Visada norėjo fiksuoti konfliktus
Fotožurnalistas Artūras Morozovas žino, ką reiškia atsidurti vietose, kur tau virš galvos skrieja kulkosvaidžiai. Tik apsiginklavę kariai jo neatbaidė nuo noro įamžinti tai, kas vyksta pasaulyje. Priešingai, lietuvis įsitikinęs, kad fotožurnalistika yra vienas įdomiausių darbų, kokį tik galima dirbti.
Karo vaizdai© Asmeninio archyvo nuotr.
„Nežinau jokios kitos profesijos, kuri leistų stebėti istoriją iš taip arti. Jeigu pasaulyje vyksta kažkas, kas prikausto mūsų visų akis, tu turi privilegiją būti to dalimi: viską stebėti, užuosti, kalbėti su tais žmonėmis“, – Fotografijos muziejuje vykusiame susitikime kalbėjo A. Morozovas.
Jis atkreipė dėmesį, kad paprastai pradedantys fotožurnalistai save artimoje ateityje įsivaizduoja fiksuojančius konfliktus. Tokį pat norą turėjo ir pats A. Morozovas: „Aš irgi buvau prisiskaitęs apie tuos bebaimius fotografus, jų patirtus nuotykius. Dar bedirbamas vienoje redakcijoje įsivaizdavau, kad norėčiau keliauti į užsienį ir ten fotografuoti.“
Vieną dieną jo svajonė ėmė ir išsipildė. Fotožurnalistas dar ir dabar prisimena dieną, kai sulaukė skambučio iš kolegos su pasiūlymu kartu važiuoti į Gruziją ir užfiksuoti ten prasidėjus karinius veiksmus: „Atsakiau, kad noriu. Po to internete pažiūrėjau, kas ten vyksta, ir man užvirė kraujas, pagalvojau, o kaip aš ten išgyvensiu, kaip jausiuosi, ar man ten bus įdomu, bet vis tiek išvažiavau.“
Jis pasakojo, kad kelionė buvo ilga. Vienintelis būdas patekti į Gruziją buvo per Azerbaidžianą. Po to teko ilgas valandas pėstute žygiuoti iki viešbučio. Įsikūrus viešbutyje, sunkumai nesibaigė, nes kaip tik tuo metu dingo elektra, išsijungė telefono ryšys. A. Morozovas neslėpė, kad išsigando. Tą išgąstį pastebėjo ir su juo keliavęs kolega.
„Kolega man ištiesė nedidelę krūvelę kupiūrų ir sakė, kad jeigu noriu išvažiuoti, dabar tam pats tinkamiausias metas. Tada nusiraminau, susikaupiau ir greitai supratau, kad baimė yra sveiko proto vedlys, kuris tave ir apsaugo. Taip prasidėjo mūsų kelionės ir nuotykiai po Gruziją“, – pasakojo fotožurnalistas.
Karas sumaišė protą
Po pirmosios išvykos į Gruziją jis suprato, kad gali reaguoti ramiai, jog geba į viską žiūrėti profesionaliai.
Karo vaizdai© Asmeninio archyvo nuotr.
„Mano misija – tik stebėti, kas vyksta aplinkui. Aišku, galiu manyti, kad savo nuotraukomis kažką pakeisiu, tačiau realiai karas yra tragedija, ir nieko čia nepakeisi. Tiesiog reikia viską stebėti, klausyti ir pasakoti. Žinoma, ir aš turiu empatijos jausmą, prisirišu prie žmonių, ir jeigu jiems kas nors atsitinka, noriu padėti. Jeigu jie žūsta – gedžiu. Nori to ar ne, karas paveikia, tačiau man pavyksta su tuo kažkaip susitvarkyti. Man neteko išgyventi nemigos naktų ar sapnuoti košmarų. Į viską sekėsi žiūrėti profesionaliai. Karai pasaulyje vyksta nuolat, jie baisūs, bet mūsų, žurnalistų, misija – stebėti ir aprašyti, kas vyksta“, – akcentavo A. Morozovas.
Anot jo, netiesa, kad karas – tai tik apkasai, liepsnos ir mirtys. Iš tiesų šalia viso to vyksta labai įdomus gyvenimas. Per bombardavimus gyventojai prižiūri savo daržus, gamina uogienes, nes net per karą gyvenimas tęsiasi.
Fotožurnalistą domino ne tiek kariai, degantys pastatai, bet paprasti civiliai, žmonės, priversti išgyventi tuos visus baisumus. Jam rūpėjo atskleisti karo pasekmes per šeimų istorijas. Pavaizduoti tą ilgesį, nostalgiją, atskiras žmonių tragedijas.
„Man nepavyko suprasti, kaip po bombardavimo, dar teberusenant griuvėsiams, ką tik netekus namų ar artimųjų, prie stalo buvo galima kviesti nepažįstamąjį, jį vaišinti vynu ir dar sakyti tostus. Žmonių svetingumas, politinis melas man taip sumaišė protą, kad aš dar labiau pradėjau į tai gilintis ir supratau, jog tos temos paleisti nebegalima“, – prisiminimais dalijosi A. Morozovas.
Išgirdo daugybę istorijų
Po to jis keliavo į Šiaurės Kaukazą, Čečėniją, Palestiną, o prasidėjus Maidano judėjimui – į Ukrainą.
„Kai kilo konfliktas Ukrainoje, net neabejojau, kad ten važiuosiu ir aš, nes ši istorija labai artima Lietuvai, įdomi pasauliui. Važiuoti ten mums, lietuviams, buvo privalumas, nes mes mokame ukrainiečių, rusų kalbas, pažįstame jų mentalitetą. Daug sunkiau amerikiečiui žurnalistui, nes jis nemoka kalbos, reikia samdytis vertėją ir pan. O aš galėjau važiuoti vienas. Iš viso į Ukrainą vykau aštuonis kartus, praleisdavau po mėnesį, gyvenau su ukrainiečių kariais, taip pat separatistais tiek Donecko, tiek Luhansko srityse“, – kalbėjo fotožurnalistas.
Vos atvykęs prie Kijevo Nepriklausomybės aikštės, jis suprato, kad tai ne paprasti protestai, kurie greitai išsisklaidys, bet tikras karas: „Tik kai išlipau iš metro, pamačiau, kas ten iš tiesų darosi. Tuomet pamačiau, kad į revoliuciją įsitraukė žmonės iš įvairių sričių. Per televiziją rodomuose reportažuose buvo matomi tik kariai, futbolo sirgaliai ir jaunuoliai. Iš tiesų į revoliuciją įsitraukė ir pensininkai, ir vaikai. Visas Maidanas buvo kinematografiškas – kaip meninis reiškinys. Vaizdą nuolat lydėjo garsas. Žmonės rinkdavosi dainuoti į barikadas. Daužydavo sudegusius policijos autobusus, kad palaikytų ritmą, ir tarsi kūrė garso takelį. Šviesos, garsas, dūmai – viskas atrodė kaip scena iš gerai surežisuoto filmo. Po kurio laiko, kai trečią kartą skridau į Maidaną, pamačiau, kad tai jau nebe revoliucija, o karas. Tada supratau, kaip greitai gali kilti karas.“
Dalyvaudamas visame tame karo įkarštyje, jis sutiko daugybę žmonių, išgirdo daugybę istorijų. Elito daliniai, desantininkai jam papasakojo, kad anksčiau jie įvairias karines operacijas atlikdavo kartu su Rusijos pajėgomis. Todėl niekada nemanė, kad teks kovoti su rusais.
Karo vaizdai© Asmeninio archyvo nuotr.
Jis išgirdo ir labai daug įkvepiančių, gražių istorijų apie tai, kaip žmogus supranta, kad jo šalies ateitis priklauso nuo jo, kad turi įsitraukti į karą, jog apgintų savo šeimą. Taip pat išklausė daug skaudžių, tragiškų istorijų apie artimųjų praradimą, gyvenimo griuvimą, likimo pasikeitimus.
Šiandien viską darytų kitaip
Fotožurnalistas net nebandė slėpti, kad fiksuoti karo akimirkas nėra labai lengva. Jis prisiminė, jog iš pradžių buvo sunku, nes visi slėpė savo veidus. Žmonės nenorėjo, kad juos fotografuotų, nes bijojo dėl savo gyvybės. Priešininkai laisvai galėjo įsiveržti į jų butus, padegti automobilius ir t. t. Tačiau kai praėjo keli mėnesiai, žmonės mielai leidosi fotografuojami, suprato, kad tapo istorija. Sudėtingomis akimirkomis norėjo būti įamžinti, parodyti kitiems, kad ten buvo.
„Daug kas įsivaizduoja, kad fotografuojant karo vaizdus užtenka užsidėti neperšaunamą liemenę ir nuolat aplink kažkur bėgioti. Iš tiesų didžiąją laiko dalį mes pralaukiame, bendraujame su žmonėmis ir bandome įgyti jų pasitikėjimą, tik tuomet prasideda tikroji fotografija. Turbūt tas laukimas ir yra sunkiausia dalis. Tokios temos reikalauja daug laiko. Tu negali atvažiuoti savaitei, ateiti pas žmogų ir sakyti, kad turiu tik dvi valandas, tavo namus subombardavo, papasakok, kaip jautiesi. Su žmonėmis turi praleisti daugiau laiko, palaukti karių, kol jie pajudės. Buvo atvejų, kai išvažiuodavau mėnesiui ir nepasikeisdavau nė vienos fotoaparato kortelės“, – atviravo A. Morozovas.
Negana to, tokios kelionės yra labai brangios, ne kiekvienas gali jas sau leisti. Fotožurnalistas sakė, kad jeigu į tuos laikus galėtų grįžti atgal, turbūt viską darytų kitaip: „Su dabartiniu supratimu, žiniomis dirbčiau kitaip, apsistočiau ten nuolatiniam gyvenimui ir būčiau pasirinkęs ne tokį žurnalistinį darbą.“
Taip pat jis neatmetė galimybės, kad kurią nors dieną vėl gal atsidurti fronte su fotoaparatu rankoje. „Viena naujiena keičia kitą, todėl visada stengiuosi į jas greitai reaguoti, paimti kuprinę ir kažkur išskristi“, – reziumavo jis.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą