Labai nudžiugau internete aptikęs, kad Kaune, Petrašiūnų kapinėse, prie Poetės kapo šia proga vakar buvo surengti iškilmingi S.Nėries kūrybos skaitymai, - nurimau patyręs, kad šią datą miniu ne aš vienas, kad Lietuvai jos ne itin švarių plunksnelių, bet išties nuostabaus balso lakštingala teberūpi.
O juk šiandien - beatodairiško liustravimo ir paminklų griovimo epochoje - itin svarbus ir viltingas yra šis ženklas, nes, prisiklausęs apie viešus svarstymus, kviečiančius atimti iš šalies mokyklų ir gimnazijų poetės garbei suteiktus vardus, apie siūlymus pašalinti šios poetės kūrybą iš vadovėlių, apie pasisakymus, kategoriškai rėžiančius, kad S.Nėriai skirtų paminklų vieta - išimtinai tik Grūto parke, jau maniau, kad Lietuvos visuomenei jokios poezijos kokybė apskritai nerūpi, - daug svarbiau, kad didžiuotis tinkami, nepriekaištingai švarių biografijų žmonės būtų tą poeziją parašę.
Na taip, ir aš kur kas labiau didžiuočiausi Poete, jeigu jos „Stalino saulę“ į Lietuvą parvežusioje delegacijoje nebūtų buvę, jeigu ji, kaip poetas Bronius Krivickas, būtų paguldžiusi galvą už Lietuvos laisvę šalies miškuose, rezistencinėse kovose. Kur kas labiau ja didžiuočiausi, jei poemą ji būtų parašiusi ne kraugeriui Stalinui, o karaliui Mindaugui, Vytautui Didžiajam ar generolui Jonui Žemaičiui.
Deja, buvo taip, kaip buvo. Eilinė vokiečių kalbos mokytoja Salomėja Bačinskaitė nebuvo pramati epochos mąstytoja, nebuvo taip pat ir filosofiškai, o juolab politiškai brandi asmenybė - ji buvo paprasta, naivi, labiau širdimi nei protu gyvenime besikliovusi moteris, labiau išmananti apie meilę, jos pragarus ir rojaus sodus nei apie valstybės reikalus, apie subtiliąsias poezijos melodijas nei apie politines doktrinas. Bet argi turėtų būti kitaip? Argi ne naiviomis ir būtent todėl tyromis, būtent todėl mylinčiomis vaiko akimis poetai turi matyti pasaulį?
Iš dabarties žvelgdami į tą šiurpų Lietuvai istorinio lūžio tašką juk akivaizdžiai suvokiame, kad Lietuvos aneksijai ir brutaliam jos prijungimui prie sovietų imperijos nei S.Nėries, nei kitų tos nelemtosios delegacijos narių veiksmai įtakos neturėjo - visas tas cirkas tebuvo reikalingas tik dėl Vakarų pasaulio „akių“, idant būtų sukurta galimybė „demokratijos“ gynėjams Lietuvos aneksijos „nepastebėti“. Ši delegacija suvaidino tik apgailėtinų klounų vaidmenį, vieni tai suprasdami, kiti (tarp jų, be abejo, ir S.Nėris) - ne.
Galbūt todėl, suvokdami delegacijos, parvežusios Lietuvai „Stalino saulę“, butaforiškumą, šiandien išmokome labiau juoktis, nei pykti ant kitų tos liūdnai pagarsėjusios kompanijos narių, kaip antai Justo Paleckio, Antano Venclovos, Petro Cvirkos ar Liudo Giros... S.Nėris mūsų visuomenės sąmonėje kažkodėl - išimtis, kuriai šis poelgis nedovanotinas, ant kurios galvos „dora ir teisinga“ išlieti neapykantos tulžį už visas sovietmečio mums paliktas žaizdas, netektis ir nuoskaudas. Kodėl būtent ji? Kad vienintelė iš jų buvo moteris? Kad iš jų visų turėjo akivaizdžiausią talentą?
Prancūzai kaži kodėl neatsižada jų poeziją praturtinusio Artiūro Rembo, nors, žinia, savąjį gyvenimą jis baigė Afrikoje kaip vergų pirklys, vokiečiai nė neketina iš savo mokyklų vadovėlių išmesti su nacių ideologija jaunystėje save siejusio Giunterio Graso, Lotynų Amerika nė neketina gėdytis su Fideliu Kastru artimai besibičiuliavusio Gabrielio Garsijos Markeso literatūrinio palikimo...
Norėčiau tikėti, kad dėl netviskančios biografijos neatsižadėsime savosios Poetės ir mes. Pati S.Nėris dienoraščiuose sau pranašavo: „Man bus atleista, nes aš daug mylėjau.“ Ar bus?
Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą