Svajojo tapti lakūnu
Jevgenijus Leonovas gimė paprastoje maskviečių šeimoje. Jo tėvas dirbo inžinieriumi aviacijos gamykloje, mama buvo namų šeimininkė. Jevgenijaus tėvai buvo vaišingi žmonės, todėl jų namai visada buvo pilni svečių. Mama Jevgenijui su broliu skaitydavo daug knygų, o tėvas dažnai pasakodavo apie garsius lakūnus. Būtent tada berniukai ir pradėjo svajoti tapti lakūnais.
Tačiau penktoje klasėje Jevgenijus Leonovas užsirašė į mokyklos dramos būrelį, čia ir užgimė meilė teatrui. Kai prasidėjo karas, Jevgenijus buvo baigęs 7 klases. Rudenį jis įstojo į aviacijos technikumą ir čia taip pat dalyvavo meninėje saviveikloje, pasirodydavo studentiškuose vakaruose. Jį, kaip ir kadaise mokykloje, visi vadino "mūsų artistas". Mokydamasis trečiame technikumo kurse Jevgenijus Leonovas įstojo į Maskvos teatro studijos dramos skyrių. Jevgenijus su malonumu pasinėrė į naują gyvenimą, kasdien nuo ryto iki nakties laiką leisdavo studijoje.
Epizodiniai vaidmenys
1947 m. baigęs mokslą, J.Leonovas buvo priimtas į Maskvos Dzeržinskio rajono teatrą. Po metų teatras buvo reformuotas ir vietoj jo įkurtas Maskvos Stanislavskio dramos teatras. Jauni aktoriai buvo priimti į naują teatrą, bet pagrindinių vaidmenų jiems ilgai niekas nepatikėjo. J.Leonovui teko vaidinti masuotėje. 1947 m. Leonovas pirmą kartą išbandė jėgas kine - iš pradžių masinėse scenose, paskui epizodiniuose vaidmenyse.
6-ojo dešimtmečio viduryje Jevgenijaus Leonovo gyvenime įvyko rimtų pasikeitimų. 1955 m. jis nusifilmavo J.Cheifico kriminalinėje dramoje "Rumiancevo byla" ir A.Stolperio nuotykių filme "Kelias". Tai buvo išties sudėtingi ir įdomūs vaidmenys. O teatre Michailas Janšinas, tapęs vyriausiuoju režisieriumi, Leonovui vaidmenų iš pradžių nepatikėdavo, kaip ir ankstesnis vadovas. Aktorius labai pergyveno: "Man kilo abejonių: ar teisingai padariau, kad pasukau į meną..." 1954 m. režiserius staiga skyrė Leonovui Lariosiko vaidmenį M.Bulgakovo pjesėje "Turbinų dienos". Iki tol tą vaidmenį vaidino pats Janšinas, todėl kritikai vienu balsu pareiškė: "Leonovas - antrasis Janšinas". Tačiau jie apsiriko. Aktorius vaidmens nekartojo - būdamas geras mokinys, jį išplėtojo, suteikė naujų bruožų.
Asmeninė laimė ir karjera
Tuo pačiu metu įvyko pasikeitimų ir asmeniniame J.Leonovo gyvenime. Reikia paminėti, kad jis buvo nepaprastai drovus žmogus, ir dėl to jam buvo sunkiau bendrauti su merginomis. Su būsimąja žmona Vanda Leonovas susipažino 1957 m., kai Stanislavskio teatras garstroliavo Sverdlovske. Grįžęs į Maskvą, įsimylėjęs Leonovas pradėjo skambinti mylimai merginai ir įkalbinėti ją atvažiuoti. Galų gale įkalbėjo. Vanda patiko Jevgenijaus tėvams ir Leonovas iškart jai pasipiršo. O štai Vandos tėvai visiškai nesusižavėjo galimomis vedybomis, aktoriaus profesija jiems atrodė nerimta ir neperspektyvi. Bet Vanda parodė tvirtą charakterį ir pareiškė, kad vis tiek tekės už Leonovo. Vanda persikraustė į Maskvą, įstojo į GITIS (Valstybinio teatro instituto) teatrologijos skyrių, o 1959 m. jiems gimė sūnus Andrejus.
Nepaisant didžiulės "Dono apysakos" sėkmės, režisieriai toliau siūlė J.Leonovui komiškus vaidmenis, tačiau dabar jo personažų komiški charakteriai įgaudavo vis daugiau tragiškų bruožų. Nuostabų kareivį, tarsi nužengusį iš rusų pasakų, J.Leonovas suvaidino G.Danelijos tragikomedijoje "Neliūdėk".
8-ojo dešimtmečio viduryje įvyko dramatiškas J.Leonovo ir Majakovskio teatro, kuriame tuo metu dirbo J.Leonovas, vadovo Andrejaus Gončiarovo konfliktas, dėl kurio aktorius paliko teatrą. Reikalas tas, kad 8-ą dešimtmetį J.Leonovas itin daug filmuodavosi, o tai, aišku, nepatiko Gončiarovui, tačiau režisierius su tuo taikstėsi, nes aktorius visada labai atsakingai žiūrėdavo į savo darbą. O štai filmavimosi reklamai Gončiarovas jam neatleido. Dabar reklama yra įprastas reiškinys, o tais metais buvo nepaprastas įvykis. Prisimena pats A.Gončiarovas: "Televizoriaus ekrane pasirodė žuvies reklama - ją į stalą žaviai patiekė publikos numylėtinis Jevgenijus Leonovas. Aš pratrūkau. Surinkau trupę ir išrėžiau kalbą, kurios pats niekam nedovanočiau. Atseit, kaulėta bado ranka visai prismaugė Jevgenijų Pavlovičių Leonovą. Gal susimeskim, kad artistui nereikėtų verstis žuvimi. Aišku, Ženia man to nedovanojo. Mes išsiskyrėme, ir jis išėjo pas M.Zacharovą į Lenkomo teatrą".
Klinikinė mirtis
Baisi nelaimė įvyko 1988 m. vasarą. Lenkomo teatras gastroliavo Vokietijoje, Leonovas vaidino Teisiamąjį spektaklyje "Sąžinės diktatūra". Po spektaklio jam pasidarė bloga, o vežant jį į ligoninę aktoriaus širdis sustojo. Jį pavyko išgelbėti, bet 16 parų jis buvo komos būsenos. Visas tas dienas šalia jo buvo žmona ir sūnus. Tėvynėje paprasti žmonės cerkvėse meldėsi, kad mylimas artistas grįžtų. Jis grįžo, ir po 4 mėnesių jau repetavo naują vaidmenį. 10-ąjį dešimtmetį Jevgenijus Leonovas filmavosi vis rečiau. Pirma, klinikinė mirtis nepraėjo be pasekmių, aktoriaus sveikata pašlijo. Bet pagrindinė priežastis vis dėlto buvo šalies kino žlugimas. Jis vėl ėmė filmuotis reklamai. Pats Leonovas prisipažino, kad mielai liktų žiūrovų atmintyje, kaip aktorius, suvaidinęs "Dono apysakoje" ir "Baltarusijos stotyje" ir niekada nesifilmavęs reklamai. Bet nieko tinkama jam niekas nesiūlė, o gyventi reikėjo.
1994 m. sausio 29-ąją aktorius netikėtai mirė. Tą vakarą teatre turėjo vykti spektaklis, kuriame pagrindinį vaidmenį atlieka J.Leonovas. Kai buvo paskelbta, kad spektaklis neįvyks dėl aktoriaus mirties, nė vienas žiūrovas negrąžino bilieto. Iš artimiausios cerkvės žmonės atsinešė žvakių ir visą vakarą stovėjo prie teatro...
Dosjė:
Vardas, pavardė: Jevgenijus Leonovas
Profesija: aktorius
Gimimo data: 1926 m. rugsėjo 2 d.
Gimimo vieta: Maskva
Garsiausi filmai: "Rumiancevo byla", "Dryžuotasis reisas", "Dono apysaka", "Sėkmės zigzagas", "Baltarusijos stotis", "Sėkmės džentelmenai", "Afonia", "Juokingi žmonės", "Paprastas stebuklas", "Rudens maratonas", "Išėjo degtukų...", "Užtarkite vargšą husarą".
Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "TV Publika"
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą