- Jūsų karjera televizijoje, rodos, prasidėjo nuo žuvies pirštelių reklamos garsinimo, o jums tai pabandyti patarė brolis Vytaras (Radzevičius)?
- Būdamas paauglys vaidindavau žinių skaitovą, vėliau leidau sau sukritikuoti savo mylimą brolį Vytarą, kad jis blogai įskaitė vienos reklamos tekstą. Televizija tuo metu tik kūrėsi, o aš, treniravęsis namų sąlygomis, jaučiausi labai kietas. Brolis gana saliamoniškai sureagavo ir pasiūlė pačiam pabandyti. Šiame teiginyje yra dalelė tiesos, kaip ir daug niuansų bei sutapimų. Mano balsą išgirdę teigiamai įvertino UEFA atstovai, vėliau dirbau anonsų skyriuje, dar vėliau - laidose, taip pat garsindavau filmus. Visa tai buvo derinama su mokslais, renginiais, įdomiomis pažintimis, beprotišku noru šėlti. Tai buvo laukinis periodas: buvo daug linksmybių, bet kartu ir daug dirbdavau. Vėliau anonsų skyriuje susiformavo labai šaunus ir kūrybiškas kolektyvas. Su viena žavia dama iš to kolektyvo dar dabar gyvenu apsuptas būrio vaikų.
- Vesdamas televizinę loteriją mėgstate pajuokauti. Ar vis dar jaudinatės tiesioginio eterio metu?
- Jaudinuosi prieš kiekvieną išėjimą iki beprotybės, kartais net iki pykinimo, ir taip jau 18 metų. Kiekvienas išėjimas į eterį - tarsi Rugsėjo 1-oji. Mano dukra Rugsėjo 1-ąją sakė eilėraštį, tai čia jau tikrai svarbu, renginys dar didesnis. O laidą tai žiūri ne 50 ir ne 100 žmonių. Nors paradoksas: kuo daugiau žmonių, tuo man lengviau. Pavyzdžiui, renginyje, kur išeini prieš 20 ar 30 žmonių, tai būk nusiteikęs, kad tris minutes publika apžiūrinės tavo batus, kelnes, tave visą, o ypač moterys. O kai renginyje dalyvauja 5000, 6000 žmonių, tai kaifas, jauti jų bendrą alsavimą, visi ošia. Kai vedi renginį 30-čiai žmonių, matai kiekvieno akis, tada sunku atsiriboti.
- Kur geriausiai - televizijoje, radijuje ar vedant renginius - jums pavyksta atsiskleisti?
- Televizijoje yra rėmai. O man norisi žmogų išlukštenti, jį pateikti, bet laikas riboja. Man pats žmogus yra įdomus. Renginiuose patogiau, nėra tokių laiko apribojimų. Dirbdamas radijuje ar garsindamas filmus gali būti susivėlęs, o laidoje - kiti standartai. Reikia taikytis, gerą įvaizdį palaikyti. Televizinis įvaizdis ir tai, kaip aš norėčiau atrodyti, truputį pjaunasi. Aš toksai padraika esu, bet nebūsi su skiautere. Anksčiau tai pankuodavau kaip reikiant.
- O kokios muzikos klausydavote, koks tai buvo laikotarpis?
- Juokais sakau, kad to, ko brolis klausydavo, ar to, kas tuo metu buvo kieta. Vaikščiodavau su kareiviškais batais, ilgu lietpalčiu. Esu vaikščiojęs į mokyklą su kibiru, ant kurio buvo parašyta „Anarchija“. Kai klausdavo kodėl, atsakydavau - taip patogiau knygas išsiimti. Ir kuprinę turėjau su užrašu „Sex Pistols“. Gana laisvai augau.
- Bet ir dabar galėtumėte įsiverti auskarą...
- Aišku, maža ką... Nesvarbu, kad aš penkių vaikų tėvas, dar pats nežinau, ko noriu, bet kad noriu dar kvailioti, tai faktas. Baisiai noriu dar ir režisūros išmokti, ir liaudies šokius pašokti su vyrais savo amžiaus, nes ten beprotiška atmosfera. Sausio 1-ąją man dar dvyniai gimė. Tai neturiu laiko ir žmonos negaliu palikti vienos su vaikais, nes ir taip mažai namuose būnu.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą