Kamera - draugė
Trumpam į Lietuvą grįžusi V.Bičkutė nekantraudama laukia teatro sezono pradžios, nes jau pasiilgo senųjų spektaklių, dar laukia filmo, kuriame suvaidino pagrindinį vaidmenį, premjeros. O kol kas filmuojasi Maskvoje viename dvylikos dalių televizijos seriale.
„Stengiuosi gražiai ir garbingai atstovauti mūsų tautai. Tikrai noriu nešti žinią, kad mes esame draugiški, kultūringi ir elegantiški europiečiai. Kartais pagalvoju apie tai, kad aš tikrai atstovauju savo šaliai. Netgi didžiuojuosi tokia galimybe. Nemanau, kad artimiausiu metu nusėsiu tik Lietuvoje. Viskas taip klostosi, kad ilgainiui atsiranda vis daugiau galimybių ar kvietimų. Kol kas, matyt, ir būsiu tokia varlė keliauninkė. Nebent gandrai atskristų - jau tada tektų nusėsti vienoje vietoje“, - šypsosi aktorė.
Filmuose nemažai nusifilmavusi ir tebesifilmuojanti aktorė prieš kamerą jaučiasi labai gerai. Nuo pat karjeros pradžios kamerą ji laikė savo drauge ir filmavimosi metu kojos jai niekada nedrebėdavo. „Jaučiu didelį malonumą tiek teatre, tiek kine. Aišku, tai labai skirtingi pasauliai, bet vienas kitam jie visiškai netrukdo. Ypač dabar, kai teatro sezonas baigiasi gegužės mėnesį ir tik rugsėjį prasideda spektakliai - taip pasiilgau ypatingo scenos jausmo, pilnos žiūrovų salės, tylos, grimavimosi. Nemoku apsakyti, kaip viso šito pasiilgau. Aišku, visai kita atmosfera filmavimo aikštelėje, visai kas kita yra teatro scena“.
Iš Telšių kilusi V.Bičkutė prisipažįsta, kad jai nepaprastai padeda žemaitiškas charakteris. „Anksčiau juokdavausi, kad kalbu dviem kalbomis, o dabar kalbu trimis kalbomis. Visiška trikalbystė: išvažiavusi - rusiškai, o grįžusi - lietuviškai arba žemaitiškai. Didžiuojuosi savo žemaitišku charakteriu. Labai jį vertinu, nes man atrodo, kad būtent didžiulė valia, susikaupimas, stiprybė, mokėjimas koncentruotis reikiamu momentu, eiti į tikslą ir matyti esmę - tai ir yra žemaitiškas charakteris. Nesiblaškyti, kai to nereikia. Todėl, esant reikalui, įsijungia didžiulė jėga. Jaučiu, kad gimtoji žemė prideda savotiškos stiprybės“, - sako aktorė V.Bičkutė.
Neįmantri virtuvė
Ruošdama maistą V.Bičkutė prisipažino besivadovaujanti intuityviu žinojimu, kas naudinga, sveika ir reikalinga organizmui: „Mano tėvelis, atsimenu, nuo pat vaikystės sakydavo: kam gadinti maistą, kam jį makaluoti. Mėsos gabaliukas - tai mėsos gabaliukas, agurkas - tai agurkas. Taip gal ir gamtos sukurta, kad nuėjai, nusiskynei ar išsirovei ką nors, nusiplovei ir valgai. Paskui kiek domiesi ar skaitai apie taisyklingą mitybą, pasirodo, kad taip ir reikia valgyti. Teko girdėti, kad Tibeto vienuoliams visiškai nesuvokiamas vakariečių vartojamas neįtikėtinas skaičius dalykų. Juk ne veltui tie vienuoliai tokie be amžiaus, tarsi būtų amžinai jauni“.
Tiesa, Valda yra vegetarė: „Vegetarizmas man yra labiau estetinio pobūdžio - man nepatinka visi tie kraujai. Manau, reikia išsikelti tokį esminį klausimą: ar galėtum valgyti žalią mėsą? Ar galėtum užmušti padarą ir jį suvalgyti? Jeigu galėtum, tai gal ir turi tai valgyti. Bet jeigu negalėtum, tai gal ir neturi. Man tiesiog estetiškesnis augalinis maistas. Iš viso esu pamiršusi, kad egzistuoja mėsiški valgiai. Jie man yra ištirpę kažkur erdvėje. Viskas ima atsisijoti, kai išvažiuoji iš tėvų namų mokytis. Taip nutiko ir man, kai buvau septyniolikos. Baigusi mokyklą išvažiavau ir įstojau į pirmą kursą. Iki tol nesukau galvos, ką valgau ar ko nevalgau. Nes grįžus iš mokyklos visada garuodavo močiutės paruošti pietūs. Kai išvažiuoji, imi galvoti, ko nori ar nenori, kas tau patinka ar nepatinka“. Tiesa, žuvies Valdai būtų per sunku atsisakyti. Filmavimų metu aplinkiniai nustemba, kad Valdai tinka tik vegetariškas maistas. „Ypač Rusijoje tai nėra populiaru. Rusai į tai žiūri kaip į stebuklą: oho, pirmą kartą gyvenime matau vegetarą“, - sako V.Bičkutė. O jeigu likimas iškrėstų tokį pokštą ir skirtų vyrą medžiotoją? „Šiuo metu mano draugas irgi vegetaras - tai likimas jau, matyt, yra nutaręs ir tokių pokštų nekrės. Bet tai yra kiekvieno žmogaus asmeninis reikalas“, - šypsosi aktorė.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą