Žurnalistai sako, ji netgi nemėgsta, kai minimos jos biografijos datos, o kolegos - kad ji pilna prieštaringų savybių: griežta ir kilni, neapsakomai darbšti ir sugebanti užmegzti ryšį su reikalingais žmonėmis.
"Man sunku vertinti save, - atsako aktorė viename iš gausybės interviu, paklausta, ką ji pati mananti apie save. - Tikriausiai geriausias mano bruožas yra tas, kad aš niekada nelaikau pykčio širdyje. Jeigu norite man priklijuoti etiketę - tai šitokią."
Rytoj aktorė pasitinka 50 metų jubiliejų.
... Kažkas man sakė, kad "Feisbuke" yra 19 Ingeborgų Dapkūnaičių. Bet tai ne aš. Nors su malonumu paskaitau savo draugus, esu užsiregistravusi kai kuriuose tinkluose, bet ne savo vardu. Noriu likti incognito.
Jei būtų mano valia, aš niekada nekalbėčiau apie šeimą. Savo viešą gyvenimą pasirinkau pati, bet mano artimieji jo nesirinko.
Norėčiau keliauti po dabartį. Į ateitį taip pat nukeliaučiau su malonumu. O štai į praeitį tikriausiai nenorėčiau vykti - kaip aktorė, ne kartą dalyvavau istoriniuose projektuose, ir krinolinai su aukštomis šukuosenomis manęs daugiau netraukia.
Man patinka Maskva. Čia mano darbas, draugai. Myliu Vilnių - tai mano tėvynė. Dievinu Londoną, bet kaip ir kituose dideliuose miestuose, ten gerai, kai turi darbo. Man regis, vienintelis miestas, kuriame galima nedirbti, - tai Paryžius. Ten jau tikrai šventė, kuri visada su tavimi.
Aš turiu didžiulę šeimą, kurią dievinu, ir namai mano ten, kur mano artimieji.
Mano sesuo gyvena Prancūzijoje. Kai dirbau Kanų kino festivalio žiuri, ji atvažiavo manęs palaikyti. Apsistojo ne mieste, o netoli esančiame kaimelyje - kad neblaškytų manęs. Tai daug ką pasako.
Visuose mano bandymuose, kas asmeniška, kas neasmeniška, vieša, - šeima mane palaiko. Ji visada su manim.
Man pasisekė su vyrais - jie niekada nieko iš manęs nereikalavo. Ties, su kuriais aš gyvenau, visada džiaugėsi, kai turėjau įdomaus darbo.
Nėra darbo, kurio negalėčiau padaryti. Jeigu kas nors gali, kodėl aš negaliu? Žinoma, neišrasiu kosminio laivo, bet išsiplauti puodelį, išsiurbti kambarį ar susitaisyti skalbyklę - jokių problemų.
Man reikia 5-6 valandų miego. Guluosi pirmą nakties, keliuosi septintą ryto. Toks mano idealus tvarkaraštis. Bet galiu pamiegoti dieną, kai filmuojuosi. Paprastai filmavimas tęsiasi 12-13 valandų, ir pusiaudenį galima pusvalandį nusnausti - šventas reikalas.
Jeigu kalbėsime apie poilsį, man labiau patinka aktyvus. Bet pernai atradau sau Maldyvus. Su šia vieta man susiję vaikystės prisiminimai. Mano tėvai buvo diplomatai, ir mes gyvenome Ceilone, kai man buvo 10 metų, bet tada aš į jo grožį nelabai kreipiau dėmesio.
Aš retai geriu ir nerūkau. Ne, tėvai man leisdavo viską. Kai augau, leido ir rūkyti, ir gerti - prašom. Tikriausiai todėl nedarau nei vieno, nei kito.
Užaugau muzikantų šeimoje. Teta grojo arfa, dėdė - fleita, o močiutė dirbo operos teatre, ji buvo ten viršininkė, valdė visus operos dainininkus, "primas". Bet manęs niekas nevertė mokytis muzikos.
Tėtis su mama daug važinėjo, aš augau su močiute. Visada jaučiau, kad esu mylima: ir tų, kurie išvažiavo, ir tų, su kuriais likau.
Komfortas nėra tai, apie ką rodo kinas. Norite gražaus gyvenimo - važiuokite į tropikų salas. Kinas - tai darbas, kūrybinis procesas, nepriklausomai nuo to, kiek pinigų į jį įdėta. Kurti filmus nelengva, bet labai įdomu.
Talentas - neobjektyvus reikalas. Jis gali būti, gali nebūti, tai nuo tavęs nepriklauso. O profesionalizmą gali išsiugdyti. Gali dirbti profesionaliai neturėdamas talento.
Aš renkuosi vaidmenis, kurie man patinka. Jeigu rinkčiausi dėl kitos priežasties, žinau, kad pasigailėčiau. Nevaidinsiu, nes tai ne mano.
Sako, kad egzistuoja trys priežastys, dėl kurių tampama aktoriais: pinigai, meilė, šlovė. Kartu jie būna retai. Dvi - kartais. Aš pasirinkau meilę kaip pagrindinę. Man be jos sunku.
Komfortiškiausia dirbti su prancūzais. Jie pradeda ne nuo šešių ryto, kaip visame pasaulyje, o nuo aštuonių. Paskui stirpiai pusryčiauja, paskui pietauja su vynu, o šeštą vakaro jau baigia darbą. Aš taip filmavausi Belgijoje. Jeigu sąžiningai, man nelabai patiko - filmavimas baigėsi, o aš nežinojau, kur save dėti. Buvo nuobodoka.
Anksčiau kiekvienas mano rytas prasidėdavo nuo mankštos, dabar užsiimu sunkumų kilnojimu. Kartais darau tempimo pratimus. Viskas priklauso nuo to, ką planuoju dienai. Dėl viso kito - rytą pradedu kaip ir kiti: einu į dušą, geriu kavą, būtinai pusryčiauju, galvoju, ką apsirengti...
Mano artimieji niekada manęs nieko neprašo, jie visada sako: "Tu dirbk, mes ateisim, viską padarysim, kaip tau patogiau." Jie žino, kada palaikyti mane už rankos, kada geriau išvis neliesti, ir su neįtikimu supratingumu žvelgia į mano profesiją.
Mano santykiai su tėvais nuostabūs. Močiutė sulaukė 103 metų ir buvo šviesaus proto iki paskutinių gyvenimo dienų. Ji man buvo pavyzdys - ir to, kad netgi šimtas metų prabėga labai greitai, ir to, kad nieko niekada nereikia mokyti. Ji manęs niekada neversdavo ką nors daryti. Kai jai sakydavo: "Tu ją lepini", ji atsakydavo: "Kai reikės, ji visko išmoks."
Problemų, žinoma, pasitaiko... Ir sunkumų, ir blogų nuotaikų. Bet man regis, neverta į tai koncentruotis. Gyvenimas - labai trumpas dalykas.
Iš pasisakymų spaudoje
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą