Ieva Andrejevaitė: Aktorystė išmokė labiau vertinti tai, ką turiu

„O jai sekasi“, – tyliai sau pagalvoji pirmą kartą sutikęs aktorę, filmo „Emilija iš Laisvės alėjos“ pagrindinę heroję Ievą Andrejevaitę (28). Ji talentinga, žavi, charizmatiška, tiksliai žinanti ko nori ir to siekianti. Vis dėl to pati Ieva aktoriaus profesijos kitiems nelinkėtų. Anot jos, už butaforinio spindesio – filmo premjerų, fotoaparatų blyksčių, vakarinių suknelių ir žurnalų viršelių – slypi sunkus darbas. Tiesa, jis ją žavi labiau nei raudonojo kilimo prožektoriai. Ieva žino – jei sėdėsi sudėjęs rankas, niekas scenarijaus ant lėkštutės neatneš. Todėl ji kasdien mina įvairias atrankas, reklamuoja save ir savo talentą, o išgirdusi dar vieną „ne“, atranda savyje jėgų nenuleisti rankų ir eiti toliau. 

DOSJĖ

Gimimo data, vieta – 1988 m. lapkričio 21 d., Rusijoje

Išsilavinimas – Lietuvos muzikos ir teatro akademija, aktorystės bakalauras

Šeimos padėtis – netekėjusi, turi širdies draugą

Veikla – aktorė, geriausiai žinoma iš filmo „Emilija iš Laisvės alėjos“. Už šį vaidmenį šiemet ji buvo nominuota „Sidabrinei gervei“

- Kas pasikeitė jūsų kaip aktorės karjeroje po filmo „Emilija iš Laisvės alėjos“?

- Nepasakyčiau, kad po šio vaidmens būtų atsiradę labai daug pasiūlymų vaidinti. Yra keli, bet kol kas nesinori nieko atskleisti. O aš pati kaip aktorė jaučiuosi paaugusi, dar labiau subrendusi. Šis vaidmuo, darbas šiame filme man davė labai daug. Juk po studijų iškart išvykau iš Lietuvos, klajojau po pasaulį, todėl manęs čia niekas nežinojo. Žinoma, ir dabar nėra taip, kad gatvėje kiekvienas atsisuktų, bet žmonės užkalbina, paklausia apie filmą, padėkoja, ir tai man didžiausia padėka bei malonumas.

- Lietuvoje dabar jus visi tapatina su Emilija – mergina, kovojančia už laisvę. Nebaisu tapti vieno vaidmens aktore?

- Visi aktoriai nenori būti tipažiniais aktoriais, bet tipažai egzistuoja. Vieni daugiau mažiau vaidina komedijinius vaidmenis, kiti – herojus. Bet Emilija buvo gana visapusiškas ir daug psichologinių sluoksnių apimantis vaidmuo. Nemanau, kad vaidinsiu vien mergaites, kovojančias už laisvę. Man teko išbandyti save įvairiausiuose vaidmenyse – nuo prostitutės iki karalienes. Jau esu aprėpusi gana daug skirtingų charakterių.

- Emilijos vaidmuo jums buvo vienas įsimintiniausių. Ar po filmavimų nebuvo sunku atsiriboti nuo šio personažo?

- Sugebėjimas greitai „išeiti“ iš vaidmens vienas pagrindinių aktorių bruožų ir privalumų. Būtent dėl nemokėjimo atsiriboti aktoriai įklimpsta į labai gilias psichologines problemas ir negali iš jų išplaukti. Tada prasideda užsidarymas, alkoholis, narkotikai, ėjimas iš proto, visa tai priveda prie sutrikusios psichikos. Apie tai mes dažnai skaitome ir tai matome. Man asmeniškai po viso filmavimo nebuvo sunku, bet buvo scenų, po kurių ėjau susigūžusi į kampą, verkiau ir nesupratau, kas su manimi darosi. Juk kiekvieną vaidmenį bandome perteikti per savo prizmę, per savo prisiminimus, išgyvenimus, didžiausias traumas ir tragedijas, bet galiausiai turime suvokti, kad tai tėra personažas, kurį tu vaidini, o aš turiu savo gyvenimą, kuris galbūt yra lengvesnis už Emilijos. 

