neseniai ji paskambino ir pasakė žiūrėjusi mano naują filmą, aš buvau pritrenkta.
Žodžiu, mes abi augome geroje buržuazinėje protestantų šeimoje, o "Svajotojai" buvo mano "fuck-off". Žinoma, tokį periodą paprastai išgyvena paaugliai, bet tada man užteko drąsos tik tam, kad pasiskolinčiau charakterį iš Ninos Hog, nusidažyčiau radikaliai juodai plaukus ir išmokčiau tokio vampyriškai gotiško makiažo.
Paskui išvažiavau į Londoną mokytis anglų kalbos, mėnesius praleidau Airijoje - ir ten viskas rodėsi labai kieta: tau 16, tu vairuoji, ryji viskį, ir su tavimi - kiečiausi britų bičai! Bet nuo to netampi brandesnis.
Ko reikėjo, kad taptumėte brandesnė?
Priimti radikalų, drąsų sprendimą. O paskui - suprasti, kad tėvai vis dėlto teisūs.
Štai mama - ji kur kas jautresnis, emocionalesnis žmogus nei aš; aš per daug racionali. Mamai labai patinka posakis "carpe diem" (iš lotynų kalbos pažodžiui "gaudyk dieną". - Red. past.) - naudokis tuo, ką tau duoda ši diena, nesistenk kontroliuoti, tiesiog imk. Tai štai aš dabar stengiuosi gyventi maždaug su tokiu šūkiu.
EKOLOGIŠKA. Tikrovėje prancūzų aktorė Eva Gryn atitinka savo pavardę: ji be dažiklių ir konservantų. Liepos 5-ąją jai sukaks 33-eji metai.
Jūs artimos su motina?
O taip! Ji man pats artimiausias žmogus. Ir jeigu man reikia su kuo nors pasitarti, aš iš karto lekiu pas ją į Paryžių. Tačiau yra tam tikrų apribojimų... Aš, pavyzdžiui, nė už ką nepakviesčiau mamos į filmavimo aikštelę - net jeigu prieš savaitę prašiau jos profesionalių patarimų. Jeigu ji ateis, aš tapsiu jos dukra, aktorės, vaidinusios garsiuose 8 dešimtmečio filmuose, dukra. O aš aikštelėje - tai aš, o ne kažkieno dukra.
Vadinasi, jums pavyko susidoroti su baimėmis ir nepasitikėjimu savimi?
Galima spėti, jog taip. Nors manau, kad iš tikrųjų pakeičiau požiūrį. Tai, ko bijau, dabar priimu kaip... lengvaatletis - barjerus. Juos tiesiog vilioja peršokti, įveikti. Jeigu bijau kokio nors poelgio, pasirinkimo, jaučiu, jog mane tarsi kas kviestų jį padaryti. Keistas jausmas - lyg būtum apkvaitęs.
"Aš ne Gryn"
Po "Svajotojų" vaidinote ir kitokius charakterius - lemtingos moters, burtininkės, raganos... Jūsų herojės iš "Kazino Royale" net vardas Versper - Venera, vakarinė žvaigždė. Kodėl renkatės tokius vaidmenis?
Tai geriausias būdas išsilaisvinti nuo savęs. Nediktuoti savęs herojui, charakteriui, vaidmeniui. Dievinu prabangias fotosesijas: galiu būti "pin-up" mergaite - kuo tik nori! Bet negaliu pakęsti, kai manęs prašo šypsotis. Šypsena - natūraliausias dalykas, o prašymas būti natūraliai - tokia veidmainystė! Nekenčiu būti savimi ekrane, žurnalų nuotraukose - šioje srityje aš esu mano vaidmuo. Kai man sako, kokia aš graži, imu galvoti apie savižudybę - aš įpratusi nebūti savimi svetimų žmonių akyse.
Žinote, juk aš iš tikro esu blondinė. Beje, visapusiška: baikšti, infantili. Bet nusidažiau plaukus - ir štai jums "vamp"! Daug metų gyvenu su svetima pavarde. Mane pažįsta kaip Gryn, nes skaito pavardę angliškai, o iš tikro ji skamba Gren, nes mano tėtis - švedas. Tačiau ir tai man padeda - sukuria tarpinę tarp manęs ir to, ką vaidinu. Ekrane - ne aš, o tokia madmuazelė Gryn, ir man nėra ko drovėtis.
Ar tai reiškia, kad vengiate vaidinti gyvenime?
Taip, tikrovėje aš visiškai tikra.
Neleidžiate sau net lengvo koketavimo? Pavyzdžiui, romantiškuose santykiuose?
Na, iš mano artimų kontaktų skaičiaus galite spręsti, kaip man sekasi koketuoti ir flirtuoti! O jų buvo... sakykime tiesiai šviesiai - nedaug 33 metų moteriai.
Neįsimylite?
Supraskite - kad įsimylėtum, turi mylėti pačią meilę. O aš... Kai įsimyliu, jaučiu, kaip meilė mane deformuoja - aš reali tampu kažkokia iliuzinė. Savo pačios akyse darausi nenatūrali. Kai myli, stengiesi patikti tam, kurį myli, visada jam pataikauji... Bent jau aš taip jaučiuosi - negaliu pakęsti šitos deformacijos.
Suaugę žmonės sako, jog su santykiais reikia dirbti. Aš dabar miglotai jau nuvokiu, kad jie turi galvoje būtent tai: reikia dirbti, kad tavo santykiai su žmogumi tavęs nedeformuotų.
Dirbti su savimi, keistis...
Keistis - kad priartėtum prie savęs tikros. Tikriausiai aš pernelyg vertinu viską, kas natūralu, tikra, įgimta. Beje, todėl dabar užsiimu sodininkyste - mano namą Primrouz Hile supa sodelis. Būdama 14 metų patekau į grupės "The Blur" koncertą ir absoliučiai juos įsimylėjau. Ir neseniai, kai persikėliau į Londoną, sužinojau, kad jų gitaristas Aleksas Džeimsas (Alex James) gyvena kaime, savo sūrio fermoje. Suprantate - jis spaudžia sūrį. Nuostabų! Minkštą ožkų sūrį, išlaikytą sidro brendyje ir susuktą į vynuogių lapus. Arba su čiobrelių daigais. Jo sūris laimi visokias gastronomijos varžybas, jis - pripažintas autoritetas šioje srityje! Štai ką reiškia išsaugoti save. Džeimsas - ne bosistas, ne artistas, visa tai antraeiliai dalykai. Pirmiausiai jis - savo gyvenimo autorius, kūrėjas. Tiek pramogų srityje, tiek sūrio versle. Jis gali kurti gyvenimą naujoje vietoje nuo nulio. Tai ne padirbinys. Visa kita - tik vaidmenys.
Šaltinis: "Psychologies"
Datos
Eva gimė 1980 m. liepos 5 d. Paryžiuje, žinomos prancūzų aktorės Marlenos Žober (Marlene Jobert) ir švedo odontologo Volterio Gryno (Walter Green) šeimoje.
Aktorystės mokėsi St. Paul dramos mokykloje Paryžiuje, taip pat Vėberio Duglo dramos meno akademijoje (Webber Douglas Academy of Dramatic Art) Londone bei Niujorko universiteto Tisch menų mokykloje.
2003 m. - vaidino garsaus italų režisieriaus Bernardo Bertolučio (Bernardo Bertolucci) filme "Svajotojai".
2004 m. - vaidmuo prancūzų režisieriaus Žano Polio Salomė (Jean Paul Salome) filme "Arsenas Lupenas".
2005 m. Eva buvo pakviesta atlikti princesės Sibilės vaidmenį britų režisieriaus Ridlio Skoto (Ridley Scotto) filme "Dangaus karalystė", tačiau vaidmuo vėliau iškirptas.
2006 m. - Vesper Lynd vaidmuo Naujosios Zelandijos režisieriaus Martino Kembelo (Martin Campbell) filme "Kazino Royale". Iš pradžių jos kandidatūra buvo atmesta, bet režisierius apsigalvojo pamatęs neiškarpytą "Dangaus karalystės" versiją.
2007 m. - raganų karalienės vaidmuo JAV režisieriaus Kriso Vaico (Chris Weitz) filme "Auksinis kompasas".
2010 m. - vaidmuo vengrų režisieriaus Benedeko Fligaufo (Benedek Fliegauf) filme "Gimda".
2011 m. - vaidmuo škotų režisieriaus Deivido Makenzio (David Mackenzie) filme "Tobulas jausmas"; fėjos Morganos vaidmuo televizijos seriale "Kamelotas".
2012 m. - darbas amerikiečių režisieriaus Timo Bertono (Tim Burton) tragikomedijoje "Nakties šešėliai".
2013 m. - darbas JAV režisieriaus Roberto Rodrigeso (Robert Rodriguez) filme "Nuodėmių miestas-2".
----------------------------
TRYS EVOS BŪDAI ATSIPALAIDUOTI
1. Šiek tiek Malerio
Ji gyvena audringame, kunkuliuojančiame Londone, tačiau nė karto per penkerius metus nebuvo klube. Tai ne jos muzika. Tai, be ko ji negali gyventi, kas įrašyta jos planšetėje, išmaniajame telefone, kompiuteryje ir visur kitur, yra Maleris (Gustav Mahler). "Jo niekada nebūna per daug, ir tai mano geriausias būdas atsipalaiduoti. Taip pat ir susikaupti."
2. Kuo daugiau Murakamio
Kartą per interviu paklausta, su kuo iš dabar gyvenančių nepažįstamų žmonių ji norėtų susipažinti, Eva prisipažino: "Tik su Harukiu Murakamiu". Ji perskaitė visas jo knygas ir nekantriai laukia naujų. Todėl, kad savo kūriniuose jis esą sukuria baigtinį pasaulį - pasaulį, pagimdytą jo vidinio matymo.
3. Grifinas - visada
Galima sakyti, kad butą Primrouz Hile esančiame name šiaurinėje Londono pusėje Eva nusipirko dėl savo borderterjero Grifino, panašaus į eilinį sargiuką. Su juo aktorė vaikštinėja arba bėgioja po didžiulį parką ir visiškai užmiršta scenarijus, vaidmenis, įsipareigojimus... Todėl, matyt, Gryn prisipažįsta: "Grifinas nėra naminis gyvūnas ir nėra gyvenimo partneris. Jis - mano išlaisvintojas."
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą