Iš lietuviško šilo - į didelį pasaulį

Beržai

1857-ųjų ruduo. Prūsijos karalystės užkampyje, šalia dabartinės Šilutės, o tuo metu - Šilokarčemos (Heidekrugo), Macikų dvaro sodyboje, gimė Hermanas Zudermanas.

"Vienoje pusėje miškas, kitoje - taip pat miškas, o tarp jų, apsupta žalios paslapties, dunkso dvaro sodyba. Šiame dvare aš atėjau į pasaulį."*

Už vartų, kairėje pusėje, stovėjo alaus darykla - "paprastas lauko akmenų statinys, per kurio savamoksliškai įrengtas medines angas dienomis toli driekėsi garų debesys, sumišę su alaus misos kvapais".

Prie namų durų augo trys beržai, o gal keturi ar penki... Prabėgus pusšimčiui metų, sunku prisiminti.

Kai rašytojas vaikystės vaizdus rikiavo į knygą - būdamas garbus ir turtingas, į septintą dešimtį įžengęs ponas, - jo mama rikiavo paskutines gyvenimo dienas Šilutėje, kur "Klaipėdos krašto valdytojai prancūzai vaikščiojo pro jos langus". Būdama 97 metų, ji, ko gero, taip pat nebeprisiminė, kiek beržų augo prie durų Macikuose, kur likimas ją ir vyrą atvedė iš Nyderlandų krašto.

Didelis pasaulis

Verdainė.

Gyvenimo saulei leidžiantis, H. Zudermanas, dėliodamas prisiminimus į "Mano vaikystės vaizdų knygą", mato didelį kelią - jis driekiasi priešais gimtąjį namą Macikuose. Kairėje, žemiau, vingiuoja upelis, už jo - didelis sodas, į kurį bėgdavo, kai mama pas kaimynus gerdavo kavą.

Didelis kelias, didelis sodas, didelis miškas... Kaip ir mums visiems vaikystėje, mažajam Zudermanų berniukui pasaulis už namų vartų atrodė "didelis". Vaikams jis buvo draudžiamas. Vadinasi - viliojantis.

"Didelis kelias" prie "didelio miško" vedė link sienos su Rusijos imperija. Tame kelyje vaikų tykojo visokie valkatos, kartais netgi grobdavę ir išveždavę į Rusiją - "tą laukinį kraštą, kuriame dingsi - ir niekas neišgelbės". Keliu vežimais dardėję ir "prisigėrę lietuviai", ir "senos ubagės" voliojosi pagrioviais. Daug baisybių prikurdavo tėvai (matyt, ne be pagrindo), kad tik mažieji nekeltų kojos iš kiemo.

Tiesa, tame bauginančiame kelyje pasitaikydavo ir koks malonus vyriškis, kuris palydėdavo berniuką iki Verdainės parduotuvės - tos "šventos žemės, kur gyveno Kanto tėvai ir seneliai."

Kad ir baugu, Hermaną viliojo ir klampi pelkė, tyvuliavusi už sodybos daržinių (iš kurios neklaužadą kartą ištraukė tarnai), rūpėjo ir miškas, ir pieva kitoje miško pusėje... Ką jau kalbėti apie visą didelį pasaulį, į kurį vieną dieną išėjo.

Kapitono našlė

Rašytojo močiutė Šarlotė Rabė, mamos mama, buvo kilusi iš pasiturinčių namų. Gyvenimą nugyveno alyvose ir liepose skendinčiame namelyje ant Švalbenbergo kalno šlaito. Nuo kalno viršūnės žvelgė į Piliavą (dab. Baltijskas), marias ir jūrą.

Šarlotė ištekėjo, pagimdė penkis vaikus, tačiau jos vyras kartą išplaukė savo laivu ir nebegrįžo. Žiemą vasarą ji vis kopdavo į kalną ir žvelgdavo į vandenų tolius. Žmonės galėjo tūkstantį kartų sakyti, kad laivas nuskendo, jos vyras nebegrįš, ji neklausė ir laukė. "Ne, jos protas nebuvo sutrikęs, anaiptol: aštriu žvilgsniu ir kietomis rankomis ji įveikė savo vargą" ir išleido vaikus į žmones.

Vienas išėjo jūrininku, kitas mokytoju, vyriausia mergaitė ištekėjo už mūrininko, jauniausia - už tarnautojo, "kuris buvo netgi kilmingas", o vidurinioji buvo Hermano mama. Jos namuose Šarlotė ir baigė gyvenimo kelionę.

"Ji buvo liūdna ir dažnai pusę nakties verkdavo už savo lovos užuolaidos..." Bet nuostabiai mokėjo pasakoti istorijas. Kai vakarais užstaugdavo audra ir nuo šalto skersvėjo plevendavo užuolaidos, ateidavo jos laikas. "Mes baugiai klausėmės liūdnų padavimų apie nelaimingus prūsų laikus..."

Gelbėtoja

Hermano mama, "mažaūgė veikli moteris", tarnavo namiškiams ir rūpinosi namų gražumu. "Ji vis plovė ir siuvo, dažė ir meistravo, valė ir lygino. Lempelė prie jos lovos degė iki aušros, ir jei tėvas naktį turėdavo keltis nuleisti salyklo ar pasižiūrėti rūgimo, tai ji būdavo tas žmogus, kuris jį pakeldavo."

Mama gelbėdavo, mama užjausdavo, mama visada rasdavo išeitį.

"Vakaro prietema, aš - tarp savo vaikiškos lovos strypų, ji dainuoja pasilenkusi prie manęs. Ir staiga mane apima baimė, beprotiška, kvapą gniaužanti baimė, kad vieną dieną jos gali nebebūti, ir aš turėsiu eiti vienas į pasaulį, didelį pasaulį anoj miško pusėj, neapsaugotas, neprižiūrimas, paaukotas piktiems žmonėms."

Rašydamas prisiminimus, 65 metų Zudermanas pripažino vis dar jaučiantis tą nenugalimą didelio pasaulio baimę.

Dėl prasto oro

ŠILOKARČEMA. Atoki Prūsijos provincijos pasienio gyvenvietė garsėjo turgumis, vykusiais nuo 16 a. pabaigos.

Hermano tėvas Johanas Zudermanas Šilokarčemoje įstrigo dėl prasto oro. Šilutiškės istorikės Rozos Šikšnienės pasakojimu, jis pėsčiomis žiemą keliavo į Rygą ir ties Šilokarčema buvo užkluptas pūgos. Čionykščiuose nakvynės namuose, matyt, vietiniams pasiguodė dėl nelengvos savo dalios - ir rytą sulaukė pasiūlymo dirbti pas Macikų aludarį. Ten gavo kelis kambarius ir parsigabeno žmoną.

Macikuose, miške, tėvas buvo įrengęs ledainės rūsį. Kartais vesdavosi ten ir Hermaną. "Gumbuota, nuo darbo kieta kaip geležis ranka", kuria tekėjo Žemutinės Vokietijos valstiečio kraujas, išliko rašytojo atmintyje visą gyvenimą. Vėliau, kai Hermanas, jau gimnazistas, susipažino su tėvo broliais, suprato, jog kietumas, santūrumas ir šykštumas buvo ryškiausi tos šeimos bruožai. Tėvas užaugo namuose, "kur buvo smerkiamas juokas".

Verslininkas iš Johano buvo nekoks: nors rudąjį alų virė neblogą, nemokėjo jo reklamuoti. Šeimos nelaimei, konkurentas iš Verdainės, toks Miunsterbergas, tai darė nepalyginti geriau.

"Lyg būčiau vienas"

Kiek brolių ir seserų turėjo Hermanas, neaišku. Prisiminimų knygoje jis užsimena, kad po jo kas pusantrų metų gimė du broliai, po septynerių metų - ir trečias. Du mirę anksti. Prisimena per miglas, kaip antrąjį broliuką kankindavo mėšlungiai ir kaip mama melsdavosi, kai jo sustingęs kūnas gulėdavo prie jos ant grindų.

"Man atrodė, lyg visą laiką būčiau buvęs vienas."

Prisimena auklę Jėtę, kuri kartais nusivesdavo į tėvo namus miško gale: susmegusioje trobelėje gyveno šlubas siuvėjas Heldas.

Zudermanų vaikus Jėtė prižiūrėdavo, kai tėvai susiruošdavo į Šilokarčemos teatrą: keliskart per žiemą Rosčiaus salėje vykdavę šokių vakarai, o prieš tai būdavo rodomi spektakliai. Kur buvo toji Rosčiaus salė - nežinia...

Menonitai

Hermano tėvai buvo iš religinių pabėgėlių - menonitų. Tai radikali protestantizmo kryptis, išplitusi Šveicarijoje, Pietų Vokietijoje, Elzase, Nyderlanduose. Pripažino tik asmeninį kasdienį bendravimą su Dievu, neigė bažnytinę hierarchiją ir apeigas. Vertino stiprią šeimą ir bendruomeniškumą.

Hermanas buvo krikštytas evangelikas. Prisimindamas, kaip pradėjo lankyti konfirmacijos užsiėmimus Tilžėje, prisipažįsta tai daręs "su mažesniu dvasios pakilimu, nei būtų reikėję. Tikėjimas krikščioniškomis dogmomis man buvo sunkiai suvokiamas".

Mokyklinės patyčios

Kai Zudermano tėvai iš Macikų persikėlė į Šilokarčemą, Hermanui buvo apie 6-7 metus. Iki 11 metų jis lankė Verdainės parapijos mokyklą, bet dėl itin griežtos pastorienės elgesio mama jį nusprendė perkelti į privačią. Čia nebuvo "jokių atsiprašymo maldų, keliaklupsčiavimo ir bausmių Dievo vardu".

Privačios mokyklos mokytoja, panelė Hubert, buvo energinga senmergė "trimito balsu". Mergaitės Hermaną mėgo, tačiau berniukai "nekviesdavo žaisti nei pasivaikščioti", "nusisukdavo ir kankindavo, jei tik galėjo". Keli bendraklasiai, kurių vardus prisimins visą gyvenimą, pripildė sielą "deginančių pažeminimų ir įžeidinėjimų nuodų", vertusių suprasti, "jog esi menkesnis".

Prūsijos miestelyje egzistavo keturi žmonių sluoksniai, ir pereiti iš vieno į kitą buvo sunku. Aukščiausiajai kastai priklausė turtingieji dvarininkai ir pasiturintys prekybininkai, viduriniajai - valdininkai, užeigų ir parduotuvių savininkai, žemiau - amatininkai, paskutiniai - bedaliai. Kad tėvai priklausė "viduriniesiems", buvo didžiausias Hermano vaikystės skausmas. Iš jo išsišakojo troškimas išsiveržti į aukštumas.

Tos trokštamos aukštumos buvo ne tėvų kišenei. Kai Hermanui sukako 12 metų, iškilo būsimos profesijos klausimas, tačiau jam švietėsi nebent girininko ar liaudies mokyklos mokytojo karjera. Tilžė - neįkandama.

Slapta nuo tėvo mama susitarė su savo seseria Agnete, gyvenančia Elbinge, dėl paramos išmokslinant sūnų.

Elbingas: pas tetą

ELBINGAS (dabar Lenkija)

Iš namų, į didelį pasaulį, Hermanas iškeliavo pašto karieta iki Tilžės ir keleiviniu traukiniu į Elbingą. Penktą ryto Elbingo stotyje jį pasitiko tėvo brolis - dėdė Heinrichas, šiame mieste turėjęs, bet praradęs viešbutį "Pas auksinį liūtą", visiškai nusigyvenęs, kai jo žmoną pasiglemžė mirtis.

Dėdė palydėjo į tetos namus ir ši po kelių dienų užregistravo Hermaną realinėje mokykloje. Deja, po dvejų metų paauglys nugirdo nemalonų pokalbį. Jis vyko už durų, tarp tetos ir jos dukros. Kalbėta, esą giminaitis per daug valgantis, esąs apsileidęs, neišprusęs ir išpuikęs kaip motina, kuri puoselėja dideles ambicijas, pati būdama badmirė. Kitą dieną Hermanas parašė mamai, ir netrukus jau keliavo namo. Mokslas realinėje mokykloje buvo nutrauktas.

Dėkingas Rusnės daktarui

Grįžęs į Šilokarčemą, keturiolikmetis paauglys įsidarbino padėjėju pas vaistininką Zėtegastą. Neilgai padirbęs suprato, kad per dienas stoviniuoti prie prekystalio jam tikra kančia: skaudėjo kelį, be to, vėl traukė mintys apie mokslus.

Patarnaudamas vaistinėje, H. Zudermanas susipažino su gydytoju iš Rusnės - Kiteliu, ir galiausiai drįso kreiptis į jį pagalbos. Daktaras, apžiūrėjęs kelį, patvirtino sąnario raiščio patempimą. Tai tapo džiaugsmingu pretekstu mesti vaistininkystę.

Po keleto dienų Hermanas su mama jau sėdėjo pašto karietoje, paskendęs svajose apie būsimą gyvenimą Tilžėje. Jis stojo mokytis į realinę gimnaziją. Gyventi išsinuomojo kambarį, iš kurio vėliau persikėlė į bendrabutį.

Rusniškiui Kiteliui rašytojas liko dėkingas visą gyvenimą. Ir ne tik už oficialų pretekstą mesti darbą vaistinėje. Vėliau jie tapo draugais. "Esu dėkingas jam už medžiagą apysakai "Kelionė į Tilžę", kuri yra mano "Lietuviškose apysakose". Jis jos neišgalvojo."

Tilžė

TILŽĖ (dabar Sovetskas, Rusija)

... ir vėl "ant didelio garlaivio denio, kuris mane pasroviui Nemunu gabena į Rusnę, kur ir tėviškė netoli". Po atostogų lietuviškoje gimtinėje artėjo abitūros egzaminai Tilžės realinėje gimnazijoje, tik kas po jų - vėl neaišku. "Ką nors sugalvosiu..." - ramino mama, tuo tarpu tėvas darėsi vis rūstesnis. Jis jau buvo senas, ligotas, o biznio reikalai - prasti. Hermanas tai suprato, kai Kalėdų rytą, stovėdamas prie karštos krosnies, tėvas prasidegino naujas kelnes ir pratrūko raudoti. "Tai buvo širdį veriantis vaizdas. Ir kai vėliau aš savo širdyje jam ką nors prikaišiojau, visada prisimindavau šį vaizdą."

Po atsisveikinimo su Tilžės gimnazija vėl dardėjo vežimas Nemuno laivų tiltu. Hermanas įsivaizdavo, kad baigus šį svarbų etapą jį sveikins namiškiai, tėvas didžiuosis... Kai vidurnaktį pašto karieta sustojo prie namų, duris atidarė motina pilnomis baimės akimis, o įniršęs tėvas plūdosi. Mokiniai jau savaitė namie, o jo sūnus kažkur bastosi, ir apskritai studijuoti norįs tik iš pasipūtimo, bet iš jo daugiau negausiąs nė grašio.

Nepalietęs mamos paruoštos vakarienės, Hermanas įslinko į savo kambarį. Iš paskos - ir mama. Rankoje - lėkštė su maistu, akyse - ašaros. "Nusiramink, mano vaike. Mes pergyvensime ir tai."

Į Karaliaučių

KARALIAUČIUS (dabar Kaliningradas, Rusija)

Albertinoje, Karaliaučiaus universitete, Hermanas dvejus metus studijavo filologiją, istoriją, filosofiją, priklausė lietuvių bendrijai "Lituania" ir šventė jaunystę: fechtavosi, mylėjo, lankė smukles. Įtikintas mamos, tėvas vis paremdavo "dar vieną semestrą", o paskui - žinokis pats.

Hermanas netrukus sėdėjo kreditorių kišenėje. Mama naktimis rašė laiškus ir imperatoriui, ir giminaičiams į Pietų Rusiją, kur prieš kelias kartas atkilę menonitai prigijo, praturtėjo ir išsaugojo ryšį su senąja gimine Elbinge.

Giminaičiai iš Rusijos atsiuntė tūkstantį rublių. Hermanas pagaliau gyveno sotus. Mokėsi, rašė eiles, pykosi su draugais - iki dvikovų, kartu su jais neaplenkdavo smuklių ir viešnamių.

"Iki semestro egzamino ištempiau vidutiniškai, reikėjo kitus pasivyti, nes per smuklę ir meilę buvau labai atsilikęs."

Pasitikėjimas savimi, sutvirtintas materialaus rusiško lobio, netrukus studentą atvedė prie minties, kad Karaliaučius, nedidelė provincijos sostinė, negali būti jo veiklos vieta: turįs ieškoti sau didesnės karalystės. Pusė tūkstančio rublių dar buvo likę, ir jaunuolis nutarė studijas tęsti Berlyno universitete.

Berlynas

BERLYNAS. Frydricho Vilhelmo universitetas.

Berlyno Frydricho Vilhelmo universitete H. Zudermanas prisistatė profesoriams ir ėmė lankyti seminarus. "Supratau, kad filologinių žinių aukštumų, į kurias tiek mokytojai, tiek mokiniai buvo užkopę, negreitai, o galbūt niekada nepasieksiu. Ir, praradęs drąsą, nebenuėjau į seminarus."

Dramos rankraštį "Rezidenc" teatras atmetė, rusiškos kilmės pinigai baigėsi, "kalbų mokslų pamokos darė mane vis bukesnį..."

Galiausiai iš universiteto jis buvo "išbrauktas už nestropumą". Užkariauti Berlyno nepavyko.

... Tačiau toli, toli, prie Rusijos sienos, Dievo užmirštame kampelyje, jo visada laukė gimtinė.

Grįžus sūnui, mama ėjo prašyti išmaldos pas miestelio reikalų tvarkytoją, kuri skolindavo pinigų be procentų. Moteris davė 10 talerių ir nieko už tai nepaprašė. Pinigų paaukojo mamos draugės ir net tėvas pabėrė smulkių monetų.

Paviešėjęs namuose, Hermanas išvyko atgal į Berlyną.

"Nieko nepasiekiau"

Berlyne išsinuomojo kambarėlį ir kreipėsi pagalbos į poetą Hansą Hopfeną. Šis jam pavedė "ką nors parašyti" ir pakvietė mokyti du jo berniukus. Kaip privatų mokytoją savo vaikams H. Zudermaną vėliau pasamdė bankininkas, ir visi buvę rašytojo vargai išnyko. Metus gyveno kaip inkstas taukuose bankininko namuose, "mažai mokydamas ir dar mažiau mokydamasis". Ilgainiui tapo tingus, neveiklus ir piktas pats ant savęs, kad buvę užmojai iškilti išgaravo kaip miražas.

Hermaną ėmė graužti "vargo ir darbo ilgesys". Jis išėjo iš turtingo žmogaus namų.

Pustrečių metų nebuvęs, sūnus vėl grįžo namo. Sugrįžo "pavargęs nuo savo išdidumo, pasipūtimo, tuščiagarbiškumo, tuštybės ir apgavystės, įskaudintas neišsipildžiusio garbės troškimo, nevykusios jaunystės".

"Aš nieko nepasiekiau. Grynai nieko."

Stengėsi nuslėpti savo neturtingumą nuo namiškių. Bet mama slapta patikrino piniginę... ir paliko joje dvidešimt savo sutaupytų markių.

Paskutinė eilutė

Po atostogų vėl grįžęs į Berlyną, apsigyveno samdinių kvartale. "Buvau giliai liaudyje, jaučiau nusižeminimą, kaip ir norėjau." Reikėjo imtis veiklos - lankyti koledžą ir vesti pamokas, bet niekas nebetraukė. "Vos įsidrąsindavo išeiti iš namų." Sėdėjo, skaitė, nežinodamas, ką. "Vilkausi iš vienos tamsios dienos į kitą. Apimtas dvasios sąstingio, stebėjau, kaip kažkas, atrodantis kaip aš, judantis kaip aš, darė nereikalingus ir beviltiškus veiksmus, kurių lygiai taip pat buvo galima ir nedaryti."

Uždirbdavo pakenčiamai (pas vieną advokatą vertė į prancūzų ir anglų kalbas), bet... daugiau nebegalėjo taip tęstis.

Hermanas gavo pasiūlymą redaguoti vienos partijos, ištikimos karaliui, laikraštį. Išvydęs spausdintą savo vardą paskutinėje leidinio eilutėje, džiūgavo kaip vaikas. Dėl politinės dalies turėjo tartis su užsakovu, tačiau nepolitinė priklausė jam. Trečdalį vietos užimdavo H. Zudermano kūriniai, pagaliau atvėrę taip ilgai ieškotą kelią į didelį pasaulį...

Kol vieną iš laikraščio egzempliorių bėgte nešė į paštą - išsiųsti tėvams, kaip patrakęs garsiai sau kartojo: "Tu nenuėjai šunims šėko pjauti!"

* Čia ir toliau - citatos iš H. Zudermano knygos "Mano jaunystės vaizdų knyga".

Atminimas

Abu H. Zudermano tėvai palaidoti Šilutėje, senosiose Verdainės parapijos kapinėse. Tėvas Johanas mirė sulaukęs 69-erių (1887 m.). Mama Dorotėja Rabė (Dorothea Raabe), septynetą metų už vyrą jaunesnė, našlavo 36 metus ir gyvenimą baigė 1923-iaisiais.

Sovietų laikais kapinės buvo išplėštos ir suniokotos. Metaliniai kalti, lieti kryžiai, tvorelės, lentelės sudaužyti. Dabar Šilutės gražinimo draugijos rūpesčiu nušienaujama žolė, surenkamos šiukšlės. Išsirūpinta, kad koplyčiai būtų uždengtas stogas: joje sudėta viskas, kas likę iš mažosios kapinių architektūros. Vietoje metalinės Zudermanų antkapinės lentelės pritaisyta medinė.

Verdainės kapinės veikė 130 metų (1832-1962 m.). Čia laidoti krašto knygrišiai ir spaustuvininkai, teisėjai ir gydytojai, ir paskutinis parapijos kunigas, ir jų šeimų nariai. Daugiausia vokiečių kilmės gyventojai, rečiau - lietuviai liuteronai, katalikai, rusų stačiatikiai, sentikiai ir kt.