Akys bijo - rankos daro
Pradėjusi šį darbą plyname lauke, nuo nulio, ji prisipažįsta neįsivaizdavusi, kiek pastangų tai pareikalaus. "Nemaniau, kad teks paaukoti visą laisvalaikį, net ir tą, kuris skirtas šeimai, bet aš nesiskundžiu: tokia dabar mano profesija, toks mano pašaukimas. Ir nors galo darbams nematyti, jau daug padaryta, yra kuo pasidžiaugti. Akys bijo - rankos daro", - pridūrė moteris.
Paskutinę 2014 metų dieną, tiksliau - vakarą, G. Kučinskienę atradome taip pat darbo vietoje - gyvūnų prieglaudoje.
"Šįvakar neplanavau čia būti, ir žinau, kad gausiu pylos nuo šeimos, bet netikėtai prireikė apgyvendinti atvežtą kokerspanielį..." Ir taip nuolatos. "Kitais metais norėčiau kiek daugiau laiko skirti poilsiui..." - nusišypsojusi iškvėpė nuovargį moteris.
G. Kučinskienė gyvūnus gelbėja jau seniai, daugelį metų. Viešąją įstaigą "Būk mano draugas" įregistravo prieš trejus metus. Nuolatinės vietos gyvūnus apgyvendinti tuomet neturėjo, laikė ankštose patalpose Jakuose, savanorių namuose, sodybose, ir vis ieškojo naujų šeimininkų. Garsas apie šią moterį netruko pasklisti, ir tie, kurie rasdavo kokį priklydėlį arba patys nebenorėjo auginti gyvūno, kad netektų užmigdyti, vešdavo pas ją. "Mes jau fiziškai nebegalėjome paimti visų, bet stengėmės iš paskutiniųjų..." - prisimena moters.
2013 m. pabaigoje G. Kučinskienės gyvūnų globos įstaiga laimėjo konkursą ir dabar yra atsakinga už Klaipėdos beglobius gyvūnus. Iš savivaldybės gauna finansavimą, tačiau jo pakanka tik sumokėti mokesčiams už patalpų nuomą, elektrą, degalams ir darbuotojų atlyginimams. Gyvūnėlius maitina, gydo, sterilizuoja tik iš tų lėšų, kurias paaukoja žmonės.
Gelbėja geraširdžiai
Galina, kokie jums buvo 2014 metai?
Tokie darbingi, intensyvūs, įtempti, kad prabėgo kaip vienas mėnuo. Net nepajutau.
Nesijaučiate pavargusi?
Jaučiuosi. Bet neturiu kada apie tai galvoti.
Kokių žmonių sutinkate daugiau: tų, kurie abejingu veidu palieka keturkojį draugą, ar tų, kurie skaudančia širdimi jais rūpinasi?
Visokių... Yra žmonių, kurie neturi atjautos ir atsakomybės. Tokių, kurie gyvūną renkasi tarsi namų interjero detalę, baldą, o paskui, kai paaiškėja, kad jiems netinka dydis, charakteris, dar kažkas, abejingu veidu jo nusikrato. Nusikrato pasenusio šuns su visomis jo senatvės bėdomis. Palieka jauną, gražų augintinį prieglaudoje sakydami, kad išsikraustė į mažesnį būstą, kuriame jam nebus vietos. Jie nesuvokia, kad nusikrato šeimos nario.
Jums sunku tai suprasti.
Skaudu ir pikta, ypač kai žinai, kai savo akimis matai, kad gyvūnai kur kas sunkiau nei žmonės pakelia išdavystę. Ir mums nebeužtenka rankų nešioti katytes, kurios iš sielvarto, iš namų ilgesio nebepaeina, nieko neėda - reikia šerti iš rankų.
Bet yra ir kitokių žmonių. Geraširdžių. Jie iš kailio neriasi norėdami padėti. Čia, Glaudėnuose, iš pradžių neturėjome nė vieno voljero, o dabar jų turime per šimtą. Už tai labiausiai norėčiau padėkoti gyvūnų mylėtojai iš Kauno Jūratei Bertašienei - vežė mums voljerus vieną po kito...
O kas ji?
Aš jos vardą bei pavardę tik ir žinau - nepažįstu šio žmogaus. Bet tai tikrai nepaprastai geras žmogus.
Žmonės remia nesireklamuodami?
Savanoriai, rėmėjai - pavieniai žmonės ir firmos, jie patys mus susiranda, susideda pinigus, nuperka, ko stokojame, atveža... Daro gerus darbus tyliai. Viena Klaipėdos firma dažnai parūpina augintiniams mėsos, va neseniai atvežė vištienos. Surengė šventę gyvūnams! Tai labai džiugina.
Reikia malkų ir anglių
Ko labiausiai šiandien stokojate?
Malkų... Gyvūnus reikia šiltai laikyti, ypač negaluojančius. Pernai kurį laiką šildėme vagonėlius elektrinėmis krosnelėmis, tai vėliau vos iš skolų išsikapanojome... Šiemet tokios klaidos nebedarysime, užtat turime rūpestį - iš kur paimti medienos atliekų, anglių. Kiekvieną vagonėlį reikia šildyti, jų yra penki, dar šeštą statysime...
Voljerų mums visada reikia ir medžiagų, tinkamų jiems įrengti: žvyro, cemento, šaligatvio plytelių, trinkelių... Reikalavimai labai sugriežtinti - bet kokie voljerai dabar nebetinka. Nors mums atrodo, kad svarbu sausa būda ir kad vėjas į voljerą iš visų pusių nepūstų, bet pagal dabartinius reikalavimus reikia tokių "supervoljerų"... Gyvūnėlius išlaikome tik iš žmonių paramos, tad lėšų voljerams įrengti neturime. Lipdome iš to, ką gauname, ką žmonės dovanoja.
Taip pat reikia sauso pašaro, šiaudų arba šieno, kartono, palučių, kačių kraiko, dubenėlių... Viskas yra išvardyta mūsų tinklalapyje www.bukmanodraugas.lt.
Kas jums tvarko tinklalapį? Juk tam irgi reikia laiko...
Visą informaciją perduodu savanorei Ritai Zuikienei, ji paskelbia ir prižiūri tinklalapį. Labai daug padeda ir savanoris Eugenijus Lapinas.
Jūsų pagalbininkų net pavardės susijusios su gyvūnais...
(Pauzė) Tikrai... Aš net neatkreipiau dėmesio. Jūs pirma pastebėjote! - juokiasi.
"Mes jiems reikalingi"
Žmonės, kurie gaili visų gyvūnų, rūpinasi jais - kas juos sieja, kuo jie paženklinti, kuo yra kitokie?
Jie nuoširdesni. Kas jaučiasi atsakingas už gyvūną, tas greičiau atskubės į pagalbą ir žmogui. Jų širdys jautresnės.
Jūsų vyras visiems žinomas dainininkas Edmundas Kučinskas, jūsų dukra, anūkės - tokie pat aistringi gyvūnų globėjai ar į visa tai žiūri santūriau?
Žiūri santūriau. Mano vyras tiesiog neturi tam laiko, jo kita sritis, jis - meno žmogus. Dukra augina dvi mažytes mūsų anūkėles - taip pat labai užsiėmusi. Bet ir ji buvo paėmusi slaugyti ir negaluojančią katytę, ir sunkiai sergantį haskį, bet jis jau, deja, baigė savo dienas.
Globos reikalingų gyvūnų nemažėja. Tai panašu į Sizifo darbą. Kas jus motyvuoja nenuleisti rankų?
Nuolat vyksta kaita, procesas... Vieni atvežami, kiti išvažiuoja pas naujus šeimininkus. Būna ir tokių istorijų, kad po kelerių metų paieškų savo mylimus augintinius atranda pas mus ir seni šeimininkai. Mes skelbiame interneto puslapyje nuotraukas, aprašymus. Pernai viena moteris atpažino prieš trejus metus prarastą katytę. Kiek buvo džiaugsmo! Štai ką tik tris šuniukus išlydėjau į naujus namus. Nemažai senukų baigė čia savo gyvenimą... Esame jiems reikalingi.
Kas gydo apsirgusius globotinius?
Be veterinarų paramos mes prapultume. Reikia gydyti sergančius, suluošintus, kartais - atlikti sudėtingas operacijas... Jeigu galite, parašykite, kad esu iš visos širdies dėkinga Dalios Kujelienės veterinarijos klinikos kolektyvui, Tadui Venckui, Kristinai Matvijenko, kurie nemokamai gydo, operuoja ir slaugo mūsų gyvūnus. Nuolat šaukiamės jų pagalbos - ir šie žmonės neatsisako padėti...
700 laimingųjų
Kuo prie jūsų gerų darbų gali prisidėti bet kuris žmogus, neabejingas gyvūnams?
Jeigu turite ne tik atjautos, bet ir kantrybės, jeigu galite skirti bent kelias valandas per savaitę - atvykite pas mus. Reikia pavedžioti šunelius, išvalyti voljerus, kai ką paremontuoti ir panašiai. Taip pat prašome skleisti žinią apie naujų šeimininkų laukiančius gyvūnus. Mūsų tinklalapyje yra skiltis "Neseniai rasti" - pažiūrėkite, gal pažįstate jų šeimininkus, o gal galite radimo vietose pakabinti skelbimų. Tai būdų didelė pagalba. Taip pat turime savo paskyrą socialiniame tinkle "Facebook" - ten irgi skelbiame naujienas.
Labiausiai dėl gyvūnėlių sielojasi vaikai. Ar jie gali kuo nors padėti?
Su gyvūnėliais savanoriškai dirbti gali ne mažiau kaip 16 metų paaugliai. Mažesni vaikai laukiami su tėvais.
Sakėte, jog skelbiate pasiklydusių, paliktų gyvūnų nuotraukas. O sugrįžusių namo?
Taip, labiausiai jais džiaugiamės! Ir suradusiais naujus draugus, ir grįžusiais paklydėliais... Jų nuotraukos taip pat puikuojasi tinklalapyje. Keturkojai netgi "rašo" mums laiškus iš naujų namų, pasakoja, kaip jiems sekasi, - šypsosi.
Kiek gyvūnų su jūsų pagalba nepražuvo ir atrado naujus šeimininkus 2014 metais?
Per praėjusius metus 700 gyvūnų padėjome surasti naujus namus. Per 1000 kačių sterilizavome ir paleidome į laisvę.
Į laisvę? Ar tai gerai?
Katės - laukiniai gyvūnai, jos gali gyventi laisvai. Jeigu žmonės jas pašeria, palakina - joms to pakanka. Svarbu, kad švariai. O kas būtų, jeigu imtume kates masiškai naikinti? Kiemais ir gatvėmis bėgiotų didelės riebios žiurkės - sakau jums rimtai.
Kelio atgal nėra
Kas jums sunkiausia šiame darbe?
Fiziškai sunku, bet psichologiškai dar sunkiau.
Kodėl jūs tai darote?
Kelio atgal nebėra. Aš negaliu sustoti, negaliu visko imti ir numesti, tarsi tai manęs nebeliestų. Ką jie be manęs darys? Viena vertus, jaučiu, kad esu pervargusi, suprantu, kad reikia dalį darbų perduoti ir pailsėti, bet kol kas dar neišmokau to padaryti. Man visada neramu - o kas bus su jais, ar jais tinkamai pasirūpins?
Kiek globotinių turite dabar? Ar tarp jų yra numylėtinių?
Iš viso yra 250, numylėtinių neturiu, man visų vienodai gaila. Labiausiai, žinoma, gaila silpniausių.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą