Halle Berry: "Sunkiausiai pasiekiamas - paprastumas"

[BANERIS]

Šviesių, erdvių namų, kuriuose minimumas baldų, šeimininkė atrodo laisviausiai bei ramiausiai bendraujantis žmogus pasaulyje. Ji atvirai atsako į klausimus, ir netgi į tuos, kurie neištarti balsu. Daug ką nujaučia. Ji atsiveria netgi žmogui, kuris pasirodė jos gyvenime vos prieš 15 minučių, ir nelaukia iš jo suktų triukų. Galbūt todėl, kad pati to nedaro.

Esate iš tų žmonių, kurie gerai žino, kas yra likimo smūgiai. Tikriausiai žinote ir ką į juos atsakyti...

Aš netgi žinau, kas yra tiesiog smūgiai.

Jūs visada sakote taip tiesiai?

Aš nebijau tokių klausimų. Bet suprantu jus: tarp žmogaus, kuris patyrė fizinę prievartą, ir to, kuris jos nepatyrė, - tikra praraja.

Taip, aš patyriau mušimą. Mušimas - ypatinga psichologinė patirtis. Turėjau tokią silpnybę prasidėti su vyrais, linkusiais į prievartą. Aš iki šiol dėl traumos apykurtė viena ausimi.

Esmė ta, kad ankstyvoje vaikystėje augau šeimyninės prievartos sąlygomis, mano tėvas buvo alokoholikas, mušė mamą ir seserį, o man nekliūdavo tik todėl, kad nesipriešinau - pabėgdavau.

Taip susiklostė, kad prievarta buvo tai, ką pažinau pirmiausiai, ir tikriausiai ji įsitvirtino mano psichikoje neatsiejamai.

Jaunystėje išsirinkdavau vyrus, kurie atitiktų gerai pažįstamą modelį - nesąmoningu, emociniu lygiu. Kita vertus, nuo ketverių metų mano aplinkoje nebuvo vyro. Tad augau apskritai nematydama vyro paveikslo. Jo vietoje buvo spraga, tuštuma, praraja.

Prireikė daug pastangų, kad tai suvokčiau.

Aktorius Wesley Snipes. Halle išsiskyrė su juo po dvejų metų dėl reguliarių sumušimų.

Man apskritai svarbu suvokti, o ne reaguoti. Kad tai man būtina, suvokiau darydama desperatišką ir iš esmės reaktyvų poelgį...

Jūs apie bandymą nusižudyti?

Taip. Po pirmųjų skyrybų buvau depresijos būklės. Man teko pasirašyti po tuo, kad kuo labiau myliu žmogų, tuo sudėtingiau būti šalia jo; skausmingiau. 

Myli - ir bijai užgauti, suerzinti, sukelti nepatogumų... Žinau, tai tikriausiai keista meilė... savęs nevertinanti gal... Bet taip buvo: meilė man virto trauma. Ir santykiai galiausiai žlugo. Mes išsiskyrėme. O aš radau tik tokią išeitį: užkimšau automobilio išmetamųjų dujų vamzdį, užsirakinau iš vidaus ir paleidau variklį.

1993 -1996 m. H. Berry gyveno santuokoje su beisbolininku David Justice. Po skyrybų bandė nusižudyti.

Sėdėjau mašinoje, ir staiga už galinio stiklo... išvydau mamą. Mano mama, išgyvenusi kankinamus santuokos metus, auklėjo mus su seserimi viena, niekada nesiskundė, įtikinėjo mus būti stiprias ir niekada nepasiduoti. Ji pati darė ką galėdama, kad mus užaugintų, viena, toli nuo tėvynės - juk mama iš Liverpulio, į Ameriką atvyko jau suaugusi, ir pagalbos neturėjo iš ko laukti. O dabar aš ją tiesiog palieku - štai ką tada pagalvojau...

Paskui kažkur perskaičiau... kažkoks japonų rašytojas... taip, Kenzaburo Oe... kad būna dvi savižudybių rūšys. Pirmoji pagal schemą: aš save nužudysiu, nes esu sau bjaurus. Antra: aš save žudau, nes šaukiuosi pagalbos.

Mano noras nusižudyti buvo pagalbos šauksmas, skirtas man pačiai, tik kitai - stipriai, sąmoningai savo daliai. Nuo tol gerai žinau: suvokti man yra taip pat svarbu kaip ir jausti.

Išsikapsčiau tik todėl, kad supratau savo pačios požiūrio į save žiaurumą. Tam tikra mano dalis jautė dramatizmo poreikį. Profesiniame gyvenime aš galvojau apie save pozityviai ir konstruktyviai - kad noriu būti aktore, pasiekti kai ko, užsidirbti iš šios profesijos, o asmeniniame... buvau pilna baimių ir visokio negatyvo. 

Mano užduotis buvo pakeisti apmąstymų ir troškimų tematiką iš "daugiau nebenoriu skausmo, nenoriu apgaulės" į "noriu rasti sąžiningą žmogų".

Man padėjo ir psichoterapija: mama, klinikos medicinos sesuo ne kartą rekomendavo man specialistus.

Man labiau patinka užsiėmimai grupėse - kitų žmonių istorijos suteikia galimybę suvokti savo gyvenimo istorijos mastą ir nepervertinti jos dramatinės reikšmės.

Mama jūsų gyvenime atlieka svarbų vaidmenį.

Halle su mama

Be abejonės. Nors kai kurių drastiškų poelgių ilgai jai negalėjau atleisti. Po vieno iš tokių nesikalbėjau su ja gal pusantrų metų. Ji apskritai sugeba nukirsti kaip kirviu. Aš - ne. Bet dabar gerbiu šį bruožą: ji aiškiai leidžia suprasti savo požiūrį. Toks aiškumas - savotiška narsa.

Kodėl pusantrų metų nesikalbėjote?

Iš tikrųjų situacija buvo visiškai įprasta: tėvai ir jų suaugę vaikai. Man sukako 21-eri, išvykau iš Klivlendo, kur augau, į Čikagą, kad pradėčiau savo gyvenimą. Po dviejų mėnesių paaiškėjo, kad pinigų pakaks sumokėti už butą, o maistui neliks. Paskambinau mamai ir pasakiau: "Mam, man nepatogu, bet gal atsiųstum pinigų?". O ji atsakė: "Ne. Nenoriu, kad tai taptų norma. Arba rasi išeitį pati, arba grįžk namo."

Aš siaubingai įsižeidžiau. Bet padariau išvadą: nebūna dalinio savarankiškumo, dalinės laisvės, reikia pačiai atsakyti už save ir nesitikėti kitų pagalbos.

Negaliu sakyti, kad mama mūsų nebūtų parengusi savarankiškumui. Mes su sese buvome dvi juodukės visiškai baltame rajone. Mama visada sakydavo: nesitikėkite, kad jums, juodaodėms, bus lengva baltųjų mokykloje.

Kai laimėjau savo pirmąjį konkursą - mokyklinio baliau karalienės, - mane netgi apkaltino, kad pavogiau ir pakeičiau balsavimo urną. Iš tikrųjų buvo keista, kad laimėjo juodukė... Amerika tada buvo kitokia. Mano mama gyveno aplinkybėmis, kai ta neteisybė, ta gėda bet kurią akimirką galėjo įsibrauti į jos gyvenimą. Ji mėgo mums su seserimi sakyti: nemokantis pralaimėti negali laimėti.

Tvirtybę ji laikė ir laiko svarbiausiu bruožu, reikalingu gyvenime.

Išeitų, jus kaip asmenybę formavo negatyvūs faktoriai: nelengva vaikystė, nesėkmės...

Taip, ir diabetas. Per filmavimą mane ištiko koma, ir paaiškėjo, kad sergu vadinamuoju juveniliniu diabetu. Man buvo 23-eji.

Dabar jau manau, kad būtent diabetas padarė iš manęs sveiką žmogų, nes suteikė jėgų ir tvirtybės, kurių reikia gyventi. Be jo aš šito neturėčiau. O dabar privalau rūpintis, ką ir kada valgyti, kiek miegoti, kiek sverti (man buvo išsekimo, o ne nutukimo pavojus) - ir šitaip nori nenori daugiau galvoti apie save; konstruktyviai, o ne savianalizės režimu.

Tai jūsų filosofija - į džiaugsmą per išbandymus?

Aš nekalbu apie džiaugsmą. Kalbu apie patyrimą. Yra negatyvus patyrimas, jis ir liko negatyvus. Pavyzdžiui, mano santykiai su seserimi. Tiksliau - jų nebuvimas.

Mes siaubingai kariavome paauglystėje. Mušėmės, kartais iki kraujo. Aš dažnai išvažiuodavau iš namų, paskui išvyko ji. Mūsų santykiai taip ir nespėjo pergyventi šios fazės - paaugliško įsitvirtinimo. Mes neturėjome laiko susitaikyti, nebekariauti, vėl tapti seserimis kaip vaikystėje. Dabar mes beveik svetimos. Bet patirtis vis tiek mane moko: gyvenimo muskulatūra auga kovojant. Ir raumenys formuojasi ne be pastangų.

Bet jūs nelinkite to savo dukrai?

Žinoma, nelinkiu! Bet niekas panašių dalykų negali išvengti. Ji patirs išbandymų, ir aš nepuoselėju dėl to iliuzijų.

Su Ericu Benetu

Bet dalies jų išvengti galima. Bent jau santykiai su priešinga lytimi galėtų būti ne tokie skausmingi.

Ne. Šiuo klausimu kreipkitės ne į mane. Aš nežinau atsakymo. Aš labai orientuota į santykius, man reikia, kad mano gyvenime būtų meilė. Bet kuo stipriau myli, tuo labiau esi pažeidžiamas. Tiesą sakant, nematau nieko bloga sudėtinguose santykiuose. O dėl rizikos sumažinimo tai radau vieną būdą: jokių parašų, jokių oficialių popierių.

Turite galvoje oficialią santuoką?

Taip. Tai ne man. Mus turi sieti tik jausmai, būtinybė būti šalia. Prisirišimas be jokių sąlygų ir išlygų. Keista, bet supratau tai, kai atsirado Nala. Mano meilė jai, jos meilė man. Besąlygiška meilė. Dabar aš noriu besąlygiškos meilės ir kontaktuose su vyrais. Savo buvusiuose santykiuose galėjau pasakyti: su šiuo žmogumi noriu būti visada. Dabar žinau: "visada" neįmanoma. Bet kartais ir viena naktis - jau visam laikui: tai priklauso nuo jausmų stiprumo.

Fizinis laikas ir išgyvenimų laikas - skirtingi dalykai.

Modelis Gabriel Aubry - paskutinioji Halle meilė ir dukters tėvas

Jums iš tokios pozicijos lengviau kurti santykius su vyrais?

Nežinau... Suprantat, aš visąlaik noriu tiesumo, aiškumo, paprastumo. Mėgstu drabužius be puošmenų, santykius be kalambūrų. Man patinka draugės, su kuriomis susipažinome gal prieš 30 metų: jos tai žino, kokia esu iš tikrųjų, man su jomis nereikia "atrodyti".

Neseniai viena jų pajuokavo apie mane: "Tu nori miegoti tik su tuo, kurį įsimylėjai. Juk tai galų gale primityvu!"

Bet aš tikrai esu romantiška ir noriu miegoti su tuo, kurį myliu. Myliu meilę. Bet čia ir sudėtingiausia - paprastumas, tiesumas, skaidrumas.

Kai leidau pirmuosius savo kvepalus ir dirbau su parfumeriu, didinga "nosimi", pasakiau jam: norėčiau, kad aromatas būtų paprastas - tik mimoza ir figos. Viskas!
Atrodė, vos du komponentai - taip nebūna, neįmanoma. Turi būti kitų, kiekvienas turi atlikti savo funkciją: sutvirtinimo, šleifo, saugoti nuo rūgimo. Ir panašiai...

Paprastumas - sunkiausiai pasiekiamas dalykas. Visur.

Ir sekse? Ar jausmas, kad "visam laikui" neįmanoma, nesuvulgarina tokių santykių?

Man niekada tai nebuvo riba, kurią reikia peržengti.

