- Kaip minėsite gimimo dieną?
- Iš tiesų ateina laikas, kai gimtadieniai per daug nebedžiugina, nes jau norėtųsi, kad laikas nebeeitų į priekį. Šįkart su dideliu džiaugsmu važiuosiu pas savo tėvelius, kuriems esu dėkinga, kad esu šioje žemėje. Retai juos matau ir noriu per savo gimtadienį būti su jais, todėl mausiu į savo gimtuosius Šiaulius. Tiesiog ramiai, ramiai pabūsiu, o draugai palauks. Aplankysiu šeimą. Labai džiaugiuosi, kad turiu šaunius, mylimus tėvus. Esu turtinga, kad juos turiu abu. Reikia džiaugtis ir pabūti kartu.
- Kokie šiaip buvo jums šie metai?
- Mano gyvenimas niekada nebuvo nuobodus. Jis visą laiką eina kalnais, pakalnėmis ir įvairiausiais vingiais. Aš toliau susidurdama su džiaugsmais ir iššūkiais kuriu savo Audiovizualinį menų industrijos inkubatorių, pradėjau filmuoti naują dokumentinį filmą, gražiai auga mano trys dukros. Žodžiu, viskas veržiasi per kraštus.
- Apie ką pasakos jūsų naujas filmas?
- Tai mano dokumentinių filmų ciklo apie moteris tąsa. Turiu įdomias herojes, apie kurias tikiuosi nufilmuoti įdomų dokumentinį filmą. Po gimtadienio važiuosiu į Paryžių, į režisierių festivalį, kurį organizuoja amerikiečių kritikas. Džiaugiuosi, kad mano filmas „Gegučių vaikai“, kurio centre irgi yra moteris, yra atrinktas rodyti pasaulinėje festivalio filmų programoje. Džiugu ir dėl to, kad bus malonu grįžti į savo studijų miestą. Jaučiu sentimentus Paryžiui, nes ten aš baigiau studijas. Tai man bus geriausia gimtadienio dovana - pabuvus su tėvais iškart lėkti savo filmą parodyti Paryžiuje.
- Taip pat dirbate pedagoginį darbą, dėstote Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Kuo pasižymi jūsų mokiniai, apie ką jie nori kalbėti, kas jiems svarbu?
- Turiu įvairiausių mokinių, ir studentų, ir mažesnių moksleivių. Neseniai buvo atidarytas studentų Šoblės kino festivalis, tai matyti, kad studentus džiugina daugybė dalykų. Jie daro labai skirtingus darbus, yra labai kūrybingi. Naujoji Lietuvos kino karta tikrai bus. Ir ji bus pati prieštaringiausia, įdomiausia. Kuo toliau, tuo Lietuvos filmai labiau skirsis savo žanrine įvairove.
- Lietuviai labiau žinomi kaip stiprūs dokumentinio kino kūrėjai, o vaidybiniame kine ar matote kažką išskirtinio?
- Būtų ir čia gerų pavyzdžių, jeigu turėtume tinkamas sąlygas. Maži biudžetai neleidžia vystytis vaidybinio kino žanrui. Finansavimas skiriamas retai. Jeigu sukuri vieną vaidybinį filmą, paskui vos ne dešimt metų turi laukti, kol tau skirs finansavimą kitam filmui kurti. O kūrėjui reikia nuolat tobulintis, dirbti savo profesinėje srityje, bet tokių sąlygų neturime, todėl Lietuvos kūrėjai tiesiog ima kamerą ir daro nedidelius paprastesnių žanrų filmus. O kadangi esame labai kūrybiški, turime daug potencialo, nagrinėjame įdomias temas, tai leidžia vystytis dokumentiniam kinui...
- Ką lemtų didesnis kūrėjų paskatinimas?
- Mes visi išloštumėme. Industrija galingiau augtų. Aš daugybę galvoje sukurtų, parašytų ir pradėtų filmuoti filmų turėjau, tačiau jie nepasiekė dienos šviesos. Jeigu būtų normali, galinga industrija, ne tik mano, bet ir daugelio kitų kino kūrėjų darbai išvystų dienos šviesą. Mes be galo įdomų kiną turėtume. Esame kūrybiški, išradingi, daug ką galime padaryti su labai nedidelėmis sąnaudomis, nepalyginamai mažesnėmis, negu turi mūsų kolegos artimiausiose šalyse. Tiesiog taip susiklostė. Kinui nelabai daug erdvės mūsų šalyje, per mažai dėmesio.
Parengta pagal priedą „TV publika“
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą