Kalbininkės teigimu, jei vaikas jau tada girdi dvi kalbas, jo smegenys formuojasi visai kitaip. Todėl, anot M. Ramonienės, išmokti dvi kalbas ankstyvame amžiuje jiems visai nesunku. Tačiau jei pirma mokoma vienos kalbos, o tik vėliau – kitos, laikotarpis ir ypatingi gebėjimai jau būna prarasti.
– Šiandien kaip niekada aktuali tema – dviejų kalbų mokymasis dvikalbėse šeimose. Yra įvairių tėvus gąsdinančių mitų, dėl kurių jie abejoja, ar verta mokyti vaikus antrosios kalbos. Ką rodo naujausi moksliniai tyrimai? Ar griauna stereotipus?
– Visi nori savo vaikui gero ir, bijodami ko nors negero (gal mokykloje bus sunku mokytis ar pan.), nusprendžia įvairiai. Kadangi trūksta informacijos, kartais apsisprendžiama taip, kad paskui labai gailimasi, bet jau šaukštai būna popiet. O šaukštai popiet dažniausiai būna, kai neįvertinama ankstyvosios dvikalbystės nauda. Galvojama: gal vėliau, gal geriau, kai vaikui bus treji metai, tegul pirmiausia išmoksta vieną kalbą, o paskui – antrąją... Todėl labai dažnai apsisprendimas būna pavėluotas ir nebeišnaudojamas labai tinkamas ir labai geras ankstyvas laikotarpis, kai vaikui išmokti dvi kalbas labai lengva.
Tyrimai rodo, kad kūdikiai anksti pradeda skirti dvi kalbas, jei jas girdi namie. Vaikai, kurie dar nekalba, iš tikrųjų sugeba atskirti netgi labai artimas kalbas, pvz., italų ir ispanų, kurios pagal savo kilmę, sandarą, gramatiką, leksiką labai artimos. Nors atrodytų, kad vaikui turėtų viskas galvoje maišytis, iš tikrųjų taip nėra. Tyrimai, atlikti įvairiuose centruose, kurie turi atitinkamą įrangą, rodo, kad dvikalbėje aplinkoje augantis aštuonių mėnesių vaikas, matydamas per televizorių kalbantį žmogų, sugeba atskirti, kokia kalba kalbama, net jei išjungtas garsas ir matomi tik lūpų judesiai.
– Skaičiau, kad japonai, kurie neturi garsų l ir r, užaugę dvikalbėje aplinkoje, skiria šiuos garsus. Tačiau po 12 mėnesių, jei ši galimybė buvo neišnaudota, jie tų garsų nebeskiria.
– Taip, japonams, kurie atvažiuoja mokytis lietuvių kalbos, „labas rytas“ ar „rabas lytas“ yra tas pats. Jei lietuvių kalbos aplinkoje jie atsirastų labai anksti, išmoktų skirti.
– Kiek trunka tas ankstyvas laikotarpis?
– Negaliu pasakyti konkrečiai, bet dar net negimę ir labai maži vaikai geba atskirti apskritai visus visų pasaulio kalbų garsus. O paskui, žinoma, pradeda atsisijoti. Kai aplinkoje girdi vieną konkrečią kalbą, stiprėja tos vienos aplinkos kalbos atpažinimas, o visi kiti gebėjimai nunyksta, nes jų neprireikia. Jei yra dvi kalbos, kūdikis išmoksta skirti tas dvi kalbas labai aiškiai ir jautriai. Kaip sakiau – net iš lūpų judesių. O vienakalbio vaiko, kuris visą laiką girdi tik vieną kalbą, gebėjimai niekada neišsivysto. Dvikalbių vaikų smegenų raida visai kitokia.
Mes žinome socialinę dvikalbystės naudą. Žmonėms, kurie moka dvi ar daugiau kalbų, lengviau bendrauti su kitomis kultūromis, rasti gerą darbą, padaryti karjerą. Bet iš tikrųjų nežinome ir neįvertiname lingvistinės kognityvinės naudos, kuri atsiranda, jei formuojama, ugdoma ankstyvoji dvikalbystė. Pvz., kai vaikas nuo mažens ar dar net negimęs girdi dvi kalbas, jo smegenys formuojasi visiškai kitaip.
– Dvikalbėje šeimoje vaiką auginantys tėvai kartais bijo, kad jis pradės daug vėliau kalbėti. Antra, kad nė vienos kalbos nemokės gerai. Trečia, kad pradės painioti kalbas. Ar to reikia bijoti?
– Kaip tik apie tai kalbėjo profesorė Antonella Sorace. Šie mitai sklando ne tik pas mus, bet visur, kur kyla dvikalbystės ugdymo problema. Ji kalbėjo apie tai remdamasi savo eksperimentais ir tyrimais. Pirmiausia, kaip galima tą dvikalbį vaiką ir dvikalbystę ugdyti šeimoje. Strategijų yra įvairių ir jos nebūtinai visus veikia visiškai vienodai. Viena geriausių strategijų, kai tėvai yra skirtingų kalbų gimtakalbiai, kad vienas tėvas visą laiką su vaiku kalbėtų viena kalba, o kitas – kita.
Tačiau būna atvejų, kai aplinkoje yra trečia kalba. Tada reikia apsispręsti, ką daryti, kiek kalbų galima. Sveiki, normaliai išsivystę vaikai gali puikiai ir labai anksti išmokti net tris kalbas. A. Sorace pasakojo apie savo šeimą. Ji – italė, jos vyras – amerikietis, jie gyvena Škotijoje. Vyras labai neblogai moka itališkai, tad nuo pat ankstyvos vaikystės šeimos kalba buvo italų kalba. Taip buvo nutarta, nes anglų kalbos vis tiek aplinkoje labai daug.
– Tačiau mama daugiausia su vaiku ir bendrauja...
– Taip, žinoma, motinos kalba labai svarbus veiksnys, labai gerai veikiantis tol, kol vaikas niekur neina iš namų. Tarkim, lietuvaitė yra ištekėjusi už vokiečio ir gyvena Vokietijoje. Kol vaikiukas yra namie su mama, jai visai nesunku išmokyti lietuvių kabos, jei ji visą laiką kalba su vaiku. Tačiau, kai jau atsiranda kita kalba, kai vaikas išeina į mokyklą ar darželį, kai draugauja su kaimynų vaikais, kurie kalba vokiškai, jei yra vyresnių brolių ir seserų, parnešančių iš mokyklos kitą kalbą, mamos kalba silpsta, nes ji yra tik namų kalba.
Kaip ugdyti dvikalbystę? Kaip sakė A. Sorace, labai svarbu, kad vaikas gautų pakankamai abiejų kalbų, kad nebūtų tik truputis vienos kalbos, o daug kitos (tada ta nuosekli dvikalbystė neatsiras, įgūdžiai nesusiformuos). Ką reiškia „pakanka“, irgi labai sunku pasakyti, bet kad būtų kuo daugiau abiejų kalbų, kad proporcijos būtų išlaikytos.
Kitas dalykas – mitas, kad dvikalbiai vaikai pradeda vėliau kalbėti. Kartais šiuos dalykus nepakankamai gerai išmanantys specialistai, pvz., logopedai, vaikų gydytojai, patys nežinodami sako, kad nereikia mokyti dviejų kalbų, nes vaikas neišmoks nė vienos. Tai visiškai nepagrįstas mitas, perduodamas tėvams, kurie ir taip nežino, kaip apsispręsti. A. Sorace tyrimai rodo, kad dvikalbių vaikų vėlesnis pradėjimas kalbėti tikrai nėra ryškesnis negu vienakalbių vaikų, nes vienakalbiai vaikai irgi skirtingu laiku pradeda kalbėti.
– Tai, kad vaikui reikia suderinti dvi kalbines sistemas, vis tiek reikalauja daugiau laiko?
– Buvo tirtas dvikalbių ir vienakalbių vaikų žodynas. Pasirodo, gramatinės sistemos formuojasi kartu. Nėra taip, kad vienos kalbos gramatika susiformuoja geriau, greičiau, kitos – vėliau ar sunkiau. Truputėlį kitaip su žodynu, nes vaikui tenka kiekvieno dalyko, kiekvieno reiškinio pavadinimą išmokti dviem kalbomis. Yra daiktas obuolys ir vaikas turi išmokti du žodžius jam pavadinti. Eksperimentinės lingvistikos tyrimai rodo, kad dvikalbio vaiko vienos kalbos žodynas mažesnis negu vienakalbio vaiko. Bet, sudėjus abu dvikalbio vaiko žodynus, jo žodynas daug platesnis, didesnis negu vienakalbio.
A. Sorace rodė labai gražių pavyzdžių, kaip dvikalbis vaikas daug pastabesnis kalboms apskritai, daug jautresnis kalbai, kaip reiškiniui. Jis lengviau išmoks kitas kalbas, kurių kada nors gyvenime mokysis, nes jau turi daug didesnį jautrumą kalbai apskritai. Ji pateikė tyrimus, kurie buvo atlikti su mažais vienakalbiais ir dvikalbiais vaikais, dar nežinančiais jokių kalbotyros sąvokų, negalinčiais atskirti, kas yra daiktavardis ir veiksmažodis ir pan. Vaikams buvo rodomi žodžiai ir vaizdai tų objektų, kuriuos tie žodžiai pavadina. Sakykim, trumpas žodis ir ilgas daiktas ir kažkoks ilgas žodis, bet mažas daiktas. Vaikų buvo klausiama, kas yra ilgesnis, kas yra trumpesnis. Dvikalbiai vaikai daug greičiau susiorientuoja, apie ką yra klausimas. Jie susieja žodį su daiktu. O vienakalbiai ne tokie jautrūs, ne taip greitai susivokia, apie ką klausia – ar apie žodį, ar apie daiktą. Atrodo, jei daiktas ilgas, ir žodis turėtų būti ilgesnis.
Taip pat buvo duodamos įvairios figūros (trikampiai, apskritimai, stačiakampiai, kvadratai ir t. t.). Pirma užduotis buvo sudėlioti figūras pagal formą ir paskui tas pačias figūras perdėlioti pagal spalvą. Užduotis daug greičiau atliko dvikalbiai vaikai. Ką tai rodo? Rodo visai kitokį kognityvinių procesų pobūdį, kad iš tikrųjų dvikalbių vaikų gebėjimas suvokti pasaulį formuojasi kitoks ir daug geresnis negu vienakalbių. Vadinasi, dvikalbystės ugdymas nėra vien dviejų kalbų išmokimas ankstyvajame amžiuje. Mes žinome, kad kalbos mokytis kalbos nėra lengva. Suaugusieji, kurie nori išmokti naują kalbą, turi labai daug dirbti. O vaikams ankstyvajame amžiuje nėra jokių sunkumų. Iš tikrųjų mažų vaikų smegenyse atsiranda tokių dalykų, kurių niekas niekada negalės išugdyti vėliau, jei pirma bus mokoma vienos kalbos, o vėliau – kitos. Tas laikotarpis bus prarastas.
– Tėvams rūpi klausimas, ar gali vaikas išmokti antrąją kalbą ne šeimoje, o vaikų darželyje?
– Respondentė iš Visagino pasakojo, kad ją tėvai rusai leido į lietuvišką darželį. Iš pradžių jai buvo labai sunku –nepažįstami vaikai, nepažįstama kalba. Tačiau tėvai visą laiką ramino, guodė, kad iš pradžių tikrai bus sunku, bet paskui bus galima pasidžiaugti. Dabar ji tikrai džiaugiasi, kad tėvai taip nusprendė, nes lietuviškai kalba kaip lietuviai, o rusiškai kaip rusai. Tai teigiamos ankstyvos dvikalbystės pavyzdys nuo darželio. Tai irgi naudinga.
– Turint omenyje, kad kai kurie tėvai į darželį atiduoda metų sulaukusį vaiką. Tada dar neprarastas imlumas kalbai.
– Taip. Ir Lietuvoje turime pavyzdžių, kurie iliustruoja labai gražius rezultatus. A. Sorace kalbėjo ir apie kalbų maišymą. Ji sakė, kad tai vienas tipiškiausių mitų, jog dvikalbiai vaikai maišo kalbas. Pirmiausia nėra taip, kad vaikai nesupranta, kokios kalbos žodžius vartoja. Jie įterpia kitos kalbos žodžius į vienos kalbos srautą kalbėdami su dvikalbiais žmonėmis. Su tais, kurie patys yra dvikalbiai, pvz., su savo tėvais. Taip sakant, tas maišymo strategijas jie pritaiko toje aplinkoje, kurioje gali maišyti, kur tikrai žino, kad žmonės tuos žodžius supranta. Lygiai taip pat elgiasi suaugę dvikalbiai – irgi įterpia į vienos kalbos srautą kitos kalbos žodžių. Taigi žodžių maišymas nėra iš nežinojimo, iš nesusivokimo ir iš kažkokio prasto kalbų mokėjimo ar per didelio smegenų apkrovimo. Jie puikiai suvokia, kur galima maišyti, su kuo galima maišyti, su kuo ne. Jie taiko tas pačias dvikalbių žmonių strategijas, kurias taiko ir suaugę dvikalbiai.
Dar vienas mitas – kad vaikai blogiau mokosi, jei iš pradžių būna pradėję mokytis vienos kalbos, o truputėlį vėliau išgirsta antrą kalbą, pvz., kai rusakalbės šeimos vaikas eina į lietuvišką darželį. Mitas, kad jie niekada neišmoks, kad ta kita kalba neigiamai veikia ir trukdo gimtajai kalbai. Iš tikrųjų visi pavyzdžiai rodo atvirkščiai. Kalbinis jautrumas, kalbos suvokimas, kalbinių reiškinių atpažinimas ir kalbos siejimas su žmogumi, pašnekovu yra labai naudingas. Jis netrukdo, o padeda geriau išmokti ir gimtąją kalbą. Kuo anksčiau vaikas mokosi antros kalbos, tuo jautriau jis gali reaguoti ir geriau išmokti bet kokią kitą kalbą. Jautrumas kalbai, jautrumas pašnekovui, atidumas kitokiam pašnekovui, kitokiam žmogui jau ankstyvoje vaikystėje formuojasi kitoks. Tai labai naudingi įgūdžiai.
Taip pat tyrimai parodė, kad dvikalbių žmonių – ir ankstyvųjų dvikalbių, ir tų, kurie vėliau tampa dvikalbiais – daug geresnis gebėjimas susidoroti su labai sudėtingomis kompleksiškomis užduotimis, kai reikia daryti kažką, kas apima labai skirtingus gebėjimus. Šiuolaikiniame gyvenime tai labai naudingi dalykai.
Be to, eksperimentinės lingvistikos tyrimai rodo, kad dvikalbių žmonių smegenys geriau pasirengia susidurti su įvairiomis problemomis ir demencijomis. Dvikalbiams žmonėms senatvinė demencija pasireiškia (jei pasireiškia) keleriais metais vėliau negu vienakalbiams. Tai labai gera profilaktikos priemonė nuo to, kas galbūt mūsų laukia senatvėje. Kalbų mokėjimas ir kalbų vartojimas verčia labai aktyviai dirbti abu smegenų pusrutulius. Sprendžiant kryžiažodžius, abu smegenų pusrutuliai veikia ne tiek, kiek vartojant skirtingas kalbas. Smegenys treniruojamos daug geriau, kai mokomės kalbų, kai vartojame kelias skirtingas kalbas. Labai verta vaiką pradėti ruošti gyvenimui, ugdant dvikalbystę. Svarbu jam laiku dovanoti tą dovaną, kurios vėliau dovanoti nebebus galima.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą