Iš Vokietijos - lietuviškas žodis

Lietuvišką pasą už nuopelnus Lietuvai jis gavo iš prezidento Algirdo Mykolo Brazausko - ilgus dešimtmečius Vakarų Vokietijoje leido antisovietinius biuletenius ir laikraštį "Žemaitija", o šiuo metu savo nuomonę apie politinius įvykius Lietuvoje reiškia internetiniame laikraštyje "Kontra".

Nuo vilko - ant meškos

"Aš Monciškėse apsigyvenau su prūsų kilmės našle Erna Kairyte-Klumbiene, kurią išsirinkau iš dešimties moterų, su kuriomis susirašinėjau, nes Erna vienintelė gyveno prie Baltijos jūros", - sakė vyras.

Jis 1993-2003 m. Vokietijoje leido laikraštį lietuvių kalba "Žemaitija".

"Mano tėvas Antanas iš Kretingos apie 1928 metus atvažiavo į "mažąją Ameriką" - smetoninę Klaipėdą, mama Jadvyga Petkutė iš Sedos čia atvažiavo dirbti tarnaite, jiedu susituokė ir 1932 metais gimiau aš. Tėvas išlaikė batsiuvio padėjėjo egzaminus ir įkūrė savo dirbtuvėlę. Puikiai gyvenome, statėmės 80 kvadratinių metrų mūrinį namuką Karklų gatvėje, aš lankiau vaikų darželį", - pasakojo ponas.

Kai 1939 m. Hitleris aneksavo Klaipėdą, dauguma čia gyvenusių lietuvių bėgo į Didžiąją Lietuvą. Viluckių šeima pasiliko, įgijo vokiškus dokumentus, tapo Vokietijos piliečiais, nors namuose kalbėjo lietuviškai. Užėjus sovietams prasidėjo vežimai į Sibirą ir prie batsiuvio namų atvažiavo saugumiečių mašina, turėjusi šeimą išvežti, tačiau supainiojo namus. Neapsikentę kagėbistų persekiojimų Antano tėvai su jo seserimi 1959 m. išvyko į Vokietiją drauge su kitais memelenderiais.

"Aš pasilikau. Mane kvietė į saugumą, buvusį priešais Klaipėdos Raudonojo kryžiaus ligoninę, viršininko pavaduotojas pasakė: "Kadangi neišvažiavote į Vokietiją, esate patriotas, ar negalėtumėte pakalbėti su memelenderiais?" Tada iškvietė į karinį komisariatą, kur ypatingojo skyriaus karininkas ėmėsi mane "apdoroti", leisdamas suprasti, jog turėsiu šnipinėti ir skųsti nelojalius tarybų valdžiai žmones, stebėti užsieniečius. Buvau išsigandęs, bet atsisakiau. Tačiau man pasisekė: vienas saugumietis, toks Jurginas, pasakė, kad paliks mane ramybėje, nes tai - mano sąžinės reikalas.

Stojau į Klaipėdos mokytojų institutą studijuoti gamtą ir geografiją. Mandatinė komisija prikibo, kad mano tėvas - namo savininkas, bet marksizmo dėstytojas, partijos sekretorius Šleima Levinas mane užstojo: esą, batsiuvys, gaminęs naujus batus, užsidirbo pinigų namo statybai neišnaudodamas darbininkų", - pasakojo žmogus.

Po armijos auklėjo jaunimą

Kai susirinko mandatinė komisija skirti baigusiųjų institutą į darbo vietas, Antaną paskyrė Nidos septynmetės mokyklos direktoriumi. 1953 m. Kuršių nerija buvo uždrausta zona, ten buvo pasieniečiai, priklausantys KGB. Jie, grasindami pistoletais, ir mokytojams naktį liepdavo budėti miške - gaudyti "špionus".

"Po dvejų metų pašaukė į sovietų armiją Vakarų Ukrainoje, Užkarpatėje, Dubno mieste. Išsiaiškinau, jog ta pilis, kurioje įsikūrė mūsų automobilių mokykla - architektūrinis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paminklas. Nuo eilinio pakilau iki jaunesniojo seržanto, o paskui vadovybė mums, dviem lietuviams, turintiems aukštąjį išsilavinimą, už gerą elgesį pasiūlė laikyti atsargos karininko egzaminus, gavome jaunesniojo leitenanto žvaigždutes. Paleido iš kariuomenės metais anksčiau, pasodino į kupė vagonus, ir parvažiavau į Klaipėdą. Čia mokykloje-internate dirbau vyriausiuoju auklėtoju, vadovavau trisdešimčiai auklėtojų, 500 mokinių. Žinoma, privalėjau varyti antireliginę propagandą, nors būdamas gimnazistas pats lankiau bažnyčią.

PLAKATAI. Antanas Viluckis ant savo sodybos sienų suklijavo leidinių, atspindinčių pasaulio lietuvių bendruomenių gyvenimo įvykius, politinių veikėjų portretų iškarpas. 

Po dvejų metų ant sūpuoklių besisupančiam mokiniui ant galvos užkrito sija ir jį užmušė. Atvažiavo partijos narė, revoliucionierė, ir mane paliko tik paprastu auklėtoju", - pasakojo ponas Antanas.

Tarp Vokietijos ir Lietuvos

Vėliau A. Viluckis padavė pareiškimą ir gavo leidimą išvažiuoti pas tėvus į Vokietiją.

"Dirbau visokius darbus. Dvejus metus buvau gamtos ir geografijos mokytojas lietuvių gimnazijoje, kurios direktoriumi buvo kunigas Liubinas. O ten buvo "Tėviškės" draugijos lizdelis. Aš tuo metu nepalaikiau ryšių su gimtuoju kraštu, tik rašydavau biuleteniuose savo nuomonę, nes visi tie, kurie turėjo saitų su leidiniu "Gimtasis kraštas", buvo KGB kontrolėje. Amerikoje lietuvių bendruomenė taip pat suskilo. Nuo 1962 m. leidau biuletenius apie sovietų kolonizuojamą, terorizuojamą Lietuvą. Kai tik atsidarė durys į nepriklausomą Lietuvą, ėmiausi "Žemaitijos" leidybos", - pasakojo Antanas.

Jis Vokietijoje daugelį metų dirbo sunkvežimių vairuotoju, kelių statyboje, televizorių fabrike. Sulaukęs pensijos, dar 10 metų nešiojo laikraščius, ir teigia, jog tas "mokamas sportas" nešiojant paštą išlaikė jį sveiką, nebeliko buvusių problemų dėl reumatizmo, raumenų ir nervų skausmo.

Šiuo metu 80 metų vyras gauna 700 eurų pensiją, dar pusę tiek prisiduria prižiūrėdamas svečių namus Vokietijoje, kur yra vos penkios lovos. Turi Vokietijoje namuką prie jūros, ir vasaros vilą Lietuvoje, du galingus automobilius, jachtą, nes tarybiniais metais buvo buriuotojas, dalyvavo Kuršių nerijos regatoje, tad seni įpročiai išliko. Dar paplaukioja Platelių ežere.

PASIDIDŽIAVIMAS. Prie Antano Viluckio sodybos plazda Žemaitijos vėliava.

Antano draugė Erna, be senatvės pensijos, gauna dar ir nemažą našlės pensiją. Ji sako, kad jeigu ne Antano kelionės į Lietuvą, jos čia nebūtų, nes Vokietijoje geriau sutvarkyta buitis, gyventi yra švariau ir jaukiau.

"Mano motinos pelenai ilsisi Šventosios kapinėse, taip pat ir brolio, kurį nukankino čekistai, Rytų Vokietijos Honekerio kalėjime jį laikę prikaltą prie gulto grandinėmis. Aš atsivežiau ir šeimos paminklą, mano noras - būti palaidotam Šventojoje", - sakė pokalbininkas.

Jam teko pabuvoti ir Jungtinėse Amerikos Valstijose.

"Į Ameriką važiavau aplankyti ten kurį laiką gyvenusios mamos, ir, kai tvarkiausi dokumentus, mane amerikiečiai iškvietė į Frankfurtą, nes nenorėjo įsileisti į Ameriką, kadangi atrodžiau pavojingas jos vidaus ir užsienio saugumui asmuo. Amerikonai keturias savaites mane kamantinėjo pasitelkę melo detektorių, ar nesu sovietų šnipas. Mama ėjo pas senatorius, kongreso narius, kol pagaliau mane įsileido į Ameriką. Bet vėliau mama grįžo į Vokietiją, kur gyventi mums visiems buvo geriausia", - pasakojo pokalbininkas, kurio biografijoje netrūko painiavos ir nesusipratimų.