Man seksas - tik kalba, kuria yra kalbama apie savo meilę. Kaip kelio ženklais išreiškiamos eismo taisyklės. Tik kalba. Aš kalbu, kaip myliu. Ir viskas. Todėl visiškai nesuprantu moteris apėmusio orgazmo kulto. Tarsi jį pasiekti būtų koks revanšas prieš vyrą. Atseit jeigu orgazmo nepasiekei - tai jau vyras kaltas, egoistas.

Yra sekso džiaugsmas - kad esam kartu, kad norime būti kartu. Ir orgazmo buvimas arba nebuvimas man antraeilis dalykas. Nebuvimas nepanaikina sekso džiaugsmo. Apskritai mintis, kad moters orgazmas - vyro reikalas, man juokinga. Ką jau kalbėt, kad negalima patikėti kitam žmogui tau svarbių dalykų - orgazmo taip pat. Tuo reikia užsiimti pačiai. Jaunystėje ir aš laukdavau, kad stiprius pojūčius man sukels vyras, bet dabar pati kontroliuoju, ką jaučiu. Ir kviečiu partnerius prisidėti - ne daugiau. Dabar aš pažįstu save, žinau, kas man patinka, ir pati inicijuoju, ko man reikia. Dabar man rūpi intensyvumas, o ne dažnumas.

Tokios nuostatos atsiranda su amžiumi?

Su dukrele Nahla Ariel Aubry

Tikriausiai. Apie ketvirtąją dešimtį imi suprasti, kad tavo laimė pirmiausiai priklauso nuo tavęs. Aš lioviausi jos nuolat ieškojusi. Atvirkščiai. Pamačiau: ji visur ir ji pastovi. Ji keistame žaliame spindulyje, kai leidžiasi saulė, - pas mus Los Andžele stulbinami saulėlydžiai virš vandenyno! Ji toje akimirkoje, kai tavo vaikas pirmąkart pamato dramblį zooparke. Ir toje, kai kasaisi visąnakt po dienos pagalbos smurto aukoms centre. Laimė ir čia. Tai taip akivaizdu!

Dosjė

1966 m. Klivlende (JAV) anglės medicinos sesers ir afroamerikiečio sanitaro šeimoje gimė antroji duktė. Ji buvo pavadinta garsaus pastato Klivlende "Halle Building" garbei.

1971 m. Halle tėvai išsiskyrė.

1986 m. H. Berry diagnozuotas cukrinis diabetas; baigia koledžą - televizijos ir radijo žurnalistiką; tampa pirmąja afroamerikiete, dalyvavusia grožio konkurse "Miss World".

1989 m. pirmasis pastebimas vaidmuo televizijos seriale "Gyvos lėlės" (ABC).

1990 m. filmuodamasi Spike Lee filme "Džiunglių karštligė" ("Jungle Fever") užmezga intymius santykius su aktoriumi Wesley Snipes; išsiskiria su juo po dvejų metų dėl reguliarių sumušimų.

1993 m. išteka už beisbolininko David Justice.

1996 m. išsiskiria su Davidu; bando nusižudyti; tampa kompanijos "Revlon" reklamos veidu (ir liko iki šios dienos).

1999 m. "Auksinis gaublys" ir "Emmy" už mini serialą "Introducing Dorothy Dandridge"; susipažįsta su muzikantu Eric Benet ir vėliau už jo išteka.

2000 m. filmas "X-Men" (rež. Bryan Singer); įsitraukia į nukentėjusiųjų nuo smurto namuose pagalbos centro veiklą.

2001 m. "Operacija "Kardžuvė" ("Swordfish"; rež. Dominic Sena).

2002 m. tampa pirmąja juodaode aktore, gavusia "Oskarą". Apdovanota už geriausią aktorinį darbą Marc Forster filme "Monstrų puota" ("Monster's Ball").

2005 m. užmezga intymius santykius su modeliu Gabriel Aubry.

2008 m. kovo 16 d. pagimdo dukrą Nahlą Arielą Aubry.

2009 m. išleidžia kvepalus "Halle" - parfumerijos bestselerį.

2010 m. išsiskiria su Aubry; baigia darbą filmuose "Frankie and Alice" (rež. Geoffrey Sax) bei "Dark tide" (rež. Clark Johnson).

Šaltinis: Psychologies.com. Parengė Vilma Skiotienė