Išgelbėjęs vieną gyvybę, išgelbėja visą pasaulį

Šiandien 17 val., minint Lietuvos žydų genocido dieną, tokiems žmonės, kaip S. Švalkienė ir jos vyras, Klaipėdos žydų bendruomenė prie savo namų Žiedų skersgatvyje, atidengs atminties akmenį.

Rizikingi žygiai

Ką tik sukūrusi šeimą 1942 m. dvidešimtmetė Salomėja mokėsi Šiaulių mokytojų seminarijoje, tikėdamasi, kad netrukus išsipildys jos svajonė dirbti pradinių klasių mokytoja. Vyras tada dirbo Gubernijos geležinkelio stotyje budėtoju. Moteris dažnai siauruku važinėdavo į Biržus. Pora nuomojo kambarį ir virtuvę dideliame name J. Basanavičiaus gatvėje, kurio pirmame aukšte buvo restoranas.

Mieste buvo pilna vokiečių kareivių, o jo pakraštyje buvo žydų getas, ir Salomėja matydavo, kaip vyrus ir moteris varydavo į darbus geležinkelio stotyje. Vaikai buvo atimti, ir Goldai, kuriuos išgelbėjo Švalkai, pasakojo, kad jų penkiametę mergaitę išplėšė iš rankų ir trenkę į vagono duris išvežė nežinia kur.

Andrius Švalkas ilgus metus dirbo geležinkelininku.

"Kartais vyras manęs prašydavo nupirkti daugiau duonos ir paslapčia įduodavo maisto suvargusiems, nuolankiems geto žmonėms, su jais pasikalbėdavo. Paskui pradėjo grįžinėti rusai, ėmė bombarduoti miestą. Bomba nukrito ir prie pat mano namų, kita išardė geto sieną. Iš jo pabėgę Goldai slapstėsi rugių lauke.

Vieną naktį restorane lėbavo vokiečių karininkai, triukšmavo, šlitiniavo girti po kiemą. Ir taip buvau įbūgusi, o čia įeina pas mane žmogelis, toks suvargęs, kad gaila žiūrėti. Puola ant kelių ir sako: "Aš esu žydas. Ponia, būkit gera, išgelbėkit mano žmoną, o su manim tebus kaip lemta. Mes esame neturtingi žydai, niekuo jums atsilyginti negaliu."

Sakiau, ko jūs šnekate apie atlygį, kai jūsų gyvybė kabo ant plauko? Kuo aš jums galiu padėti? Sutrikau, bet padaviau jam sandėliuko raktą, ir prigrasiau, jog jei kas užklups, lai sako, kad manęs nėra matęs", - pasakojo Salomėja.

Porą dienų bėgliai gyveno sandėliuke, lietuviai jiems nešdavo valgį.

"Atėjo žinia, kad Šiaulius dar smarkiau bombarduos, ir vyras gavo vagoną mantai vežtis, nes nusprendėme persikelti pas mano krikšto tėvą Baltramiejų Jonušauską, gyvenusį Baltpamūšio kaime", - pasakojo moteris.

Nakčia Švalkai nuvedė globotinius į vagoną, apkrovė baldais, įkurdino ant čiužinio. Prikabino vagoną prie prekinio traukinio Šiauliai-Biržai. Joniškėlio stotyje pamatė daug zujančių vokiečių, tikrinusių visus vagonus. Vyras parodė dokumentą, o Salomėja pasitiesė čiužinį prie durų, kad kareivis, norintis įeiti turėtų ją perlipti. Apsimetė miegančia. Kareivis buvo delikatus ir tik galvą įkišo į vagoną.

Salomėja ir Andrius Švalkai visą gyvenimą mylėjo vienas kitą ir mielai padėdavo kitiems žmonėms.

"Krikšto tėvas vežimu atvažiavo mūsų pasitikti stotelėje. Su Goldais sėdėjau ant bėgių, o vyras pasakė Baltramiejui, kad atvykome ne vieni. Tas pašiurpo: "Ką sau galvoji, mūsų seniūnas yra vokiečių statytinis. Sužinos kas nors - visą mano šeimą sušaudys ir jus abu." Ilgai kalbėjome, pagaliau jis sutiko priglausti bėglius. Bet kaip pervažiuoti saugomą Saločių tiltą? Sukūrėm scenarijų, kad vežamės savo gimines lenkus - Jokūbas kalbėjo lenkiškai, nebuvo ryškių semitiškų bruožų, o Malka buvo mėlynomis akimis, šviesiai nusidažiusi plaukus. Ji buvo maloni, graži, geraširdė moteris. Kai važiavome per tiltą, jį saugojo vokietis ir lietuvis. Mačiau rūstų, įdėmų lietuvio žvilgsnį, mačiau, kad jis suprato, jog su mumis - ne lenkai. Bet nieko nesakė", - pasakojo moteris, kuriai tada daužėsi širdis ir drebėjo kojos.

Tarp dviejų ugnių

Malką ir Jokūbą Goldus įkurdino daržinėje, apkrovė šienu. Valgį nešdavo kibiruose ar krepšiuose, kad kaimynai neįtartų.

Vokiečiai įsikūrė vienoje Mūšos pusėje, arčiau Latvijos, o rusai - toje, kur buvo Baltramiejaus namai ir liepė visiems kaimiečiams išsikraustyti kur akys veda. Visi susikrovė, kas ką turėjo, o Salomėja liko namuose, nes reikėjo padėti besislapstančiai porai.

Priartėjus frontui kulkos lakstė iš vieno į kitą upės krantą. Kai Salomėja eidavo karvės melžti, ropodavo, nes vos atsitiesdavo, kulkos švilpė jai virš galvos - tokią vokiečiai buvo prasimanę pramogą. Tačiau bėda buvo ta, kad naktį pasišviesdavo padeginėdami trobas. Neramino mintis, kas bus, jeigu padegs daržinę?

Šitaip Salomėja su Goldais gyveno du mėnesius. Jie labai laukė rusų ateinant, tikėjo jų pergale.

Keliai išsiskyrė

Taip atrodė išgelbėtoji Malka Golda, kai baigėsi karas.

Su Goldais šeima grįžo į Šiaulius. Žydai labai pergyveno, kad neturi, kuo atsidėkoti lietuviams, jautėsi skolingi. Sakydavo, kad už tai, ką jie padarė, neužtektų jokių turtų atsilyginti.

Jokūbas gavo darbą Šiaulių grūdų elevatoriuje, o Malka niekur nedirbo. Šeimą liūdino ir tai, jog nežinojo, kas atsitiko jų dukrelei.

Jau vėliau Švalkai sužinojo, kad tarp sutuoktinių atsirado trintis. Jie gyveno viename bute su kitu žydu, itin gabiu batsiuviu Kirpičnikovu. Ir Malka jį įsimylėjo, ištekėjo, po kurio laiko išvažiavo į Izraelį. Goldas nežinia kokiais keliais pabėgo į Niujorką, kur turėjo giminių. Taip Švalkų ryšiai su Goldais galutinai nutrūko.

Padėjo ir kitiems

Uostamiestyje Salomėja atsidūrė, kai jos vyrą kartu su kitais geležinkeliečiais komandiravo atstatyti Klaipėdos geležinkelio stotį, kad galėtų dundėti traukiniai iš Klaipėdos į Karaliaučių. Iš ten rusai parsiveždavo karvių, įvairių trofėjų, baldų - viską, ką paliko pabėgę vokiečiai.

"Kai atvažiavome į Klaipėdą, buvo praėjusios vos kelios savaitės po karo. Miestas buvo tuščias, gatvės užverstos griuvėsiais, tik rusų kareiviai plėšė butus. Galėjai išsirinkti kurį nori butą - su parketu, baldais. Mes išsirinkome nedidelį vienaaukštį prie geležinkelio stoties", - sakė Salomėja, drauge su kitais padėjusi atstatyti Klaipėdą.

Baigusi Mokytojų institutą ji pagaliau įkūnijo savo jaunystės svajonę mokyti vaikus, ir tai truko kone tris dešimtmečius.

Vėliau Salomėja ir Andrius persikėlė gyventi į namą Sportininkų gatvėje. Įdomu tai, kad anksčiau visai prie pat jo stūgsojo vokiečių bunkeris iš pušinių rąstų. Tais laikais ties šia gatve pasibaigdavo miestas, netoliese buvo laikomi vokiečių belaisviai.

Kartą, pamelžusi karvę, Salomėja grįždama pamatė suvargusį, purviną vokietį. Tas buvo pabėgęs ir sakė, kad bandys pasiekti tėvynę, o jeigu rusai nušaus, tai vis geriau, negu nelaisvėje, nes ten iš buvusio karininko itin tyčiojosi. Bėglys paprašė muilo gabalėlio, o moteris jam atnešė dar ir lašinių paltį.

Salomėja yra padėjusi ir vienai iš tremties grįžusiai moteriai. Žinia, į tokius tada buvo žiūrima kaip į banditus, niekas nenorėdavo jų priregistruoti. Salomėja metams ją priglaudė savo namuose, surado virėjos darbą, o paskui per pažintis padėjo prisiregistruoti.

Faktai

Per kelis 1941 m. mėnesius buvo nužudyta apie 80 proc. Lietuvoje gyvenusių žydų (150-160 tūkst. žmonių). Dar niekada Lietuvos istorijoje per tokį trumpą laiką nebuvo nužudytas toks milžiniškas skaičius žmonių.

Iš viso nacių okupacijos metais buvo nužudyta 195-196 tūkst. Lietuvos žydų. Keliolika tūkstančių jų žuvo nacių koncentracijos stovyklose Vokietijoje, Lenkijoje, Latvijoje ir Estijoje. Nacių okupacijos ir karo pabaigos sulaukė vos 5-10 proc. Lietuvos žydų.

1953 m. Izraelyje specialiu Kneseto nutarimu buvo įkurtas "Yad Vashem" Holokausto ir didvyriškumo atminties institutas, kuris žydų gelbėtojams suteikia Pasaulio tautų teisuolio vardus. Žmogui, pripažintam pasaulio tautų teisuoliu, įteikiamas garbės raštas ir medalis, kuriame įrašyti žodžiai iš Babilono Talmudo: "Išgelbėjęs vieną gyvybę išgelbėja visą pasaulį". Jei teisuolių nebėra tarp gyvųjų, šis apdovanojimas įteikiamas jų artimiausiems giminaičiams. Teisuolių garbei Izraelyje esančioje Teisuolių alėjoje pasodinamas medis, ant Teisingumo sienos "Yad Vašemo" Teisingumo sode Jeruzalėje iškalamas jų vardas.

Iki 2011 m. balandžio 1 d. 805 Lietuvos piliečių yra pripažinti Pasaulio tautų teisuoliais.