Apsigyvenęs Saulėtekio bendrabutyje Vilniuje, jis pradėjo pažintį su lietuviškuoju gyvenimo būdu. Reikėjo priprasti prie begalės dalykų. Na, pavyzdžiui, kad dažnai nebūna karšto vandens, kad prisiskambinti į Italiją beveik neįmanoma, kad dolerius į rublius daug palankiau keisti gatvėje, kad kavinukėje pritrūkstama cukraus arbatai pasaldyti... O kur skaniai pavalgyti, nebuvo lengva rasti net Vilniuje. Teko tenkintis blynine Pilies gatvėje ir valgykla Gedimino prospekte.
Vilniaus senamiestis Enrico atrodė lyg po karo, pastatai, ypač žydų kvartalas, labai apleisti. Žmonės taip pat buvo uždaresni nei dabar. Kartą jis su kartu studijuojančiais užsieniečiais uždainavo autobuse, tai aplinkiniai į juos sužiuro kaip į ateivius iš kitos planetos.
Visgi italui Lietuva patiko, naujai gimstančios šalies atmosfera jį žavėjo. Po metų jis vėl atvažiavo į mūsų tėvynę rašyti magistrinio darbo apie Sovietų Sąjungos okupaciją, mat Vakaruose negalėjo rasti visų jam reikalingų istorinių dokumentų. Draugų ir pažįstamų ratas plėtėsi, ir kartą poilsiaudamas Kaune Enrico nutarė rimtai paieškoti darbo mūsų krašte. Po daugybės laiškų ir interviu 1999 metais italas pradėjo dėstyti Klaipėdos universitete.
Turi Baranką
Dabar Enrico teigia, kad Lietuva - jo antroji tėvynė. Sako, dažnai jaučiąsis didesnis Lietuvos patriotas nei kai kurie lietuviai. Vyriškio tėvai nėra labai sužavėti tuo, kad sūnus gyvena nežinomoje šalyje, ypač tėvas kremtasi, mat italų šeimose įprasta, kad vaikai būtų šalia. Bet Enrico jau spėjo ir butą Klaipėdoje įsigyti. Kadangi draugės neturi, namuose jį linksmina kalytė Baranka, kurią draugai jam dovanų atvežė iš kaimo.
Paklaustas, kas jam labiausiai patinka Lietuvoje, italas ėmė juoktis, sakydamas,jog bus banalus: "Alus, moterys ir krepšinis". Ir dar cepelinai. Tačiau nusprendęs pasinerti į turizmo verslą, Enrico pažymi, kad jo tautiečiai labiausiai žavisi Lietuvos gamta, Vilniaus senamiesčiu ir Nida. Vyriškis džiaugiasi, kad Nemunu vėl pradėjo kursuoti "Raketa". Jo manymu, tai puikus maršrutas ir pramoga. Vienoje pusėje galima žavėtis Lietuvos pilimis, o kitoje - ir Sovetską pamatyti. Italas dega troškimu savo tėvynainiams pristatyti mūsų kraštą. Juk daugeliui italų Čekija ir Prancūzija jau gerai pažįstamos, o Baltijos šalys - dar neatrasta erdvė. Tad jis prognozuoja italų bumą. Baigęs gidų kursus vyriškis teigia, kad vasarą laisvo laiko jis neturės nė minutės. Italų grupes teks lydėti iš Vilniaus į Taliną ir atgal.
Paklaustas, ko trūksta turistams Lietuvoje, vyriškis nedvejodamas atsakė - viešbučių. Nors paskutiniu metu ir susidaro įspūdis, kad viešbučių statoma daug, bet vasarą laisvų vietų surasti beveik neįmanoma. Italo teigimu, kai kurie keliautojai dar pasiskundžia aptarnavimo kokybe, bet, jo manymu, tai smulkmena. "Skundžiamasi todėl, kad čia - Rytų Europa. Paryžiaus baruose net pelių gali pamatyti, nemandagių padavėjų irgi pasitaiko, bet ten niekas nesiskundžia, nes tai - Paryžius", - sako Enrico.
Trūksta koncertų
Enrico uostamiestyje lankėsi daugelyje įdomių spektaklių, bet pasigenda šiuolaikinės muzikos koncertų. Džiaugiasi, kad bent per džiazo festivalį galima išgirsti tarptautinio masto žvaigždžių kaip Bill Cobham. Lietuviškas popsas su nedidelėmis išimtimis italui atrodo banalus. Dainos, jų žodžiai - labai primityvūs, vienodi. "Juk yra puikių gabių kompozitorių, kad ir D. Zvonkus. Jie tikrai galėtų sukurti daug geresnes dainas. Manau, kad jie paprasčiausiai nepasitiki savo klausytojais ir todėl rašo banalią muziką."
Milaniečio nuomone, Lietuvos televizijos kanalai kuria savęs įbauginimo sistemą. Prisižiūrėję tiek daug kriminalinių laidų, žmonės bijo išeiti į gatvę. Pats Enrico naktimis po Klaipėdą vaikšto ramiai. Jis džiaugiasi, kad taksi paslaugos labai pigios. Italas mėgsta vaikščioti į klubus, ypač į "Kurpius". Čia jam lengva susibičiuliauti ir pabendrauti. Beje, Enrico mėgsta kalbėti lietuviškai. "Jūsų kalba - labai graži", - sako jis.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą