Evelina Lozdovskaja: privalai būti sąžiningas sau ir savo profesijai

Turbūt jau nuo mažens žinojai, kad būsi artistė? Juk mokeisi M. K. Čiurlionio menų gimnazijoje Vilniuje. Ar tavo šeimoje taip pat yra menininkų?

Mano šeimoje - gausu aktorių. Tėtis Arūnas, brolis Simonas, dėdė Gediminas, pusbrolis Ainis - visi jie Storpirščiai ir visi jie aktoriai. O mano mama - sportininkė. Kadaise ji buvo žymi lengvaatletė.

Jau nuo vaikystės žinojau, kad būsiu artistė, atlikėja. Juk M. K. Čiurliono menų gimnazijoje mokiausi dirigavimo meno. Tačiau tikrai niekada nemaniau, kad pasuksiu aktorystės keliu.

Baigusi mokyklą, maniau, kad apie muziką žinau viską. Todėl per dvylika dienų bandžiau pasiruošti džiazo vokalui (o juk visus tuos metus mokiausi klasikos). Taigi, į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją aš neįstojau.

Vėliau sužinojau, kad Vilniaus kolegijoje renkamas pramoginio scenos meno kursas, apimantis šokį, teatrą, dainavimą. Ši specialybė man pasirodė įdomi ir, nenorėdama vėjais paleisti metų, stojau ten.

Gal prisimeni akimirką, kai patyrei tą esminį lūžį ir supratai, kad teatras yra tai?

Lūžis įvyko tuomet, kai atėjau laikyti stojamųjų egzaminų į kolegiją. Buvau visai rami, nes tikrai žinojau, kad įstosiu. Juk prieš tai mane visi tikindavo, kad po "čiurlionkės" man bus visai paprasta.

Tačiau pavėlavau į konsultaciją. Lyg tai būtų vykę vakar, pamenu tą akių kontaktą su Valentinu Masalskiu. Iš po skrybėlės į mane smigo žvilgsnis, ir jis pasakė: "Panele, jūs vėluojat."

Tada ir supratau, kad čia nebus taip paprasta, kaip atrodė. Šis žmogus man sukėlė didelį įspūdį, begalinį norą ir azartą.

Galiu drąsiai teigti, kad V. Masalskis yra mokytojos iš didžiosios "M". Jaučiu, kad mano viduje šis žmogus padarė gilų skerspjūvį: mano viduje jis paliko dalį savęs, savo idėjų bei begalinį tikėjimą teatru.

Ką reiškia dirbti su V. Masalskiu?

Kai manęs to paklausė tėvai, sakiau: "Nepykit, bet V. Masalskis man yra kaip antrasis tėvas." Ir iš tiesų jis yra mokytojas visomis prasmėmis. Jis mane išugdė, suformavo pasaulėžiūrą, skonį, mokė teatro pagrindų. Iki šiol galim šnekėtis, diskutuoti apie teatrą kaip kolegos. Kita vertus, jis man yra autoritetas, todėl labai labai gerbiu šį žmogų.

Žinoma, jis būna visoks. O juk visokie mes būnam visi. V. Masalskis yra griežtas, labai reiklus, visada žino, ko nori. Tačiau jis gerbia ir palaiko aktorių apsisprendimus, nuomonę, jei ši yra argumentuota. Manau, kad šis režisierius yra vienas įdomiausių Lietuvos žmonių.

Anti-opera "Pamoka" pagal Eženo Jonesko pjesę - ypač sudėtingas kūrinys. Tačiau jį pasirinkai savo magistro darbu. Kodėl? Gal gali papasakoti apie spektaklį plačiau?

Pamenu tą laiką, kai ruošiausi statyti režisūros magistrinį spektaklį. Mano galvoje sukosi mintys apie naktinį gatvės performansą, kuriame vyktų muzikinė kelionė per epochas...

Tačiau kompozitorius Giedrius Kuprevičius Jaunimo teatrui pasiūlė realizuoti jo kūrinį, parašytą dar 1976 m., kurio nė viena teatro trupė taip ir neišdrįso pastatyti. Mums ji pasirodė labai įdomi, todėl nusprendėme priimti iššūkį.

Praėjusiais metais, kai pirmą kartą parodėme premjerą, kompozitorius kaip tik šventė savo garbingą 70 metų sukaktį. Kūrinio "Pamoka" pastatymas jam buvo labai džiugi dovana.

Kadangi pagal šią pjesę stačiau savo magistrinį darbą, atsimenu, pats sudėtingiausias darbas buvo suredaguoti 300 puslapių apimties kompozitoriaus ranka rašytą partitūrą. Šiam darbui skyriau apie pusę metų. Juk kūrinį reikėjo pritaikyti mūsų teatro trupės sudėčiai. G. Kuprevičiaus sumanyme vaidmenis turėjo atlikti mokytojas, mokinė ir tarnaitė. Tačiau mano redaguotoje versijoje tarnaitės vaidmenį atliko 12 žmonių.

Spektaklio pastatymas taip pat buvo juodas darbas. Čia daug padėjo teatro vadovas V. Masalskis, o Renatos Valčik kostiumai bei scenografija spektaklį padarė vizualiai labai patrauklų. Įvertinti pasiruošimą atvyko ir pats kompozitorius. Gavę jo palaiminimą, darbus galėjome tęsti toliau.

Mes ilgai narpliojome, ar mokytojo ir mokinės konflikto bei žodžio nuvertėjimo tema išvis yra reikalinga. Turbūt todėl spektaklis nebuvo vertinamas vieningai - girdėjome daug skirtingų nuomonių. Vis dėlto, manau, kad nuomonių gausa yra reikalinga.

Dirigentės rolė spektaklyje - tai lyg aliuzija į tavo rolę Jaunimo teatre. Ar galima teigti, kad ten esi lyderė?

Muzikiniu atžvilgiu galiu teigti, jog esu lyderė. Kartu su teatro kompozitore repeticijų metu dažnai diskutuojame, tariamės. Jei jos nėra, esu atsakinga už dainavimo repeticijas.

Tačiau man dirigentės rolė svarbi dėl to, jog ji yra lyg sąsaja, simboliškai sujungianti dvi man svarbias profesijas. Tie, kas nežinojo, kad baigiau dirigavimą, sako: "Evelina, bet tu fantastiškai diriguoji! Tau tai yra tiesiog duota!" O juk taip ir yra (juokiasi. - Aut. past.)!

Jau sukūrei beveik 20 vaidmenų, tiesa? Kuris iš jų tau buvo artimiausias?

Tikrai? Tiek daug? Kuris vaidmuo artimiausias, atsakyti yra praktiškai neįmanoma. Juk kiekvienas jis tave formuoja, kiekvienas jis yra artimas.

Tačiau smagiausias ir emociškai lengviausias vaidmuo, kuris pasėjo manyje gėrį, turbūt buvo Merė Popins. Kadangi spektaklis buvo pastatytas pagal rusų filmą, muziką aranžavome bei tekstus rašėm patys, kartu su Laima Akstinaite ir Donatu Želviu.

Stebėjau aktorės Natalijos Andreičenko, kuri filme įkūnijo šį personažą, vaidybą, daug mokiausi. Pamenu, nusiunčiau vieną aktorės nuotrauką mamai, o ji ir sako: "Kokia gera nuotrauka! Tik tu šiek tiek vyresnė atrodai..."

Šis vizualinis panašumas ir gana lengvas personažo atradimas savyje man paliko tikrai šviesų prisiminimą.

Taip pat labai artimas vienas iš pirmųjų Jaunimo teatro spektaklių "Paukštyno bendrabutis", į kurį įdėjome daug komandinio darbo, laimėjome premijų, o po to nemažai gastroliavome. Daug sunkaus darbo įdėta ir į mano personažo paieškas. Tačiau viską atperka etapas, įvykus lūžiui ir pajutus, kad vaidmuo pats "išplaukia" iš tavęs.

Tu - jauna, talentinga, perspektyvi aktorė. Tavo galvoje turbūt verda ateities planai. Gal gali jais pasidalinti? Ar žadi Klaipėdoje likti?

Tuoj bus penkeri metai, kai gyvenu Klaipėdoje. Dabar situaciją matau kur kas plačiau.

Manau, Jaunimo teatras tikrai daug pasiekė. Jei ir galvoje virtų troškimai apie platesnių jūrų paieškas, šiuo metu tikrai negalėčiau visko mesti. Tai būtų tiesiog neatsakingas žingsnis.

Šiuo metu rezgame planus, kaip dar labiau išplėsti veiklą ir tobulinti teatrą. Laukia naujos premjeros, kaip antai spektaklis vaikams pagal Justino Marcinkevičiaus kūrinį "Voro vestuvės" (kitų išduoti dar negaliu), dirbsime su režisieriumi Pauliumi Ignatavičiumi, Tomu Jašinsku. Vasarą "Kultūros fabrike" taip pat bus rengiama kūrybinė stovykla vaikams.

Kalbant apie save, pastaruoju metu dirbu tarp Jaunimo teatro, Muzikinio teatro ir Koncertų salės. Taip jau nutinka, kad vienam darbui pasibaigus, ateina kitas. Šiuo metu mąstau apie galimybę nuo rugsėjo dirbti mokytoja.

Be aktyvaus dalyvavimo Jaunimo teatro veikloje, dar randi laiko organizuoti renginius bei vaidinti kituose spektakliuose. Gal gali papasakoti apie savo "užklasinę" veiklą?

Vienas iš svarbiausių mūsų teatrui renginių yra Jaunimo teatro dienos, kurių organizacinei veiklai mes skiriame visą savo laiką ir pajėgas. Visada dalyvaujame Jūros šventėje, Turgaus naktyje bei organizuojame akciją "Patiekalas kito mamai". Taip pat kasmet su teatru stengiamės prisidėti prie Karklės festivalio organizacinių reikalų.

Garsiai nuskambėjo Dano Gogino (Dan Goggin) muzikinė komedija "Šounuolynas" ("Nunsense"). Viena iš smagiųjų vienuolių buvai ir tu. Kuo tau patiko šis vaidmuo teatre?

Taip jau yra, kad teatre visada mąstai apie prasmę, dvasinį impulsą. Norisi, kad žiūrovas iš spektaklio ką nors "išsineštų". "Šounuolyne" to dvasinio peno nėra.

Kita vertus, šis spektaklis yra visai kitokio, humoristinio, žanro. Pamenu, jaudinomės, ar lietuviška publika supras amerikietišką humorą. Tačiau nurimome, kai per pirmąją peržiūrą išgirdome juoko pliūpsnį.

Vaidmuo man labai patiko, nes tai buvo nauja ir įdomi patirtis. O dirbti su šiuo režisieriumi buvo tikras malonumas!

Krūvis buvo didelis, kadangi spektaklį pastatėme vos per mėnesį. Dirbom kiekvieną dieną nuo ryto iki vakaro. Kasdien kartu su baleto trupe vaikščiodavau, avėdama puantus. Nemeluosiu, labai skaudėjo.

Publikai turbūt atrodo, kad mums ten, scenoje, labai smagu ir paprasta, tačiau jau po pirmos dalies mes buvome visiškai šlapios!

Mano akimis, aktoriui privalu būti išprususiam. Be plataus vaidybos bei režisūros išmanymo, jūs šokate, dainuojate, skaitote knygas, organizuojate renginius, kartais tampate psichologais ir stebite žmones, siekdami perimti jų manieras. Taip pat reikia turėti vadybos pagrindus. Ar ko nepaminėjau? Ar asmeninis gyvenimas šioje srityje yra tabu?

Taip, aktorius visa tai turi žinoti, mokėti. Tačiau visų svarbiausia yra pažinti patį save. Reikia nuolat stengtis prigauti save meluojant ar darant klaidingą sprendimą. Besirinkdama veiklą, aš stengiuosi visų pirma vadovautis savo principais ir morale, o ne vedama pinigų troškimo. Privalai būti sąžiningas sau ir savo profesijai. Žinoma, tai reikalauja labai daug pastangų, nes gyvenime pagundų yra apstu.

Jei reikėtų pasirinkti: gyvenimo meilė ar teatras?

Oi... Beprotiškai sudėtingas klausimas. Aš sau linkiu, kad surasčiau žmogų, kuris suprastų, ką aš veikiu ir kokia ši veikla man yra brangi.

Jei atvirai, manau, kad šeima, kuri būtų lyg atsvara teatrui, yra labai reikalinga. Nes "stogas" kartais tikrai nuvažiuoja. Fanatizmas, pernelyg didelis atsidavimas profesijai yra viena, tačiau egzistuoja motiniški instinktai, kalbantys, kad jau kaip ir laikas turėti šeimą.

Jaunimo teatras laikomas labai perspektyviu. Kokie jūsų, kaip teatro trupės, tolesni planai? Juk didžioji jos dalis šiais metais baigė bakalauro studijas.

Na, visaip čia dėliojasi. Žinau viena, kad nuo liepos iki šių metų galo 14 aktorių gaus stipendijas. Tad iki 2016-ųjų Jaunimo teatre šie aktoriai tikrai bus. Tačiau tai tikrai nereiškia, kad kiti aktoriai, negavę stipendijos, paliks teatrą.

Laikotarpis po mokslų baigimo yra skirtas apsvarstymui - likti čia, plazdenti kur nors toliau, kurti šeimas ar tiesiog keisti sritį. Rotacija yra natūralus procesas.

O juk yra žinoma, kad V. Masalskis renka naują aktorių kursą. Taigi visai netrukus ateis nauja aktorių karta.

Na, o kurgi dėtis tokiai gausybei diplomuotų aktorių? Juk teatrai - ne guminiai.

Tai - opi, sena problema. Viena vertus, ši profesija yra labai sunki, todėl daug teatralų nė nebaigia studijų.

Kita vertus, visi kursai yra ugdomi skirtingai. Tai priklauso nuo pedagogo. Pavyzdžiui, V. Masalskis mus nuo pirmo kurso ugdė kaip komandą, kaip vientisą teatro trupę.

Jaunam žmogui tiesiog reikia atrasti savo nišą. Juk nebūtinai turi būti aktorius: gali kuruoti teatrą, dirbti apšvietėju, renginių organizatoriumi, pedagogu ar atrasti kitą sritį.

Man labai gaila jaunuolių, kurie perėjo 300 ar net 500 žmonių konkursą stojant, ištvėrė tuos sunkius ketverius studijų metus ir vėliau savo talentą paleido vėjais.

Kaip ruošiesi savo vaidmenims?

Vaidmuo pats pasufleruoja, kur ieškoti įkvėpimo ir kaip jam ruoštis. Svarbiausia stebėti savo mokytoją ir imti iš jo pavyzdį. Taip pat labai svarbios yra kūno kalbos paieškos. Pavyzdžiui, statant "Šounuolyną", man teko stebėti kitas balerinas, mokytis disciplinos.

Tačiau po kiekvieno vaidmens reikia atokvėpio. Man tai yra sportas, gamta, ypač jūra, miegas ir kava. Fanatizmas turi turėti ribas. Kitaip, kaip minėjau, gali išprotėti.

Ar kada nors mąstei apie karjerą kine?

Oi, žinoma. Tai - viena iš mano svajonių. Dalyvavau keliuose rimtesniuose atrankose, kurių metu drebėjo širdelė: "Gal pavyks, gal pasiseks..."

Kai dar gyvenau Vilniuje, vienu metu kompanijoje "Idea Fix" aš dirbau prie maisto. Čia, filmuojant reklamas, aš nuošaly stebėdavau aikštelę - tai man buvo itin įdomi patirtis.

Vis dėlto yra sakoma: arba tu esi kinematografiškas, arba ne. Vienais metais "Summer media" stovykloje prie manęs priėjo kompozitorius Gintaras Sodeika ir nuramino: "Evelina, jeigu tu išgyveni, tai žinok, kad esi kinematografiška."

To aš niekada nepamiršiu ir dėl to viliuosi, kad kada nors ir man atsiras vaidmuo kine.