Į Norvegiją emigravęs lietuvis Galintas: „jeigu ne pomėgis lošti, gal niekada nebūčiau emigravęs“

Lietuvoje Galintas dirbo įmonėje, gaminančioje skydinius karkasinius namus, gaudavo gerą atlyginimą ir, atrodo, jam nieko netrūko, bet vieną dieną vyro dėmesį patraukė lošimo automatai. Galintas jau tada suprato, kad šie automatai sukurti tam, kad iš jų užsidirbtų jų savininkas, bet azartas buvo stipresnis ir vyras vis tikėjosi sėkmės: „Gauni algą, tiesiog grįžti vienas atgal į tą patį kazino, praloši pinigus ir grįžti namo.“

Galintas lošė iki tol, kol išleido visus pinigus ir santaupas, o po to sekė ir greitieji kreditai. Galinto šeima apie jo priklausomybę sužinojo tik tada, kai vyras buvo pralošęs dešimtis tūkstančių ir nusprendė emigruoti, išsigandęs antstolių: „Bėgau nuo problemų turbūt, bet niekur jos nepabėgo. Pabėgęs į Norvegiją atsikračiau tik kazino, nebežaidžiau, man pavyko“ – pasakoja pašnekovas. 

Galintas dar visų skolų neatidavė, jų liko apie 15 tūkstančių, bet visa, kas blogiausia, prasidėjo emigravus į svetimą šalį: „Tokios skylės dar nebuvau matęs“ – apie pirmuosius namus Norvegijoje pasakoja vyras. Atvykęs į Bergeną ir įėjęs į savo naujuosius namus –apleistą namą, kuriame vietoje lovos – čiužinys ant grindų, vyras susiprato, kad jo niekas čia nelaukia ir kaip gerai bei saugiai gyveno Lietuvoje.

Užsienyje atsirado kita priklausomybė – alkoholis. Lietuvoje vyras išgerdavo tik savaitgaliais su draugais ir tam tikromis progomis, o Norvegijoje viskas pasikeitė, Galintas surasdavo priežastį išgerti kiekvieną dieną: „Vienintelis atsipalaidavimo būdas man būdavo alkoholis. Gerdavome tol, kol prisigerdavom, kol tiesiog eidavome miegoti“.

Galintas neslepia, kad, nors ironiška, bet nepaskęsti alkoholio liūne jam padėjo skolos: vyrui per mėnesį reikėdavo atiduoti apie 5 tūkstančius: „Mane visą laiką spaudė kreditai, niekados negalėjau būti be darbo, reikėdavo dirbti, nes žinojau, kad man reikia mokėti ir reikia iš kažkur gauti pinigų“ – pasakoja jis.

Vyras pamena tą dieną, kai apsinuodijęs alkoholiu vos nemirė. Jis be galo dėkingas savo sesei, kuri įtikino vyrą grįžti į Lietuvą ir pradėti gydytis nuo šios priklausomybės: „Toje reabilitacijoje man padėjo, atgaivino, pastatė ant kojų, su psichologais dirbom, kiekvieną dieną vyko įvairūs užsiėmimai“ – skaudžia patirtimi dalinasi vyras.

Emigrantas nori perduoti svarbią žinutę visiems žmonėms bei jų šeimos nariams, kad visada galima rasti būdų sau padėti, svarbiausia kažką daryti: „Bet žmogus gali per dieną imti ir pasikeisti, nes kažką išgirdo, kažką pamatė, jam atsimerkė akys ir jis gali būti visiškai kitoks“ – sako pašnekovas.

Kaip Galintui sekasi ir kuo jis užsiima dabar, galėsite sužinoti jau antradienį, laidoje „(Ne)emigrantai“, 19.30 val., per LRT TELEVIZIJĄ.