- Teko skaityti, kad norėtumėte vaidinti į save nepanašius personažus. Kokie vaidmenys jums artimiausi? 

- Tiesa. Tai, matyt, ir yra šios profesijos žavesys, kad mes galime išgyventi tiek daug skirtingų gyvenimų, patirti tai, ko realiame gyvenime, visa laimė, nepatirsi. Vaidindami mes laidojame vaikus, kurių aš realiai dar net neturiu, prarandame tėvus, artimuosius, mes žūstame kare. Ir kažkodėl aktoriams norisi tai išgyventi. O kalbant apie vaidmenis, mane traukia visi kino žanrai. Aš mėgstu ir autorinį kiną, labai norisi tokiame dirbti, bet esu atvira ir komerciniam. Žiūriu ir holivudinius filmus, ir superherojų nuotykius. Kadangi pati daug sportuoju, norėčiau fiziškai sunkaus vaidmens – kaip Lara Kroft. Mielai imčiausi ir sunkių psichologinių vaidmenų, būtų įdomu suvaidinti negražų, traumuotą tiek fiziškai, tiek psichologiškai žmogų. Tai yra iššūkis. Kita vertus, kaip vienas režisierius pasakė – sunkiausia suvaidinti save, atrasti save, suprasti, kas tu pats esi. 

- O tie suvaidinti išgyvenimai realiame gyvenime kaip nors stiprina jus pačią?

- Nežinau, manau, kad taip. Sunkūs herojų likimai priverčia suprasti, kokie laimingi mes esame. Mano, kaip Ievos, problemos tampa nebereikšmingos, palyginti, tarkime, su vaidmeniu mamos, kuri laidoja savo šeimą. 

- Tiek daug kalbame apie kiną, bet juk mokėtės teatro aktorystės. Teatras niekada nebuvo jūsų tikslas?

-  Buvo ir yra. Mano mama buvo muzikė, todėl, galima sakyti, aš užaugau Filharmonijoje, Operos ir baleto teatre, Keistuolių teatre. Aš svajojau apie teatrą. Bet viskas pakrypo į kino pusę. Nors tikiu, kad būtų galima suderinti ir vieną, ir kitą, jei turėčiau nuolatinę gyvenamąją vietą. Juk dabar skraidau tarp trijų miestų – Vilniaus, Londono ir Maskvos, o teatras reikalauja pastovumo. Kine gauni vaidmenį, nusifilmuoji ir viskas. O teatre ruošiesi pusę metų, repetuoji, vėliau kelerius metus vaidini. Kol kas man tai yra nesuderinama, nes bet kada gali iškviesti vaidinti kine ir aš išskrisiu. Bet teatre vaidinau ir iki šiol jaučiu tam didelę nostalgiją. Net dabar, kai einu žiūrėti kokio nors spektaklio ir po jo kartu su kitais žiūrovais salėje ploju, jaučiu, kad esu ne toje scenos pusėje. Stoviu apsiašarojusi ir galvoju, kokia yra laimė sukurti tokį kūrinį. Teatras mano svajonė, tikiuosi, kad ji išsipildys. 

- Nesinori apsistoti kurioje nors vienoje vietoje?

- Norisi, tik dabar sprendžiasi, kuri vieta taps mano namais. Kita vertus, Vilnius visada bus mano namai. Čia labai noriu dirbti. Čia grįžtu aplankyti savo šeimos. Londone dirbu su Europos agentais, vaikštau į atrankas, lankau akcento pamokas. O Maskvoje esu padariusi ne vieną projektą, todėl toje industrijoje mane daugiau mažiau pažįsta. Šiaip ar taip, tikiu, kad laikui bėgant viskas susidėlios taip, kaip turi būti. Aš lengvai prisitaikau, neprisirišu prie vietos. Prisirišu prie žmonių ir darbo. Man svarbu dirbti. Kai turiu projektą, tampu darboholike ir galiu viską padaryti dėl vaidmens. Ir dėl artimų žmonių – šeimos, antrosios pusės – bet kada galiu atsidurti bet kuriame pasaulio kampe, jei tik kam nors prireiks pagalbos. 

- O kaip skiriasi kino industrijos, požiūris į aktorius Londone, Maskvoje ir Vilniuje?

- Viskas priklauso nuo projekto, komandos, režisieriaus, biudžeto. O dėl požiūrio, galiu pasakyti, kad Lietuvoje aktoriais tikrai labai rūpinasi ir juos gerbia. Filme „Emilija iš Laisvės alėjos“ buvo pati geriausia komanda, su kuria man teko kada nors dirbti. Jaučiausi kaip šeimoje. Niekada nebuvo jokios įtampos, žmonės visada buvo pasiruošę padėti vienas kitam. Kiekvienas buvo savo srities profesionalas, žinojo, ką daro ir kodėl tai daro, žinojo penkis žingsnius į priekį. Visada buvo disciplina, viskas buvo laiku. Londone darbas vyksta panašiai kaip Lietuvoje. Tuo metu Maskvoje teko susidurti su kiek atsainesniu požiūriu. Į atrankas vėluojama arba tu ateini pasiruošęs, o tavo partneris ateina net neskaitęs scenarijaus. Jis nieko nežino apie medžiagą, todėl ir tau tampa sunku, nes jis improvizuoja, o tu negali arba nespėji, arba tiesiog neprivalai to daryti. Labiausiai ten negerbiamas žmogaus laikas. Viskas pateisinama automobilių spūstimis. Jei kokiame nors Los Andžele pavėluotum į atranką ar į filmavimo aikštelę ir pasakytum, kad spūstys, tau būtų pasakyta „viso gero“ ir niekas tavęs nebeprisimintų. Jei nespėji, išvažiuok trimis valandomis anksčiau, išvažiuok iš vakaro. Ten žmonės žino, jei nebūsi pasiruošęs, bus kitas, kas pasiruoš. Atrankoje teturi du dublius, turi laiku ateiti ir žinoti viską apie savo medžiagą. Maskvoje viskas yra „paprasčiau“ – tu gali pavėluoti, gali neateiti, gali susitarti, gali neišmokti. Pamenu, kai pirmais kartais eidavau į atrankas, mane stebindavo, kai klausdavo, ar aš turėjau laiko užmesti akį į scenarijų. Tačiau taip atsitinka retkarčiais. Maskvoje susidūriau su labai daug savo srities žinovų ir dirbdama beveik visada jaučiau, jog filmuojuosi profesionaliame, aukšto lygio kine.

- Tai kas jus laiko Rusijoje? Juk pati sutinkate, kad ten nėra lengva aktoriams. 

- Ten yra didesnė kino industrija. Ten jau dirbu. Lietuvoje kino mažai. Taip, jis atgimsta, jis vyksta, filmuojamas, bet net jei tai būtų kokie penki filmai per metus, visuose juose nesuvaidinsi. O iš vieno projekto per metus tu negali gyventi. Net ne finansine prasme, o apskritai – aktoriaus darbas yra toks pats kaip ir bet koks kitas darbas ir tau nuolat norisi būti užimtam. Maskvoje tam galimybių yra. Ten per savaitę nueinu į kokias tris atrankas, o Lietuvoje kartą per pusmetį. Be to, jie mėgsta žmones iš Baltijos šalių. Mano yra kitoks mentalitetas. Rusai sako, kad mes esame laisvesni, žiūrime iš kito kampo, mūsų kitokios manieros, kalbėsena, gyvenimo būdas. Mes esame paprastesni. Tas juos žavi. Mačiau, kaip aktorės ten į atrankas ateina susisukusios plaukus, pasidažiusios, su iškirptėmis, suknelėmis. Aš ateinu su sportiniais bateliais ir džinsais, švariais plaukais ir padažytomis blakstienomis. Dėl to jie mus vadina egzotiškais, europiečiais. Tuo metu Anglijoje ar apskritai Europoje yra sudėtingiau, nes mums uždedama rytų europiečio klišė. Rusijoje esu europietė, o Europoje tampu ruse, ar mergina iš Rytų Europos, dėl to vaidmenų pasirinkimas sumažėja. Net jei gerai moki anglų kalbos akcentus, jie dažniausiai paims savo aktorių. Jei jiems reikia brito, paims britą, jei reikia amerikiečio, paims amerikietį. Nesvarbu, kad aš laisvai galiu kalbėti amerikietišku akcentu. O Rusijoje akcentas netrukdo. Jiems tas netgi patinka.

- Kiek svarbus išorinis grožis aktoriaus kelyje?

- Išvaizda suskirsto aktorius į tipažus – ar tu būsi herojus, ar tau bus skirtas antraplanis/trečiaplanis vaidmuo. Bet svarbiau yra tai, ką tu gali, ir net ne talentas, o darbas. Kaip sakydavo Jonas Vaitkus – talentas lemia 10 proc. sėkmės, visą kitą – darbas. Gali būti labai talentingas, bet jei būsi tinginys, sedėsi namuose ir lauksi pasiūlymo, tavęs tiesiog niekas nepastebės. 

- Ar nėra sunku eiti į atrankas, stengtis ir galiausiai negauti vaidmens, suvokti, kad nepakeičiamų nėra?

- Pripranti prie to. Pačioje pradžioje labai jaudindavausi. Kiekvienas vaidmuo man atrodė mano, kad turiu jį gauti. Nuliūsdavau, jei taip neatsitikdavo. Jau kitą dieną po atrankos skambindavau agentei ir klausdavau – na, kaip? Ar gavau? Vėliau išmokau atsiriboti – išeini iš atrankos ir pamiršti. Kartais iš tiesų pamirštu. Juk būna dienų, kai nueinu į tris atrankas, tiek skirtingų vaidmenų, skirtingų scenarijų, laikotarpių – viename praeitis, kitame – dabartis, trečiame – ateitis. Smegenys ilgainiui prisitaiko prie to, kad išmoktą tekstą po atrankos ištrina. Kartais, kai reikia pakartoti, tenka iš naujo peržiūrėti scenarijų. O tai, kad sako „ne“, prie to irgi pripranti. Aš žinau, kad iš 100 kartų 99 bus „ne“. Ir tu lauki to vieno „taip“. Žinoma, visada eini tikėdamasi, kad būsi nugalėtoja. Bet nebeliūdžiu negavusi, nes tavo vaidmuo vis tiek bus tavo – gal dabar ne laikas, gal ne tos aplinkybės, ne tas režisierius. Bet viskas bus. Per trejus metus dalyvavau skirtingose vieno tipažo – merginos karės – atrankose. Ir vis negaudavau. Bet žinojau, kad noriu tokio vaidmens. Ir galiausiai jį gavau. Turi tiksliai žinoti, ko nori, ir tai sau kartoti kiekvieną rytą. Aš tikiu, kad mintys materializuojasi. 

- Tikite likimu?

- Tikiu, kad kažkoks bendras kelias yra kažkieno suplanuotas, bet kaip tu jį nueisi, tai jau tavo reikalas. Svarbu iš jo neišklysti ir visada turėti perspektyvą. 

- Ar tame savo gyvenimo kelyje matote šeimą, vaikus? 

-  Labai noriu šeimos, vaikų, labai juos myliu. Jau nuo kokių septynerių metų mažesni vaikai greitai tapdavo mano draugais ir taip yra iki šiol. Visoms savo draugėms sakau, kad greičiau gimdytų, kad galėčiau pabūti su jų vaikais ir bent taip nuraminti norą būti mama. 

- Nemanote, kad vaikai gali trukdyti aktorės karjerai?

- Nemanau, kad vaikai apskritai gali kam nors trukdyti. Jie tik papildo. Žinoma, kalbu neturėdama jų, bet tikiu, kad savo nuomonės nepakeisiu. Viską galima suderinti – ir dirbti, ir vaiką auginti. Tai yra didžiausia laimė ir mano tikslas. Tikiuosi, jų turėsiu ir ne vieną. Bet viskas savo laiku. Nieko neplanuoju, jei tai įvyks, valio. 

- Ką veikiate laisvalaikiu?

- Labai mėgstu gamtą, sportuoti, neseniai susidomėjau banglenčių sportu. Praėjusią vasarą buvau Balyje tokioje banglenčių stovykloje. Ten atsikeldavome šeštą ryto, eidavome plaukioti į jūrą, grįždavome pavalgyti, nusnausti valandėlę ir vėl – į jūrą. Taip nuolat esi ant bangos. Žiemą atradau snieglenčių sportą. Mėgstu dviračius. O jei noriu ramaus poilsio, renkuosi išvyką su palapinėmis į mišką, kur nors prie ežero, su draugais, gitaromis, šašlykais. Lietuvoje visada nuvažiuoju į Nidą suvalgyti rūkytos žuvies. Dar labai patinka keliauti. Mėgstu atrasti naujus miestas, šalis. Praėjusiais metais keliavau po Aziją – Indoneziją, Balį, Indiją, Tailandą, norisi tęsti šią kelionę. 

- Kokių turite silpnybių?

- Nežinau. Gal rūkyta žuvis? (Juokiasi.) Neturiu silpnybės jokiems saldumynams, nors kadaise galėdavau atsikelti vidury nakties ir eiti į parduotuvę šokolado. Bet vieną dieną viskas baigėsi. Tada valgiau visokius tortukus ir pyragaičius. Dabar ir tai baigėsi. Turiu silpnybę jūros gerybėms. Negaliu atsispirti aktyviam gyvenimo būdui. Muzika yra mano silpnybė. Vaikystėje grojau pianinu, gitara. Dabar Balyje nusipirkau ukulėlę – tokią mažą havajietišką gitarą. Mokausi ja groti. Dar mano silpnybė yra vanduo. Draugai žino, jei man liūdna, reikia ieškoti manęs prie vandens. Mane labai ramina vanduo. Labai gerai nardau. Mėgstu jūrą, ežerus. Man net po dušu pastovėti gera. Jei koks stresas – einu po dušu. Visos problemos nuteka. 

-  Ar daug pagundų yra aktoriaus kelyje?

-  Viskas priklauso nuo to, kokį kelią pasirinksi. Be abejo, kad jų yra. Ypač tada, jei sėkmė užklumpa staiga, atsiveria visi vakarėliai, žurnalai, viršeliai. Tačiau manęs tai visiškai nežavi ir negundo. Visų pirma todėl, kad šlovė ar žinomumas niekada nebuvo mano tikslas, o antra, puikiai suprantu, kaip tai yra laikina. Aš net juokauju, kad man visada norėjosi turėti dvynę sesę, kuri galėtų už mane atlikti visus šituos „viešuosius darbus“ – eiti į fotosesijas, ant raudonų kilimų. Man norisi likti šešėlyje. Kiti juokauja – nori likti šešėlyje, dėl to pasirinkai tokią profesiją. Truputį absurdiška. Man patinka tai, ką darau, norisi nešti šviesą žmonėms. O visas tas blizgesys – ne man. Turiu kitas vertybes, principus ir svajones.

- Matyt, aktoriaus profesija ne silpniems žmonėms?

- Tikrai. Paprastai žmogus bando pamiršti savo liūdnas patirtis, o mes atvirkščiai – kaupiame tai ir naudojame filmavimo aikštelėje. Nuolat sukamės tarp tų pačių emocijų. Tiek gerų, tiek blogų. Laimė, tai padėjo išmokti vertinti geras akimirkas. Nes gerus dalykus dažnai priimame kaip savaime suprantamus, o dabar aš išmokau juos kaip niekada anksčiau aiškiai apčiuopti, išjausti ir net tam tikrais būdais "ištempti".

Parengta pagal priedą „Laisvalaikis“