Evaldas Darulis: "Svarbiausia - dialogas"

Vertybės yra paprastos - pradedant nuo asmeninių santykių, buvimo kartu, meilės...

Kad nebesam kartu. Su kuo tik kalbuosi, širdyse - išdraskyto lizdo jausmas, vaikai dirba ar studijuoja airijose, anglijose, žmonės nebežino, kada galės apkabinti savo anūkėlius.

Dar sunkiau vaikams, kurių tėvai išvykę į užsienį. Tikiuosi, Vyriausybė pagalvos apie tai, už kokią algą žmogus galėtų išgyventi, turėti socialines garantijas. Žmonės išvažiuoja, tikėdamiesi atrasti geresnį gyvenimą. Man asmeniškai negali būti geresnio gyvenimo už tą, kurį turiu tėviškėje. Jeigu jaunimas išvažiuoja mokytis, stengiasi pasisemti žinių, kad grįžę galėtų padaryti ką gero Lietuvai, nėra blogai. Aš septynerius metus pragyvenau Italijoje, tačiau neapleido troškimas sugrįžti.

Pažįstu dar jauną moterį, vieną auginančią du vaikus. Dėl prasto maisto jai iškrito beveik visi dantys, o susitvarkyti ji neturi pinigų. Apie kokias vertybes ji gali galvoti? Daugumą mūsų nedidelė riba skiria nuo "bomžų".

Sunkų klausimą uždavėt. Vaikams ji vis tiek mama, ją mylės ir bedantę. Bet jai pačiai yra sunku. Vis dėlto labai daug kas priklauso nuo paties žmogaus; jeigu kalbėtumėt su buvusia tremtine, ji sakytų, kad pradėjo nuo nulio - tundroje kirto medžius ir valgė bulvių žieves, gerdama vandenį be cukraus, paskanintą žolėmis. Jie išgyveno. Bet kitas žmogus gali pasiduoti depresijai, pradėti gerti, nebesuvesti galo su galu ir nebematyt išeities. Gyvenimas tęsiasi, ir nereikia galvoti, kad geresnis nebebus, ir yra įvairių sprendimų, kurie nebūtinai nuves į akligatvį.

Tremtiniai bent jau turėjo Lietuvos viziją, mes jos nebeturime. Valdantieji iš mūsų tyčiojasi, sau pakeldami atlyginimus.

Taip sakydama, siūlote atsakymą: turėti viziją, mylėti Lietuvą, pasitikėti Dievu. Tai mus kažkiek sustiprina, bet labai blogai, kai visuomenėje yra didžiuliai kontrastai, žmogus pasitiki savim, kai daug turi. Tuomet neva garantuota gerovė ir laimė. Žinoma, ne visi turtingi žmonės yra vagys, ne visi dalijasi su vargšais vienodai. Labai svarbu, kad žmogaus sąžinė yra tyra.

Kaip jaustis, kad tu neturi ką duoti elgetai, neturi kuo dalintis?

Žmogus savyje turi turėt nuolankumo dvasią. Priimti savo padėtį ir nesigėdyti būti savimi, nematyti savyje nevykėlio. Nėra absoliučių nevykėlių, kiekvienas žmogus turi savyje vertybių, nors visi turime trapumo ir trūkumų.

Manau, turėtume išmokti mylėti save, džiaugtis savimi kaip Dievo kūriniu, nereikia galvoti, kad viskas nesiseka ar slysta pro pirštus. Kai susiduriu su onkologiniais ligoniais, vyresnės kartos žmonėmis, jie yra ramūs, sako, kiek duoda Dievulis, tiek gana, ir jie man suteikia daug dvasinės stiprybės. Matau juos besišypsančius, besidžiaugiančius kiekviena gražia gyvenimo akimirka ir kitiems sakančius, kad gyvenimas yra nuostabus.

Kažkur skaičiau, kad mumyse užguitas žmogus, užguitas dieviškumas... Nes jaučiamės nereikalingi valstybei ir patys sau... Neįstengiame optimistiškai, kaip egzistencialistas filosofas P. Sartras, sušukti: "Aš gimiau, nes man labai reikėjo savęs!"

Valstybė yra žmonės. Kai kas, kuris sako esąs netinkamas valstybei, galvoja apie parlamentą. Ten irgi yra visokių žmonių, nedrįsčiau pasakyti, kad parlamente yra vien blogi žmonės. Dažnai gyvenime atrodo, kad gėris, kurio yra labai mažai, kovoja su blogiu, ir jį labiau išryškina. Tą daro žiniasklaida. Išblėsta šviesūs dalykai. Kai kalbame apie visuomenę ir valstybę, visada turiu galvoje Lietuvos žmones, ir mūsų yra nedaug, turime jaustis šeima. Kol kiekvienas neišsiugdysime meilės ir atsakomybės, pareigos jausmo ir daug kitų dalykų, nieko ir nebus.

Dar Einšteinas yra sakęs, kad patogumas ir pasitenkinimas niekada nebuvo vertybės, tokia etinė nuostata tiktų kiaulidei. Tai, ką darai gero kitiems, padaro tave nepriklausomą nuo likimo, nuo kitų žmonių.

Kad ir kas atsitiktų, blogiau nebus, visada turime kuo su kitais pasidalinti. Krizė aplinkui, pradedant ekonomika, baigiant savižudybėmis, bet tu gali būt kitoks. Žmogus turi atrasti tikrąsias vertybes, tikrą santykį su visuomene, ir su Dievu. Gal mūsų nusiteikimas nubrėžia tam tikras galimybių ribas.

Žmonės skirtingai mato pasaulį, tarkime, depresyvus žmogus mato vienokią Lietuvą, o turintis dvasios ramybę - vėl kitą. Ir tada, atrasdamas savyje gėrį, kovoja su visa, kas netenkina aplinkui. Visa priklauso nuo požiūrio, kaip priimi reiškinius. Tik nevalia toleruoti blogio.

Kiti tokį netoleravimą supras tiesiogiai: imk šakes, statyk barikadas, daryk revoliuciją.

Bet kokia revoliucija būtų blogis. Jeigu nori laimėti, smurto neturi būti - jo griebiasi bailys arba neturintis išeities. Žmogus, kuris nebijo, paaukoja daug laiko ir jėgų, kad kas pasikeistų. Būtų paprasta: paukšt - nušovei, blogo žmogaus nebėra. Reikia sugalvoti, kaip prie jo prieiti, kaip pakeisti. Tada matysime rezultatą. Tai krikščioniškos vertybės, turime galvoti, kaip bendrauti ir veikti, o ne kritikuoti, dejuoti. Pradėkime kiekvienas nuo savęs.

Iš tiesų esame destruktyvūs. Tik parašai apie žmogų, ką nepaprasto nuveikusį, pagaliau pabandžiusi pakeist situaciją, kai kurie skaitytojai apipila jį pamazgomis, jaučia pareigą išvardyti jo būtas ir menamas nuodėmes.

Žurnalisto profesija, kaip ir kai kurios kitos, reikalauja aukos. Visiems neįtiksi. O pavydo, neapykantos, įtarumo, kerštingumo turime atsisakyti, jų tiek daug, kad galėtume apie tai knygą parašyti. Kartais nesuvokiu tokio dalyko, kai žmogus sako: "O, kaip pavydžiu, kad mano kaimynas gerai gyvena." Nuo mažų dienų to nesuprantu. Pats dirbau elektriku, tampydavau variklius, bet niekad nesvarsčiau, kodėl anas yra meistras, o aš darbininkas. Jeigu tragiškai kasdien matysi situaciją, tai dieną nugyvensi nekaip.

Tad kaip galima paguosti tuos, kurie prarado tikėjimą? Dievas yra tarsi aukštesnė institucija, kažkur kosmose.

Be tikėjimo Dievą sunku žmogui išbristi iš depresijos, krizės. Be tikėjimo gali tapti ligonis. Dievo buvimas nėra vieta. Jis sako: "Ką padarėte vienam iš mano mažiausiųjų, man padarėte." Jeigu suvoki Dievą esantį kartu su žmogumi, tada tu esi krikščionis ir gyveni krikščioniškais įstatymais. Išdrįskime atsiprašyti, suvokime, kad patys artimiausi žmonės gali suteikti skausmo, kai kurios jų savybės gali erzinti, jų neatsargiai, griežtai pasakytas žodis įskaudina daug labiau, negu nepažįstamo žmogaus.

Aš nemanau, kad mes viską aptarsime ir išvardysime visas vertybes. Tai, apie ką kalbamės, yra klausimas, atviras diskusijai. Žmonės galėtų išsakyti daug nuomonių, patvirtinančių arba paneigiančių, ką sakiau. Bet užmiršę egoistinius dalykus, pasidžiaukime tuo, kas yra. Aš neįsivaizduoju poilsio be gamtos, be gyvūnų, visos Dievo kūrinijos, pagaliau - be sporto ar pomėgių. Esam įsukti į darbų verpetą, bet turime skirti laiko sau. Laikas iš mūsų yra tarsi pavogtas, bet kiti atranda jo sau.

Ir prieiname prie to, kas ir Šventajame Rašte parašyta: mylėk save kaip savo artimą.

Kaip yra nuostabu padėti. Juk jūs žinote, kad savo gyvenime dar galėsite ne vienam žmogui pasakyti paguodos žodį, kuris galės pakeist jo gyvenimą. Tam, kuris sako norintis nusižudyti, sakau: "O jeigu po keturiasdešimt metų tu galėsi kažkam padėt? Ar verta atimt sau gyvybę?"

Paprastą savo gyvenimo dieną galime sugebėti atrasti grožio, kuo pasidžiaugti, kam nusišypsoti, pasidžiaugti taika ir ja pasidalyti. Ko ieškai, tą atrandi. Gali būti labai sunku, bet Evangelija sako - jus ves, žudys, bet pakelkite galvas, nes jūsų išvadavimas yra arti.

Žmogus orumo turi savyje, ir jeigu jis yra su Dievu, tada jis stovi ant abiejų kojų, ir jeigu aš myliu kitus žmones, net jei mane sutryps materialiai, manęs nenugalės. Kitas dalykas, tie trypiantys patys save sunaikins. Kai žmogų sunaikina liga ar girtuoklystė, akivaizdu, bet naikina ir neapykanta, ir pavydas, ir tai yra dar baisiau. Jau geriau sirgti ir būt laimingam, išlikti malonėje ir meilėje kitiems žmonėms, bendruomenei. Tuomet ateina stiprybė.