Gediminas Storpirštis: "Tėvo diena yra kasdien"

Kartu scenoje

„Vis dar dainuojam kartu. Pažiūrėkite į mus, ar įmanoma nedainuoti kartu?“, - juokavo ir kartu džiaugėsi G. ir A. Storpirščiai. Šie skirtingoms kartoms priklausantys aktoriai gerai žinomi įvairaus amžiaus publikai. Gediminas ir Ainis kuria ir vaidina tiek atskirai, tiek kartu. Juos žino ir maži, ir ūgtelėję, ir jau užaugę muzikos bei teatro mėgėjai. Gediminas gerai pažįstamas dainuojamosios poezijos klausytojams, o Ainis - jaunimui, kadangi kartu su bendraminčiais kurį laiką koncertavo su grupe „Suicide DJs“, o dabar yra aktyvus jaunų menininkų judėjimo „No theatre“ narys. Taigi sakyti, kad sūnus žinomas tik dėl garsaus tėčio vardo, būtų visiškai neteisinga.

Abu šiuos aktorius kartu scenoje galima pamatyti Jaunimo teatre. O išgirsti juos galima dainų ir pasakų garsiniuose įrašuose, skirtuose vaikams. Paklausti, kaip jiems sekasi sutarti per repeticijas, menininkai nusišypso ir sako, jog jiems tiesiog pasisekė, nors, žinoma, visko būna. Tačiau laiko pyktis jie neturi. „Jei visi žmonės dirbtų daug, dirbtų darbą, kurį mėgsta, nesipyktų, nes nebūtų kada, - įsitikinęs G. Storpirštis. Paklaustas, ar tėvo diena jam yra svarbi, aktorius atsako, kad tėvo diena jam yra 365 dienos per metus. Tad ir šventė jam yra kiekvieną dieną.

Šeimos įtaka

„Gyvenimas šeimoje su tėvais yra labai svarbus etapas, kuris daro didelę įtaką, - nebijo konstatuoti Ainis. - Maži vaikai mato, ką tėvai daro. O kadangi mūsų šeimoje netrūko darnos, net pasaulio suvokimas toks yra, kad viskas įmanoma, kad graži šeima nėra lengvas, bet įmanomas dalykas. Mano brolis turi du vaikus, kas savotiškai įkvepia.“

Nors vaikus auklėja ne tik tėvai, bet ir mokykla, ir gatvė, poelgiai ir darbai, moralinės vertybės, kurias turi tėvai, vaikams daro didelę įtaką. „Kai vertybės nukreiptos į šviesą, tada atsiranda ir darna, nes ir pats to nori siekti. Ypač kai matai, kad yra palaikymas, kad turi namus, į kuriuos gali grįžti“, - pasakojo jaunasis aktorius.

Ainis nuo mažų dienų buvo arti teatro. Aštuonerius metus jis lankė tėvų įkurtą teatro studiją „Elementorius“, kuri iki šių dienų nesutalpina visų norinčių čia mokytis. Ainiui vaikystėje aktorystės teko mokytis ir pas mamą, ir pas tėtį. Ten jis surado gerus draugus. Nors aktorystė - sunkus kelias, Ainis neketina trauktis.

Įdomu tai, kad jo brolis pasuko visiškai kitu keliu. „Turi būti namuose vienas protingas, - juokavo Gediminas. - Vyresnysis sūnus yra ekonomistas. Dar vaikystėje mažasis Ainis sakydavo: „Aš kursiu, o tu mane finansuosi.“ Taigi jie jau žinojo, kas ką darys.“

Lietuvoje galima gyventi

„Aš kartais matau labai gražiai, kaip atrodys mūsų šalis, - savo svajonėmis dalinasi G. Storpirštis. - Šita šalis yra neįtikėtinai, dieviškai graži. Ji turi savo gėlą vandenį, kai labai nedaug pasaulio šalių tokio vandens stokoja. Turime miškus, kurie derlingi uogų, grybų, riešutų, pajūrį, fantastiškus ežerus, upes. O klausimas yra, matyt, žmoguje. Kai žmogus nustos galvoti, kad jis viską gali, arba kad kažkokia suma pinigų jo kišenėje viską gali, kai nustos varžytis savo galiomis, o pradės gyventi kaip žmogus, bus daug geriau.“

Trūksta pasitikėjimo

Aktorius stebisi, kad valdžios vyrai bando spręsti ir lįsti į meną, nori jį kontroliuoti ir vadovauti, ir pritaikyti ekonominius dėsnius. Tai, anot Gedimino, rodo visišką jų nekultūringumą, konteksto nesuvokimą: „Iš viso norėtųsi, kad būtų pakeistas požiūris į švietimą ir kultūrą valstybėje. Kodėl mūsų kaimynai lenkai per visas krizes, nebegalėdami valdyti visko iš centro, atidavė į tuos taškus, provincijas mažiau pinigų, ir pasakė: „Spręskite, kur jums pinigai yra būtiniausi.“ O rezultatai keturis kartus pranoko tuos laikus, kai dar nebuvo krizės. O pas mus vis žadama lėšas kada nors skirti. O paskui apsižiūri, kad salėse sėdi arba senukai, arba vaikai. Jaunimas visas išvažiuoja. Ir ne todėl, kad čia blogai gyventi, bet dėl prasto santykio. Kultūrai ir švietimui nėra laiko, o ar aktorių ruošti, ar mediką, yra tas pats. Tai palaukit. Pasakykite man žymiausius Antikos ekonomistus, kurie buvo labai svarbūs. Antika ar Roma ne todėl išliko. Išliko tik dėl savo kultūros. Iš mūsų bendravimo dingsta pasitikėjimas. Reikia visus saugoti, kontroliuoti. Bet nepasitikėjimas ir gimdo nepasitikėjimą.

Ainis pasakojo, kad vis vartotojiškiau žiūrime į kultūrą: „Kuo toliau, tuo dažniau girdi žiūrovus sakant: „Aš sumokėjau pinigus.“ Nu tai ką? O aš vaidinu. Tada jie sako: „Man nepatinka, kaip tu vaidini.“ O man nepatinka, kaip tu pinigus moki. Ne toks su teatru santykis turi būti. Kultūra yra vienijantis dalykas ir kultūra reikalauja kultūringumo, pasiruošimo. Pamenu, kai patys eidavome į spektaklius, tai perskaitydavome medžiagas, o dabar ateina ir sako: „Nejuokinga.“ Nu ką padarysi, tas užrašas spektaklio „tragedija“ ne be reikalo yra.

Abu, tiek tėvas, tiek sūnus, sutaria, kad reikia keisti šiuolaikines vertybes, sakančias, jog tik ekonomika yra svarbi. Yra tiek daug sričių, kur tai nėra svarbu: „Reikia grąžinti žmonėms vėl norą čia būti, ryšį su žeme, su savo kultūra, savo praeitimi ir ateitimi. Nes kai pasimeti orientyruose, tada galima žmogumi manipuliuoti.“