Nidoje vykstančio XV tarptautinio Thomo Manno festivalio svečias Uwe Rada – vokiečių žurnalistas, pernai išleidęs istorinių apybraižų knygą „Nemunas – vienos Europos upės kultūros istorija“ („Die Memel. Kulturgeschichte eines europäischen Stromes“) – nenustebo, kai skaitymų Th. Manno memorialiniame muziejuje metu prasidėjusi diskusija greit išsiliejo už kultūrologijos brėžiamų ribų, paliesdama didžiosios geopolitikos klausimus. Smalsaus europiečio akimis į istoriją pažvelgęs autorius jau pripratęs, kad jo knyga sukelia kontroversiškas reakcijas.
Poeto ir vertėjo Antano Gailiaus moderuotame susitikime su svečiu iš Berlyno, atvykusiu Goethe’s instituto kvietimu, polemika įsiplieskė vos autoriui perskaičius knygos skirsnį, skirtą Klaipėdos istorijos vingių apžvalgai. „Kodėl nedaug dėmesio skyrėte pastarajam pusšimčiui metų, kurie Lietuvos istorijai buvo itin reikšmingi? Ar Rusijos ir Europos Sąjungos santykių fone Nemunas turi perspektyvų nustoti pasienio upės statuso?“ – klausimų pažėrė susitikimo dalyviai.
Nuomonių įvairovė ir kritinės pastabos knygos autoriui signalizuoja palietus daugeliui rūpimą aspektą. „Turint galvoje tai, kiek laiko vokiečiams ir prancūzams prireikė tariantis dėl kaimynystės Reino srityje, po Sovietų Sąjungos griūties prabėgęs dvidešimtmetis – gana trumpas laikotarpis tokiam procesui“, – svarsto U. Rada.
Audringi knygos pristatymai Rytų Europoje, anot svečio, gerokai skiriasi nuo panašaus pobūdžio susitikimų jo gimtojoje Vokietijoje, daugiausia sutraukiančių vyresnio amžiaus žmones, kuriuos su ilgiausia Lietuvos upe sieja šeimos istorija ir sentimentai, o dabar – ir dėkingumas autoriui, padovanojusiam jiems dalelę Tėvynės.
Autoriaus nuopelną grąžinus į diskusijų lauką vokiečių pamirštą Nemuną (vokiškai – Memelį) įvardija ir kritikai, įvertinę U. Rados lengvą plunksną ir universalumą garbinančiam laikmečiui itin derantį gebėjimą istorinius faktus pateikti populiariai bei poetiškai.
„Plačiau pažvelgus, knyga įkvepia diskusijas ne tik tarp šalių, bet ir tarp kartų“, – pastebi autorius. Jo idėja – į Europos istoriją pažvelgti keliaujant palei didžiųjų jos upių vagas – sulaukė didelio susidomėjimo, ir į kelionę jau leidosi pats U. Rados kūrinys: pernai pasirodžiusi knyga jau yra išleista baltarusiškai, laukiama vertimų į lietuvių bei lenkų kalbas.
Kaip kilo sumanymas į Europos istoriją pažvelgti upės akimis?
Man patinka upės – manau, kad jos rašo kitokią istoriją nei sostinės. Tekėdamos jos nuolat keičia perspektyvą ir, užuot kūrusios sienas, jas aplenkia, kartu siūlydamos ne visai įprastą mums būdą suvokti Europos istoriją ir geografiją. Pirmoji upė, apie kurią parašiau, buvo Oderis, ilgą laiką suvoktas kaip Lenkijos ir Vokietijos sienos sinonimas.
Suvokimas, kad upė gali pati būti riba ir kartu ribas peržengti, buvo mano sumanymo išeities taškas. Siekiau nagrinėti upės fenomeną, pristatydamas tiek jos vietą skirtingų tautų naratyve, tiek bendruosius kultūros ženklus, žinomus skirtingoms, bet šalia gyvenančioms tautoms: kultūros veikėjus, istorines asmenybes bei reiškinius, pranokstančius valstybių sienas.
Pavyzdžiui, Baltarusijai ir Lenkijai tokia asmenybė yra dainų autorius ir dainininkas Czesławas Niemen, tapęs europine figūra. Jis gimė ir augo Baltarusijoje, o šeimai persikėlus į Lenkiją, tęsė čia mokslus ir išgarsėjo kaip roko muzikantas.
Savo tikrąją pavardę – Wydrzycki – jis pakeitė slapyvardžiu Niemen, arba Nemunas, šitaip akcentuodamas savo gimtinę. Teko lankytis jo gimtajame kaime – Senuosiuose Vasiliškiuose – dieną, kai jam būtų sukakę 70 metų. Šia proga ten vyko undergroundo muzikos koncertas.
Yra ir daugiau pavyzdžių: tiek vokiečiai, tiek lietuviai pažįsta Prūsijos karalienę Luizę, rašytoją Johannesą Bobrowskį.
Kaip pradedate upės istorijos tyrimą?
Nagrinėju, kokiuose kognityviniuose žemėlapiuose, „mental maps“, figūruoja upė. Tarkime, Vokietijoje Nemunas tipiškai suvokiamas kaip Rytų Prūsijos upė, faktiškai turint galvoje vos 110 km ilgio atkarpą iš visų beveik 940 km. Tuomet lyginu stereotipus su realybe, atrasdamas vis naujų temų.
Istorija – jūsų profesija ar pomėgis?
Istoriją esu studijavęs, bet studijų nebaigiau; esu žurnalistas. Tai, manau, nulemia mano įasmenintą požiūrį į pasirinktą temą. Galiu leisti sau iškelti bet kokį rūpimą klausimą ir dėlioti kūrinį tarsi mozaiką. Dažnai pasitaiko, kad netikėtai sukritusi dėlionė išryškina neįprastas sandūras arba atskleidžia dalykus, kurie iki tol nebuvo žinomi. Tai man buvo šis tas naujo.
Poreikis regėti situaciją savomis akimis paskatino aprašomąsias upes apkeliauti nuo ištakų iki žiočių, dažniausiai – dviračiu. Galimybes atlikti tyrimą vietoje iš dalies ribojo finansai – knygą rašiau gavęs įvairių fondų stipendijas, tačiau stengiausi maksimaliai daug laiko praleisti tose šalyse, kurias kerta Nemunas, pažinti aplinką, žmones, pabendrauti su vietiniais istorikais bei kultūrologais.
Esate parašęs knygas apie Oderį ir Nemuną, priešaky – darbas apie Elbę. Gal ateityje ketinate domėtis ir kitų kontinentų upėmis?
Ne, manyčiau, kad darbas apie Elbę šiame cikle bus paskutinis, – šypsosi autorius. – Juk ateina laikas išsemti vieną temą ir pradėti ką kita. Tačiau Europos kultūros tyrinėjimų perspektyvomis neabejoju.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą