Ekstremalaus sporto rekordininkas Feliksas Baumgartneris (Felix Baumgartner) balandžio 20 d. švęs 46-ąjį gimtadienį.
Dosjė
Gimė 1969 m. balandžio 20 d. Zalcburge, Austrijoje.
1997 m. tapo B.A.S.E. šuolių pasaulio čempionu (JAV).
1999 m. pasiekė pasaulio rekordą nušokęs nuo "Petronas Twin Towers" (Kvala Lumpūras, Malaizija), taip pat pasaulio rekordą šokdamas iš mažiausio aukščio - nuo Kristaus Atpirkėjo statulos Rio de Žaneire.
2003 m., vilkėdamas savo sukurtą kostiumą-sparną, pirmasis perskrido Lamanšą (Doveris-Kalė).
2004 m. atliko B.A.S.E. šuolį į 623 pėdų gylio Marmeto urvą (Velebito nacionalinis parkas, Kroatija). Taip pat pasiekė B.A.S.E. pasaulio rekordą šokdamas nuo aukščiausio pasaulyje Mijo viaduko Prancūzijoje.
2007 m. atliko B.A.S.E. šuolį nuo vieno aukščiausių pasaulio pastatų - dangoraižio "Taipei 101" (Taipėjus, Taivanas).
2012 m. spalio 14 d., būdamas 43 metų, atliko šuolį iš stratosferos - kosmoso prieangio.
Prieš skrydį, žurnalisto paklaustas, ar nejaučia baimės žengdamas į nežinomybę, F. Baumgartneris sakė: "Be abejo, jaučiu baimę. Bet aš taip seniai užsiimu ekstremaliu sportu, kad jau išmokau pasinaudoti baime savo labui. Baimė tapo mano drauge. Būtent ji man padeda toli neperžengti pavojingos ribos."
Šis šuolis buvo atidedamas daug kartų. Vėjas neleido išskleisti gigantiško (55 aukštų pastato dydžio) stratostato kupolo. Kai galiausiai aparatas pakilo į beveik 39 km aukštį, pasaulis apmirė. Po šuolio 1 minutę ir 30 sek. su F. Baumgartneriu nebuvo jokio ryšio.
Po sėkmingo nusileidimo žemėje F. Baumgartneris pranešė, kad ruošiasi vesti, o savo tolesnę karjerą sieja su kalnų gelbėtojo darbu.
F. Baumgartneris su žmona Nikole Oit (Nicole Oett) gyvena Šveicarijoje ir JAV. Domisi alpinizmu, boksu, motokrosu ir raliu. Turi sraigtasparnio piloto licenciją.
Citatos
Nemėgstu vabzdžių, vorų, tarakonų, bet jų nebijau. Nesakau, kad esu bebaimis, esu kaip visi. Tiesiog visai nebijau aukščio.
Tik aukštybėse jaučiuosi natūraliai. Kitos stichijos manęs nedomina. Kartą bandžiau nardyti - tai buvo bjauru. Aš paukštis, o ne žuvis.
Po šuolio iš stratosferos mano gyvenimas pasikeitė. Aš nuolat bendrauju su spauda, žmonės atpažįsta mane gatvėje, fotografuoja, klausinėja, vaikai man rašo laiškus... Tai šaunu ir įdomu. Gyvenimas pasikeitė, bet aš - ne.
Man nepatinka, kai mane vadina "priklausomu nuo adrenalino". Aš esu žmogus, kuris mėgsta sunkias užduotis. Žinoma, kai žengi į bedugnę, adrenalinas išsiskiria, niekur nedingsi, bet tam, kad tapčiau laimingu žmogumi, man nereikia adrenalino.
Skafandras iš pradžių man keldavo klaustrofobiją. Vos jį apsivelki, atsiduri mažyčiame pasaulėlyje. Girdi tik savo kvėpavimą. Kvėpuoti sunku, nes viduje susidaro tam tikras slėgis, ir kiekvienas įkvėpimas reikalauja fizinių jėgų. Atrodo, jog trūksta deguonies. Paskui radome psichiatrą, kuris suprato, jog problema psichologinė, ir padėjo man. Aš apsivilkdavau kostiumą, ir kaskart, vos pajusdavau klaustrofobijos požymių, mes imdavome kalbėtis. Kuo ilgiau jį vilkėdavau, tuo komfortiškiau ėmiau jaustis. Po trijų savaičių jau galėjau išbūti šešias valandas. Jei ne psichiatras, nebūčiau galėjęs atlikti šuolio.
Negaliu pasakyti, kas buvo baisiausia. Negalvojau apie tai, kad žūsiu. Įranga buvo saugi, aš - pasirengęs. Mane pražudyti galėjo nebent lemtingų įvykių grandinė. Labiausiai nerimavau dėl to, ar sugebėsiu įveikti užduotį. Kai į tave žiūri visas pasaulis, labai nesinori suklysti.
Aš stovėjau ant kapsulės krašto ir galvojau: kaip būtų gerai, jeigu visi, kurie mane stebi, matytų tai, ką matau aš. Suvokiau, jog esu vienintelis žmogus pasaulyje, matantis tokį vaizdą. Jau vėliau, po šuolio, stebėjau vaizdo įrašą, bet jis nė iš tolo neprilygo tam, ką mačiau savo akimis.
Tos dešimt sekundžių, kol ten stovėjau, man tapo tiesos akimirka. Jai rengiausi penkerius metus. Vaizdas nenusakomas. Žemė apvali, virš manęs visiškai juodas dangus, tokio niekada nemačiau. Tuo pat metu supranti, kad tave supa priešiška erdvė, tai yra grožis, bet nedraugiškas.
Kartais reikia pakilti labai aukštai, kad suvoktum, koks esi mažas.
Kai išėjau iš kapsulės ir atsijungiau nuo gyvybę palaikančios sistemos, deguonies turėjau tik dešimčiai minučių, todėl ilgai ten stovėti ir grožėtis vaizdais nebuvo kada.
Išėjimas iš kapsulės buvo idealus, ir aš nusprendžiau, kad kontroliuoju situaciją, bet po to prasidėjo problemos. Keletą sekundžių buvau tikras, kad nukrisiu į žemę be sąmonės. Laimei, man pavyko sustabdyti sukimąsi, tai buvo velniškai sunku. Kur kas sudėtingiau, nei manėme iki tol.
Mes žinojome, kad mane suks. Tokiame aukštyje beveik vakuumas, kad sustabdytum sukimą, reikia oro, taigi valdyti savo kūną sunku, juolab krentant viršgarsiniu greičiu. Kai tave ima sukti tokiu greičiu, kraujas trenkia į smegenis, ir aš visą laiką bandžiau suprasti, kaipgi man sustabdyti sukimą. Iki manęs niekas nekrito tokiu greičiu, todėl iš anksto visko numatyti buvo neįmanoma. Rasti išeitį turėjau vos minutę laiko - arba turėjau žūti.

ŠUOLIS. Iš 38 969,4 metro F. Baumgartneris leidosi beveik 10 minučių, iš jų mažiau nei 5 min. - laisvu kritimu. "Tiesą sakant, šuolis man nepatiko. Tai buvo darbas, sunkus darbas. Tik kai išsiskleidė parašiutas, pajutau pasimėgavimą, nes supratau, kad viskas baigta: aš likau gyvas."
Jaučiausi kaip pragare. Prieš akis viskas sukosi, nežinojau, ar sugebėsiu išeiti iš to sūkurio. Tai panašu į plaukimą nesiekiant vandens. Kaskart, kai tave perverčia, tenka iš naujo aiškintis, kur tu ir ką daryti toliau. Aš koviausi iki galo, nes žinojau: turi ateiti momentas, kai galėsiu su tuo susidoroti. Nuolat bandžiau įvairias rankų ir kojų padėtis. Vienu momentu radau gerą padėtį, ir sukimasis sustojo. Po to mane vėl ėmė sukti. Galiausiai viskas stabilizavosi. Aš susidorojau.
Garso smūgio nepajutau. Manau, tai vyksta už tavęs. Be įprastų orientyrų negali suprasti, kaip greitai keliauji.
Tiesą sakant, šuolis man nepatiko. Tai buvo darbas, sunkus darbas. Tik kai išsiskleidė parašiutas, pajutau pasimėgavimą, nes supratau, kad viskas baigta: aš likau gyvas.
Aš suvokiau, kad jeigu man pasiseks, tapsiu herojumi, jei ne - spauda tiražuos šią naujieną su dar didesniu entuziazmu.
Esu ryžtingas, disciplinuotas, siekiantis tikslo žmogus. Aistringai mėgstu skraidyti. Ore jaučiuosi kaip namuose.

ŽMONA. Su žmona Nikole Oit (Nicole Oett).
Kai mano sraigtasparnis paliečia žemę, aš jau nebesijaučiu savo stichijoje. Mano stichija - kai jis pakyla nuo žemės. Mano namai - ten, viršuje, o ne čia, žemėje.
"Gimęs skraidyti" - jau nebeatmenu, kada pasidariau šią tatuiruotę. Gal prieš dešimt metų. Aš visą gyvenimą troškau skraidyti, vadinasi, esu tam gimęs.
Man patinka į pasaulį žvelgti iš viršaus. Daugumoje savo vaikystės nuotraukų aš sėdžiu medyje.
Tikriausiai šokinėti nuo aukštų pastatų pradėjau todėl, kad negalėjau nusipirkti lėktuvo. Tai buvo pigiausias būdas pasijusti paukščiu.
Iš tiesų aš niekada nesiekiau rekordų. Visi jie - atsitiktinumai arba sutapimai. Dabar jaučiu, jog padariau viską, ką galėjau. Kita vertus, nežinia, kas man šaus į galvą po metų kitų.
Sunkiausias klausimas - kada pasiektas pikas. Kaip žinoti, ar gali pakilti dar aukščiau, ar jau pasiekei savo galimybių ribą? Dabar jaučiu, jog esu savo gyvenimo viršūnėje, bet gal kada nors pamatysiu naują tikslą?
Mes užbaigėme vieną didelį skirsnį, tačiau pradedame naują, visiškai kitą.
Faktas, kad žmogus gali šokti iš tokio aukščio, byloja, jog įranga tampa vis patikimesnė. Dabar tikriausiai kas nors žengs dar vieną žingsnį į priekį.
P. S.
2014 m. spalį buvo pasiektas naujas rekordas: iš 41 km aukščio, ties viršutine stratosferos riba, su parašiutu iššoko "Google" vyriausiasis informacijos viceprezidentas 57 metų Alanas Justas (Alan Eustace).
Manoma, kad netrukus, 2016 m., vaizdais ties durimis į kosmosą galės mėgautis ir komercinių skrydžių keleiviai. JAV bendrovė "World View" skelbia ketinanti kelti keleivius balionais į keliasdešimties kilometrų aukštį. Tokia paslauga vienam žmogui kainuos apie 75 tūkst. JAV dol. Beje, "World View" balionas ir kapsulė panaši į tą, kuria į dangų pakilo ir F. Baumgartneris.

Rašyti komentarą