Išvyko, nes užsimanė juodo darbo

Vairuoja elektroninį krautuvą. „Užauginau sūnų. Dirbau mokytoja, soliste Kelmės mažajame teatre, šešerius metus individualiai užsiėmiau kūrybine veikla. Ir staiga pagalvojau, jog labai noriu paprasto, juodo, darbo“, - savo išvykimą aiškina Diana.

Emigracijoje visiškai kitokia Diana Tiškovaitė keliasi šeštą ryto. Pasiruošia darbui. Sėda ant dviračio ir išrieda į savo darbo vietą logistikos įmonės sandėliuose, iš kurių į prekybos vietas keliauja skalbimo priemonės, vaistai bei sveikuoliški gardumynai.

Darbas nuo pusės aštuonių iki keturių. Grįžus norisi pamiegoti. Bet ne kasdien pavyksta.

Vos atitokusi po darbo ir pavalgiusi Diana skuba prie kompiuterio. Vyks nuotolinė olandų kalbos pamoka. Mokytoja iš Olandijos jai skiria užduočių, paaiškina daug kultūrinių dalykų. Diana gyvena olandiškai (flamandiškai) kalbančioje Belgijos teritorijoje. Todėl įsitikinusi, jog vietos kalba pravers.

Paskui bent trumpam prisės prie pianino, kurį visai neseniai nusipirko. Ketina užsiimti kūrybine veikla. Radusi atliekamą minutę jauna moteris imasi rankdarbių. Jau prisisiuvo patalynės, suknelių, restauruoja senus rankinukus, papuošdama juos naujomis detalėmis.

O balkone laukia augalai. Prisisodino visokiausių žalumynų ir daržovių, netgi kelis kerus bulvių krepšyje. Diana čia gyvendama suprato, jog lietuviai nedovanotinai nevertina to, ką turi. Belgas ar olandas išnaudos kiekvieną žemės lopinėlį. Daržovės čia labai brangios - vienas mažytis burokėlis kainuoja eurą. O Lietuvoje vis dar dirvonuoja nemaži plotai žemės.

Daugelis lietuvių nevertina ir darbo. Čia niekas nerūšiuoja darbų į juodus ir baltus. Dirba bet ką ir nesigėdija. Darbas rankose tirpsta. Gal todėl, jog labai aiški darbo ir užmokesčio sistema.

Praėjusių metų vasario mėnesį į Olandiją išvykusi Diana Tiškovaitė savęs nelaiko ekonomine emigrante. Turėjo ne vieną projektą su teatrais. Sukūrė vaidmenį Nacionaliniame operos ir baleto teatre. Buvo kviečiama dainuoti renginiuose.

Tačiau vieną dieną pajuto, kad pavargo nuo įtampos. „Pasidarė bloga nuo Kelmės. Žmonės - skaudūs, susipriešinę. Kaišioja pagalius į ratus, jei nori ką nors daryti. Yra asmenybių, su kuriomis norisi bendrauti, kurti. Ilgą laiką užuovėją atstojo Prienų vienkiemis, kur buvo pastatyta sakralinio teatro malda „Stovi motina“, - apie savo išvykimą iš Lietuvos kalba Diana.

Jau kuris laikas jaunai moteriai nesisekė asmeninis gyvenimas.

Pradėjo šlubuoti širdis. Kartais apnikdavo panikos priepuoliai. Diana suprato, jog geriausias vaistas būtų paprastas, atsakomybės neužkraunantis fizinis darbas.

Per agentūrą pavyko gauti darbo Olandijoje, logistikos įmonėje.

Įsikurti kitoje vietoje nebuvo lengva. Norėdamas išsinuomoti butą, privalai sumokėti už keturis mėnesius į priekį, sutvarkyti daug formalumų. Nelengva buvo priprasti prie naujo darbo. Diana išmoko vairuoti elektroninį krautuvą. Taigi, šiandien jos nepavadinsi juodadarbe.

Metus padirbėjusi rutininį, proto ir emocinių pastangų nereikalaujantį darbą Diana pajuto, jog vėl yra alkana muzikos, kultūros, kūrybos. Ypač tai jaučia pastarosiomis savaitėmis, nes dėl koronaviruso negalėjo grįžti į suplanuotus koncertus Lietuvoje.

Šiandien moteris pripažįsta, jog emigracija ją sustiprino, išmokė sprendimus priimti nesvyruojant, atsisakyti nereikalingų skrupulų.

„Muzikos nepalikau ir nepaliksiu. Bet svetimoje šalyje sugebėjau perlipti savo egoizmą. Perlipau pati save ir supratau, jog muzikai aš galiu atsiduoti be ypatingų lūkesčių ir didelių įtampų, kai nėra gyvybiškai svarbu iš muzikos pragyventi. Kai nereikia nieko įrodinėti geresniems ir talentingesniems arba tokiais save laikantiems.

Mes, menininkai, dažniausia pernelyg save sureikšminame. Žinoma, yra itin talentingų, reikšmingų asmenybių, bet yra ir tuščių žmonių, vaidinančių menininkus. Savęs nepriskirčiau nei vieniems, nei kitiems. Apskritai, kartais suabejoju, ar menas yra profesija. Juk žmogui labiau negu meno reikia pastogės, drabužių, maisto. Galbūt vertingesni yra tie, kurie aprūpina žmones būtent šitais dalykais? Nauji potyriai emigracijoje daug ką nustūmė į antrą planą. Ne veltui ir Biblijoje patariama nebijoti paprasto juodo darbo“, - atvirauja moteris.

Keli Dianos Tiškovaitės pastebėjimai apie Belgiją:

Nors kraštas katalikiškas, tačiau nuoširdžiai tikinčių žmonių Belgijoje beveik nėra. Pavyzdžiui, Velykos, netgi Šeštinės ir Sekminės, yra valstybinės šventės. Tačiau patys belgai nešvenčia. Už lango sklinda musulmoniškos dainos.

Katalikų bažnyčios tuštėja. Žmonės jose nesiklaupia. O dalis bažnyčių visai uždaromos, jose atidaromi alaus barai. Vienuolynuose nėra vienuolių. Kambariai išnuomojami turistams. Didžiajai daugumai gyventojų svarbu dirbti, uždirbti, pavalgyti, turėti stogą virš galvos.

Belgų mitybos ir vartojimo įpročiai gaminti įpratusiems lietuvaičiams atrodo keisti. Jie dažniausiai perka pusfabrikačius, virtas bulves ir kitas daržoves.

Turkiškose parduotuvėlėse vaisiai, daržovės pigesni ir kokybiškesni.

Belgijoje, sodybose, beveik nėra obelų. Todėl obuoliai - gana brangūs. Nepigios ir bulvės. Užtat labai daug braškių plantacijų.

Belgai neretai naudojasi vadinamaisiais „pieno bankais“. Bet kuriuo paros metu įmeti pinigėlį ir tau išmeta pieno. Tik moki už jį brangiau negu parduotuvėje.