Kaip savo profesiją pasirinko žinomi žmonės?

Operos solistė Nomeda Kazlaus:

Mano kelio istorija yra labai įdomi. Būdama trejų metų į tą senovinį juostinį magnetofoną kartu su savo seneliu įrašiau dainą. Paskui jis manęs paklausė, kuo aš norėčiau būti ateityje. Aš pasakiau, kad dainininke. O jis klausia: kokiu balsu dainuosiu. Aš sakau - dideliu. Kadangi nuo vaikystės buvau ryški, turėjau muzikinių ir aktorinių sugebėjimų, tėveliai mane nuvedė į M.K.Čiurlionio menų gimnaziją. Būdama šešerių metų išlaikiau egzaminus, įstojau ir nuo tada mano gyvenime viskas buvo labai kryptinga. Pradėjau mokytis fortepijono specialybės, dainuodavau. Baigusi gimnaziją, įstojau į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, kur perėjau į operinio dainavimo specialybę. Turbūt esu tas pavyzdys, kuris nuo vaikystės labai kryptingai ėjo savo keliu. Niekada nedvejojau dėl savo pasirinkimo. Dabar man net būtų sunku šį užsiėmimą pavadinti darbu, nes tai yra ir mano hobis, ir aistra. Man be galo patinka tai, ką darau.

Pamenu, kai pati įstojau į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, buvo tokie laikai, kai daugelis pasuko verslo keliu. Nėjo profesijų keliu, o pradėjo verslauti. Bet man kažkas patarė, kad labai gerai gyvenime koncentruotis į profesiją, kuri tau patinka. Jei žmogui tai patinka ir jam tai yra svarbu, greičiausiai tai yra jo tinkamas kelias. Juk žmogus, dirbantis jam patinkantį darbą, yra laimingas žmogus. Aš manau, nuo mažens labai svarbu vaiką ugdyti ir stebėti, kam jis yra gabus, ką mėgsta, yra lyderis ar labiau komandos narys. Kryptingai reikia rinktis specialybę, atsižvelgiant į norus ir sugebėjimus.

Dainininkė Liveta Kazlauskienė:

Aš nuo pat mažens buvau linkusi į tapybą, meną, bet šeimoje susiklosčiusi finansinė situacija privertė pasirinkti kitą profesiją. Kadangi mano mama neturėjo pinigų išleisti į tuos mokslus, kurie man patiko, patarė stoti į Tauragės politechnikumą į žemės ūkio elektrifikacijos specialybę. Reikėjo gauti stipendiją ir padėti mamai. Žinoma, mokiausi verkdama, nes manęs niekas nesiejo su šia specialybe. Vienintelis dalykas, kuris mane guodė, ten buvęs tautinių šokių kolektyvas, kur ir šokau. Paskui vieną gražią dieną į Tauragę atvažiavo Petras (Petras Kazlaukas - Livetos vyras - red.past.), mes susipažinome, įsimylėjome ir taip atsidūriau estradoje - ten, kur nuo pat vaikystės save įsivaizdavau. Pamenu, dar rašyti nemokėjau, mamos paprašiau, kad man nupieštų žodį „koncertas“. Kai išmokau rašyti, piešdavau plakatus, sukviesdavau visus namo vaikus, išdalindavau visiems vaidmenis. Būdavau ir pranešėja, ir šokėja. Mūsų namo priestate organizuodavau koncertus. Kadangi gyvenau kariniame miestelyje, to miestelio valytojai duodavau savo nupieštus plakatus, kad ji juos nuneštų ir pakabintų prie kultūros namų ir prie parduotuvės. Suaugusiesiems mūsų koncertas kainuodavo 15 kapeikų, vaikams - 10. Susirinkdavo 10-15 žiūrovų, o mes šokdavome, dainuodavome, atsakingai pasiruošdavome. Net aprangą apgalvodavome. Būdavome pasipuošusios sijonukais, baltais marškinėliais, baltomis kojinaitėmis. Kai atvažiuodavo į mūsų miestelį žinomi atlikėjai, bėgdavau į jų koncertus pati pirma. Visada labai norėjau būti dainininke. Matyt, Dievas išgirdo. Taigi mano pirmi uždirbti pinigai buvo iš koncertų. Miestelio gyventojai jau pažinodavo mane ir kai kurie net klausdavo, kada gi bus koncertas. O dėl to, kad vėliau mano tikroji profesija ir tapo dainininkė, žemai lenkiuosi savo vyrui, kuris yra mano svajonių pildytojas. Leido man augti, tobulėti ir padėjo visaip kaip. O žemės ūkio elektrifikacijos specialybė man tikrai nebuvo reikalinga.

Jaunam žmogui aš patarčiau pasitarti vis dėlto su tėvais prieš renkantis specialybę. Galų gale iš pagarbos. Patys tėvai turi stebėti, kur linksta vaiko širdis. Juk jis pats turės iš to duoną valgyti. Pavyzdžiui, mano dukra Ingrida buvo įstojusi į Mykolo Romerio universitetą į teisę. Pirmoje sesijoje ji pasakė, kad negali ten eiti mokytis, nes ten sausas mokslas. Ji irgi linkusi į menus, norėjo šokti, dainuoti, yra gabi kalboms. Esu laiminga, kad dabar ji sugeba suderinti tai, ką mokėsi, ir tai, ką mėgsta - dainavimą. Labai svarbu būti ten, kur veda širdis.