Irma Jurgelevičiūtė deda tašką – tai paskutinis toks atviras interviu

Niekas gyvenime nevyksta be priežasties. Tą Irma Jurgelevičiūtė šiame interviu kartojo ne kartą. Po 8-erius metus trukusios tylos atlikėja jaučia, kad dabar – jos laikas. Laikas atverti širdį, laikas kurti ir laikas susipažinti iš naujo. Po sunkių išbandymų atsitiesusi dainininkė šiandien nebijo svajoti ar iš naujo patikėti žmonėmis, tačiau apie tai, kas jos vos nenužudė, ji taip atvirai kalbės paskutinį kartą – tik šiame DELFI interviu.

Interviu Irma laukė su jauduliu. Kapstytis po savo vidų niekada nėra lengva. Juk tai, ką pasakoji, nuguls ne į dienoraštį – žinia pasklis viešai. Nepaisant to, susitikti atviro pokalbio dainininkę paskatino noras pasiųsti žinutę savo gerbėjams, kad ji į muzikos pasaulį grįžta su atvira širdimi ir nauja kūryba.

Šlovė užklupo dar mokykloje

Beveik prieš tris dešimtmečius Kauno mokykloje įkurtoje grupėje dainavusi I. Jurgelevičiūtė žibėjo ryškiai dar gerokai prieš šlovę. Net ir būdama moksleivė ji visada kažkaip atsidurdavo dėmesio centre.

„Mokykloje, kai vykdavo pertraukos, mes visi – Gintas, Viktorija, Paulius ir kiti – susitikdavome tokiame kambarėlyje. Toks branduolys. Ten juokdavomės, kalbėdavomės, ką nors planuodavome... Kartą sugalvojome, kad reikia daryti turistinį žygį Kačerginėje. Mokytojas ir mokiniai. Kažkas nusipirko alaus. Įsivaizduojate? Prisiplanavome. Visa tai sužinojo direktorius, bet jis mūsų tėvams neišdavė.

Visada jaučiau direktoriaus (jis man dėstė matematiką) globą. Mokiniams duodavo galimybę pasitaisyti pažymį. Direktorius suprato, kad man sunkiai sekasi tikslieji mokslai, bet puikiai žinojo, jog mano rašiniai yra stiprūs. Juos literatūros mokytojai skaitydavo kitoms klasėms kaip pavyzdinius. Ta tikslioji mano pusė nedraugavo su literatūrine“, – šypteli ji.

Žygis Kačerginėje nebuvo vienintelis įvykis, dėl kurio Irmai teko aiškintis su direktoriumi. Prieš vieną iš Ginto rengiamų diskotekų mokyklos aktų salėje Irma savo rankomis užrašė skelbimą „Diskoteka be uniformų – laisva apranga“ ir pati pasirašė už direktorių. Apie tai sužinojęs direktorius gavo lengvą šoką ir pasikvietė ją „ant kilimėlio“. Tuomet ji sumaniai išsisuko ir paaiškino, kad laisvu metu, ne per pamokas, net direktorius nevilki kostiumo – kuo mokiniai kitokie?

Tai, kad Irma ir jos bičiulių kompanija puikiai sutarė su mokyklos direktoriumi, rodo ir faktas, jog būtent jo pagalba buvo nupirkta aparatūra – taip susikūrė grupė. Tuomet atlikėja buvo 11-okė. Draugai ėmė koncertuoti ne tik mokykloje, bet ir už jos ribų – „Dinamikos“ vardas paplito visoje Lietuvoje. Baigusi mokyklą Irma įstojo į Vytauto Didžiojo universitetą. Jos kelias su grupe trumpam nutrūko.

„Vyko studijos, turėjau mokytis. Bet, praėjus antram kursui, Gintas paprašė, kad sugrįžčiau. Tuo metu grupėje buvo Viktorija. Kai aš sugrįžau, nežinau kodėl, bet dingo tarp mūsų buvęs vaikiškas draugiškumas. Nežinau, konkurencijos aš nejaučiau. Taip viskas mano kelyje ir prasidėjo“, – prisimena dainininkė.

Ir iš tiesų prasidėjo. Prasidėjo anšlaginiai koncertai, albumai, radijo stotyse besisukantys grupės hitai, televizijos laidos, žurnalų viršeliai, interviu, gerbėjų minios... Irma reaguodavo į grupės narių jai duodamas pastabas – jie tarsi ją „dresiravo“. Kiekviena klaida kitame koncerte turėjo būti ištaisyta – jos turėjo nelikti.

„Buvo labai daug darbo, emocijų, ašarų, vargo. Labai stengiausi, labai išgyvenau dėl kiekvienos dainos atlikimo. Ne visos dainos man patiko, bet reikėjo dainuoti. Visko buvo, oi, visko. Prisimenu, kaip gaudavau velnių po koncerto. Susėsdavome visi ir aptardavome, kas ir kur buvo blogai. Balso nėra, užkimusi, nusiperki pieno parduotuvėje, ieškai, kad kas nors pakaitintų iki užvirimo, tyli, užmiegi. O rytoj laukdavo kitas koncertas. Bet tai buvo nuostabus laikas, nes mes buvome draugai, mes buvome grupė“, – sako ji.

Kaip ir mokyklos laikais, taip ir grupėje Irma drąsiai eksperimentavo su savo įvaizdžiu – daugeliui įsiminė jos mėlyni plaukai, tuo metu tai buvo drąsus ir įdomus žingsnis.

„Na, tuomet tai buvo kažkas tokio. Nebijojau eksperimentuoti, tik su Gintu gal kiek dėl skonio visi sunkiau sutardavome. Jam visada atrodė, kad sportbačiai iš 37-ių spalvų yra nerealūs. Sakydavau: „Gintai, juk tu neisi su jais į sceną“, o jis sako: „Eisiu.“ Pamenu jo įdomų posakį: „Neskonis irgi yra skonis, ir kiekvienas žmogus turi skirtingą skonį, kuris turi būti vertinamas.“ Na, jis turi tokių kertinių posakių. Ginto perliukai. Myliu Gintą, Darių, myliu visą mūsų grupę, myliu Živilę, ji vėliau buvo mūsų grupės administratorė, ir visus, kurie buvo su mūsų grupe. Tai yra istorija. Tai buvo mūsų gyvenimas. Mūsų jaunystė, simpatijos, mūsų dainos, mūsų vargo ir džiaugsmo vakarai. Kiek buvo repeticijų, kiek darbo, kiek įvertinimų ir kiek nepripažinimo. Taip buvo, ir nieko nepakeisi“, – atsikvepia pašnekovė.

Irma su šypsena prisimena, kaip „Pop art '95“ festivalyje grupė laimėjo pagrindinį prizą, klausytojų simpatijas, kelionę į Berlyną, o ji pati buvo išrinkta projekto Mis. Švenčiant „Dinamikos“ penkmetį grupė buvo apipilta gėlėmis, dovanomis ir net dovanų čekiais. Grupė buvo labai mėgstama. Sėkmė ir populiarumas su laiku tik augo. Irmai šypsojosi sėkmė.

„Dabar gera girdėti, kai sako, kad „Dinamika“ buvo viena žmogiškiausių grupių. Su visais kolegomis elgėmės kaip su artimu, kaip su draugu, o tuo metu buvo a la madinga, kad po koncerto technikos personalo ir grupės narių gyvenimas neva turėjo būti atskiras. Bet mes neskirstėme žmonių pagal tai, kas ką dirba, mes bendravome, vieni kitiems kėlėme reikalavimus, juokdavomės vieni iš kitų, o kartu buvome tvirta kaip kumštis komanda. Niekada nekėlėme nosies, gynėme vieni kitus“, – tikina dainininkė.

Savarankiška nuo paauglystės

Nuo 21-erių metų Irma gyveno savarankiškai. Pirmuosius uždarbius ji įgijo ne scenoje, o dirbdama darželyje ir prekyboje.

„Jau nuo 16-os metų vasaromis, darbo dienomis, dirbau vaikų darželyje, o savaitgaliais kartu su teta traukiniu važiuodavau į Maskvą. Vežėme tašėmis prekes, kurias pristatydavome į tokias komercines parduotuvėles. Pamenu, lyja lietus, per batus merkiasi vanduo, tempi tas tašes, jos sunkios, tampo tave į visas puses – du žingsniai į priekį, vienas atgal. Buvau jauna ir užsispyrusi. Ir niekas man nieko neatnešė ant lėkštutės“, – sako ji.

Tokiu verslo, darbo ir „Dinamikos“ koncertų ritmu Irma gyveno bent kelerius metus.

„Dinamika“ buvo labai artima su savo gerbėjais, todėl nutikdavo ir taip, kad po koncerto ištikimiausi gerbėjai turėdavo progą ne tik gauti autografą, bet ir artimiau susipažinti su grupės nariais.

„Prieš koncertą ir po jo ateidavo gerbėjų pasikalbėti, fotografuotis, paprašyti parašo, kartais ir tortą atnešdavo. Mes turėjome didžiulį gerbėjų ratą – su kai kuriais iš jų iki šios dienos bendrauju. Jie buvo šalia per visas mano audras, negandas ir sėkmes. Tai – tikri gerbėjai. Dabar tas ryšys peraugo į labiau asmeninę draugystę, nes laikui einant išmokau vertinti tikrą žmogų, jį branginti“, – sako Irma.

Laikui bėgant „Dinamikos“ populiarumas silpo, Irma vis dažniau buvo matoma viena – solinės karjeros paveikslas ryškėjo.

„Žurnalistai vis norėjo kalbinti mane vieną, o aš stengiausi, kad grupė neliktų nuošalyje. Pamenu, tardavausi su Gintu, ką man daryti, juk esame grupė – reikia kalbėtis su visa „Dinamika“. Prasidėjo laikas, kai visiems, regis, reikėjo vien tik Irmos. Gal Gintui tą girdėti buvo skaudu, jis norėjo laikyti visą branduolį. Buvo sunki situacija. Atėjo laikas, kai Gintas pasakė: „Eik, kad jau nori. Eik ir kalbėk“, – pasakoja estrados žvaigždė.

„Iš grupės išėjau pati dėl susidariusios situacijos: arba koncertinis turas, kuris buvo planuojamas per mano medaus mėnesį, arba povestuvinė kelionė. Aš pasirinkau šeimą. Koncertų buvo ir bus, o medaus mėnuo – vienas. Niekas nevyksta be priežasties“, – pasakoja atlikėja.

Muzikinės televizijos laidos vedančioji, filmavimasis reklamose, interviu ir žurnalų viršeliai, už kuriuos jai mokėjo pinigus, – taip gimė naujas dainininkės etapas, kuriame netrūko nei pripažinimo, nei šlovės, nei uždarbio.

„Aš tiesiog mėgavausi dėmesiu ir puikiai atitikau Zodiako ženklo Liūto piešiamas savybes, kurios ne visada buvo geriausios. Taip pamažu augo mano ego. Ir tos dovanos, dėmesys, galimybės padarė savo“, – prisimena ji.

Irma išleido du solinius albumus, įrašinėjo dainas, kūrė programas. „Pamenu, kaip su a. a. Nijole Laukavičiene kūrėme „Žalių bangų vyną“. Žinau, kad net buvau išėjusi iš namų, ėjau aplink namą tris kartus, kad nusiramintų ir ji, ir aš, nes gimdėme dainą“, – šiltai sako dainininkė.

Meilė buvo ir bus pirmoje vietoje

Meniškas žmogus neretai yra jautrios sielos, todėl jausmų apimtas protas dažnai užmiega ir atėjus meilei kito pasirinkimo nebūna – jeigu myli, tai myli. Taip nutiko ir Irmai, kuri išgyveno tris santuokas.

Pirmą kartą Irma ištekėjo 21-erių, ji visą save atidavė verslininkui Almantui Safarovui. Atlikėją jis pastebėjo Šilalėje po koncerto, atėjus grupei pavakarieniauti į jo kavinę. Ir jų žvilgsniai susitiko.

„Tai buvo pirmoji meilė. Jo priėjimas prie manęs buvo labai gražus – daug gėlių ir dėmesio. Žiūriu, stovi aukštas vyras juodom akim. Mes ir dabar su juo bendraujame. Visai netyčia, gal po 25-erių metų, mes su juo susitikome tiesiog tarpdury. Įsivaizduojate? Abu apsiašarojome. Gyvenimas žmones netyčia išskiria ir lygiai taip pat netyčia juos suveda. Šiandien jis yra laimingas. Abu pripažinome, jeigu dabartinis protas būtų buvęs anksčiau, viskas būtų galėję būti kitaip. Jis sakė, kad kartu būtume galėję ir pasaulį apversti. Tai va“, – šypteli dainininkė.

Pirmoji Irmos meilė kaip greitai įsiplieskė, taip greitai ir išblėso – ši santuoka truko vos porą metų. „Tiesiog mums neišėjo“, – pripažįsta pašnekovė.

Antrasis Irmos vyras, Kauno žurnalistas Darius Sėlenis, jos gyvenime atsirado praėjus ketveriems metams po skyrybų. Po dešimt bendro gyvenimo metų Darius dainininkei tapo geru bičiuliu, su juo palaiko artimą ryšį iki šiol.

„Darius eina dvasiniu keliu, lankiausi ne viename jo organizuotame seminare, kad turtinčiau savo vidų, kad patirčiau ramybę. Kai man sunku, jis sako: „Irmukai, kvėpuok.“ Man sunkiomis akimirkomis jis neliko nuošalyje. Jis yra mano kelyje iki šios dienos“, – sako ji.

Irma neatvirauja, kodėl santuoka iširo: „Tai skirta žinoti tik mums.“ Tačiau ji pripažįsta, kad kartu su ja lengva nebuvo.

„Buvau pašėlusi raganaitė. Daugiau jį panervindavau, sukeldavau chaosiuko, kuris pavirsdavo į cunamį. Mūsų meilė atitolo, nurūko“, – susimąsto I. Jurgelevičiūtė.

2008-aisiais visus pritrenkė žinia, kad ji ištekėjo trečią kartą. Tik vėliau paaiškėjo, kad jos išrinktasis – kalinys.

„Aš apie tai nekalbėsiu“, – nukirto dainininkė.

Nė viena sėkmė nedavė tiek, kiek viena klaida

Galiausiai po šių vedybų dainininkės gyvenime nutiko tai, kas visiems sukėlė dar didesnį šoką, – tai buvo didžiausia jos gyvenimo klaida. Televizijoje ir žurnaluose atlikėjos vardas ėmė mirgėti dėl šokių projekte įvykusio skandalo. Tuomet estrados žvaigždės likimas domino ne tik žurnalistus, bet ir astrologus ar būrėjus. Ne vienoje televizijos laidoje žymiausi šalies ekstrasensai tikino, kad tuomet Irma buvo lyg ne savo kailyje – tarsi būtų valdoma juodosios magijos.

Tai, kad tuomet ji elgėsi kaip kitas žmogus, dabar mano ir Irma. Moteris sako, kad tą laikotarpį ji pamena tarsi per miglą, o atsakymo, kodėl taip nutiko, ieškojo ilgus metus. Būtent todėl beveik dešimtmetį Irma nuo šou pasaulio laikėsi nuošalyje – jos nematėme nei renginiuose, nei televizijos laidose, nei žurnaluose. Ji buvo sustabdžiusi koncertinę veiklą, bet greitai grįžo į muzikos glėbį, kuris ją gydė.

„Kažką atsimenu, kažko ne. Tai buvo baisu. Stipriai nusibaudžiau pati save. Stipriai nusibrozdinau savo krumplius ir kelius. Įskaudinau savo artimuosius. Žinau šitos klaidos kainą, esi apdovanotas, jeigu gali mokytis iš kito klaidų, o ne iš savo. Man taip nenutiko. Tu sugriauni savo gyvenimą, visą reputaciją, netgi visą save. Atsitiesi, jeigu nebijosi, turėsi stiprybės, prisiimsi atsakomybę, pripažinsi ir suvoksi, ką padarei. Atsiprašysi savęs ir kitų.

Aš atsiprašiau garsiai. Aš atleidau sau. Man tai yra svarbiausia. Įsivaizduokite, kiek aš kentėjau, aš išgyvenau baimę, o ji griauna žmogaus asmenybę. išgyvenau nepasitikėjimą... Bet vis tiek išvažiavau į koncertinį turą. Turėjau ir privalėjau pamažu rinkti save. Statyti save iš naujo. Koncerto gale mačiau verkiančių žmonių, jie atėjo pas mane, tuomet dar nepripažinusią kaltės. Jie mane palaikė, o aš jaučiausi tarsi smaugiama. Norėjau pasakyti garsiai, kad suprantu, ką aš padariau, aš suvokiau, tik man trūko stiprybės, to vieno žingsnio...“, – susigraudina Irma.

Šiuo sunkiu gyvenimo momentu Irmą, kaip asmenybę, stiprino, ją palaikė buvusi „Dinamikos“ vadybininkė Živilė. Ilgametė bičiulė dainininkei patarė, kad garsiai ištartas atsiprašymas sau ir kitiems jai padės keliauti toliau.

„Man prireikė beveik 10 metų, kad tai suvokčiau. Aš beveik 10 metų nebuvau, bet kartu save rinkau iš naujo. Ir dabar renku. Aš save sustiprinsiu ir sutvirtėsiu iki galo, net jeigu dabar esu tik pakeliui“, – tvirtai ir ramiai kalba ji.

„Žinau, kad šito fakto neišbrauksiu, tai bus primenama iki mano laidotuvių. Tik protingas žmogus apie tai jau nebešneka ir nebeserga kito įvykiu. Protingas žmogus mato mane šiandieninę, naują. Aš paleidau praeitį ir nebesergu praeitimi. Tai – ne mano. Taškas“, – sako dainininkė.

Pirmą kartą atvirai apie šį savo gyvenimo juodulį Irma prabilo žurnalisto Edvardo Žičkaus laidoje „Gyvenimas“. Viešas prisipažinimas ją išlaisvino – artimesni žmonės sakė pastebėję, kad net atlikėjos veide matėsi palengvėjimas.

„Man buvo taip gera. Aš galėjau vėl laisvai įkvėpti, žmogui į akis drąsiai pažvelgti“, – pasakoja moteris.

Nė vienas šokių projekto organizatorius ar dalyvis, įtarinėjęs Irmą, apie tai akis į akį su dainininke nesikalbėjo. Atlikėjos klaida galėjo būti išspręsta už uždarų durų, tačiau taip nenutiko. „Galėjo pačiupti mane už pakarpos ir sakyti: „Ką tu darai? Atsipeikėk, žmogau“, – dabar svarsto dainininkė.

„Kartais pasvarstau, ar projekto prodiuseriai buvo pagalvoję, ar aš visa tai atlaikysiu. Ar buvo pagalvota, kiek man tai gali kainuoti? Gal buvau susikūrusi labai stiprios įvaizdį, gal jie manė, kad aš viską atlaikysiu, nes juk galėjo baigtis kitaip. Baisu. Mąsčiau apie tai. Įdomu, ar ir jie bent pamąstė apie tai. Silpnesnis žmogus tokioje situacijoje būtų galėjęs ir neatlaikyti. Tai buvo labai stipriai eskaluojama. Visur, kur tik yra lietuvių. Buvo atšaukti mano koncertai. Viskas griuvo per vieną naktį“, – prisimena Irma.

„Su manimi buvo susidorota pačiu žiauriausiu būdu. Buvau viena, nepriklausiau jokiam prodiuseriui, neturėjau užnugario ir jokios sienos, jeigu jūs suprantate, apie ką aš“, – sako pašnekovė.

Sunkiausią etapą būti ar nebūti gyvenime dainininkei padėjo išgyventi šeima ir ištikimi bičiuliai. Irma jiems yra be galo dėkinga ir iki šiol prisimena, kaip kartą, lankantis bažnyčioje, ją apglėbė šiltos ir užjaučiančios rankos.

„Kai jaučiau, kad ateina tamsios mintys, neleidau joms įsišaknyti, todėl meldžiausi. Kai pasieki dugną ir yra taip blogai, kad nebežinai, kur ar į ką kabintis, atsiranda malda. Aš ėjau į bažnyčią ir meldžiausi. Niekada gyvenime nepamiršiu, kaip verkiau. Niekada. Vyko labai stiprios dvasinės pamaldos, suvažiavo aukšto rango kunigai, jie dalijosi gyvenimiška patirtimi. Ten buvau ir aš, verkiau parklupusi, kai netikėtai pajutau rankas, – mane apkabino Jolanta Uspaskich. Man tada buvo taip blogai, kad net tolygiai negalėjau kvėpuoti. Noriu įkvėpti ir negaliu, man spaudė krūtinę. Ji – nuostabus žmogus, ji man padėjo ir patarė, kad gyvenimas tuo nesibaigia, – pasaulis yra didelis ir nuostabus, kad turiu dirbti ir koncentruotis į kitus dalykus“, – jautriai pasakoja Irma.

Visus tylos metus Irma gilinosi į save, lankėsi saviugdos paskaitose, daug skaitė ir neapleido minties į sceną grįžti su nauja kūryba.

Be muzikos – kaip be oro

Irma eina muzikos keliu, nes be to ji gyventi negali, turi dar daug ką pasakyti ir tikisi, kad gerbėjai ją išgirs iš naujo.

„Kančia man suteikė brandos, kančia man suteikė labai gerą atspirties tašką. Nė viena mano gyvenimo sėkmė man nedavė tiek, kiek ši klaida“, – sako ji.

Nors Irma ir toliau koncertuoja, išvysti ją televizijos laidose ar pramoginiuose vakarėliuose – retenybė. Moteris pastebi, kad renginiai su nutiestu raudonu kilimu, kuriuose reikia pozuoti fotografams, jai neteikia nei daug džiaugsmo, nei praturtina jos vidų.

„Jaučiu, kaip tai mane išsunkia. Tada galvoju, ką aš išvis darau ir dėl ko? Turiu kurti dainas, muzikuoti, rasti bendraminčių ir tai, kas man padėtų muzikos srityje. Mano tikslas yra sukurti stiprių, naujų dainų, dėl kurių mane galėtų iš naujo vertinti“, – pasakoja dainininkė.

Irma rūpinasi ne tik savo vidiniu pasauliu – dainininkė ne ką mažiau rūpinasi ir savo išvaizda. Ji sportuoja bent tris kartus per savaitę su asmeniniu treneriu, turi aiškią dienos discipliną, stengiasi laikytis sveikos mitybos principų.

„Man gražiausia moteris – išmintinga, mokanti išlaikyti harmoniją. Senti aš nebijau, todėl ir artėjantis skaičius 50 manęs nė kiek negąsdina, nes aš žinau, kad viduje esu jauna. Svarbiausia, kad nesentų mano požiūris ir mąstymas. O išvaizda... Aš namų darbus darau, prie mano veido ar kūno nėra prisilietęs joks grožio peilis“, – tikina 47-erių dainininkė.

Verta pripažinti, kad šiandien Irma atrodo itin jaunatviškai, tačiau pačiai atlikėjai daug mieliau suskamba komplimentas dėl jos lengvai atpažįstamo balso.

„Man įdomu išgirsti, kad turiu savitą balso tembrą, jog jo nesumaišysi su niekuo kitu. Scenoje tikrai nėra svarbiausia išvaizda. Turi būti komplektas: išvaizda, dainavimas, charizma, asmenybė ir tai, ką tu kalbi. Juk ne veltui yra tokių atlikėjų, kurių gali klausytis, bet į juos negali žiūrėti; arba būna labai išvaizdus dainininkas, bet jam niekas taip ir neparašo gero hito. Gali būti nulipdyta scenos žvaigždė, bet jeigu viduje neturėsi savo kvapo, savo minčių, savo charakterio, savasties, – nieko nebus. Žiūrovas tai jaučia ir klausytojo neapgausi“, – sako trisdešimt metų scenoje skaičiuojanti atlikėja.

Irma jau greitai savo gerbėjus nustebins visiškai naujomis dainomis – vieną iš jų, pavadinimu „Aš noriu tiek nedaug“, netrukus išgirsite DELFI premjeros metu.

„Savo gerbėjams esu paruošusi staigmeną. Ši daina pragulėjo mano stalčiuje maždaug 10 metų, ją man parašė Paulius Stalionis, bet dienos šviesą išvysta tik dabar, matyt, tam atėjo laikas. Tai yra dovana, duoklė mano gerbėjams. Daina yra apie tai, kad didelė laimė susideda iš mažų dalykų, kad laime reikia dalytis, nes daugiausia tu gauni duodamas. Daina yra labai paprasta ir labai nuoširdi, tikiuosi, patiks“, – šypteli pašnekovė.

„Juk paprastumas slepia visus gražiausius dalykus. Gaila, kad mes dažnai nesuvokiame, kiek daug visko turime ir kiek mažai mums tereikia, kad būtume laimingi“, – priduria Irma.

Pasiteiravus, ar šiandien ji jaučiasi laiminga, dainininkė akimirksniu nušvinta.

„Aš esu labai laiminga. Išmokau džiaugtis mažais dalykais. Nė viena mano gyvenimo sėkmė man tiek daug nedavė, kiek ši viena nesėkmė. Tikrai tikiu, kad yra kažkokios jėgos, kurios styguoja tave. Nebaisu suklysti, blogai, kad tai atima tavo laiką. Svarbu, kad suklydus atrandi jėgų atsitiesti. Noriu, kad man nekiltų klausimų, ar aš gerai nugyvenau savo gyvenimą, ką aš mačiau, kur keliavau, kiek aš savo sielą maitinau, ką daviau savo artimiesiems, draugams. Žinau, ką noriu daryti šiame gyvenime, ir tai darau. Myliu savo artimuosius ir draugus. Žinau, kad esu mylima. Turiu įkvepiantį tikslą, kuris mane veda į priekį, – dainuoti. Sugebu visa tai branginti – juk tai be galo daug“, – šypsosi ji.

Jei tik galėtų, visą šią savo gyvenimo patirtį Irma mielai perduotų savo vaikams. Deja, laimė jų susilaukti dainininkei nenusišypsojo, nors ir labai to norėjo.

„Šias gyvenimo pamokas jiems tikrai būčiau perdavusi. Aš vaikų norėjau visada. Niekada nieko nedariau su savo kūnu, kad jų nesusilaukčiau. Bet, matyt, man taip skirta. Gyvenime buvo keli etapai, kai svarsčiau apie įsivaikinimą. Bet vėliau su vyru suabejojome savo pasiruošimu, ar sugebėsime mylėti taip, kaip tikri biologiniai tėvai. Jeigu būtume įsivaikinę, galbūt viskas būtų pasisukę kitaip. Bet laikas ėjo ir nuėjo. O aš jau esu šiandien. Vėlgi, niekas nevyksta be priežasties. Dievas sudėlioja taip, kaip ir turi būti. Man belieka tai priimti“, – šypsenos nepraranda Irma.

Dainininkė neslepia, kad žiūrint į vaikus jai dažnai suspurda širdis. Abejinga ji nelieka ir tada, kai kalba pasisuka apie likimo nuskriaustus mažylius. Dar šiais metais Irma savo dėmesį skyrė tuberkulioze sergantiems vaikams.

„Kauno miesto ligoninėje buvo minima šios ligos diena. Aplankiau tuberkulioze sergančius vaikus, kurių nelanko net tėvai. Susipažinau su liūdnais ir nebendraujančiais vaikais – broliuku ir sesute, kuriems pasakiau, kad turiu du šuniukus. Aš pamačiau, kaip nušvito jų liūdnos akys. Pradėjome kalbėtis. Taip aš radau kelią į jų širdis. Po savaitės atvežiau savo šuniukus į ligoninę. Pamatytumėte, kiek kalbų, džiaugsmo ir juoko buvo“, – prisimena ji.

Nors Irma per savo gyvenimą matė ir juodo, ir balto, ji neprarado tikėjimo žmonėmis ir meile. „Gal apie tai – kitame interviu“, – nusijuokia dainininkė.

Pasiteiravus, kokį patarimą duotų sau jaunystėje, Irma nutyla ir susimąsto.

„Geras klausimas. Pirmiausia, klausytis ir išgirsti, ką sako kitas. Antra, jei viduje emocijų pliūpsnis – palauk ir nieko nesakyk. Po kiek laiko priėmusi sprendimą tu tik laimėsi. Trečia, Irma, būk santūresnė. Nors visai gera būti su nurautu stogu. Ketvirta, mylėk ir skirk dėmesio savo artimiesiems bei tikriems draugams. Na, ir paskutinis – viską savo gyvenime gali pakeisti, ištaisyti, tik reikia nebijoti, susivokti ir žinoti, ko tu nori ir kas tau svarbu“, – išdėstė pašnekovė.

Maždaug prieš 30 metų I. Jurgelevičiūtės dar tik būsimas vyras, žurnalistas D. Sėlenis, jos paklausė: „Ar tu ko nors bijai?“ Šiandien to paties paklausėme ir mes.

„Atsakyčiau tą patį. Tada aš atsakiau, kad bijau mirti, bet paskui mintį pratęsiau. Bijau ne mirti, o nebūti. Šiandien pridėčiau – duokite man dar laiko. Noriu gyventi, šypsotis, verkti džiaugsmo ašaromis. Gyvenime taip jau surikiuota, kad jeigu tu nepatirsi skausmo, nesuprasi, kas yra džiaugsmas. Tik pabuvęs triukšme išgirsi, ką tau sako tyla. Tik pabuvęs liūdesy tu labai vertinsi džiaugsmą. Tik pabuvęs nemylimas tu labai vertinsi meilę. Štai toks ir yra paprastas gyvenimo žavesys. Niekas gyvenime nevyksta be priežasties“, – pakartojo ji.