Kristen Stiuart (Kristen Stewart, 22 m.) ir gyvenime yra tokia pat rimta panelė kaip jos vaidinama sagos apie vampyrus "Saulėlydis" herojė. Bet kai pradeda kalbėti, gestikuliuoti, persimaino, ir supranti, kodėl visi, kam tenka su ja dirbti, ja taip žavisi.
Kristen daug kuo yra tikras vaikas: ir gestikuliavimu, ir nemokėjimu nė sekundės ramiai pasėdėti ant kėdės. Bet kartu ji labai suaugusi, ne pagal metus išmintinga mergina. Ir nieko keista. K.Stiuart kino versle nuo 9 metų ir pati apie save sako, kad dvylikos jau buvo susiformavusi asmenybė. Ji filmavosi su Glen Klouz (Glenn Close), Džodi Foster (Jodie Foster), Deniu Kveidu (Dennis Quaid), Šeron Stoun (Sharone Stone), Donaldu Saterlendu (Donald Sutherland), pelnydavo apdovanojimus, tačiau neaišku, kiek dar būtų ėjusi keliu, vedančiu į šlovę, jeigu jos gyvenime nebūtų atsiradęs epochinis projektas "Saulėlydis". Be milijoninių honorarų ir naujų įdomių vaidmenų, saga į jos gyvenimą įnešė daug nusivylimų. Didžiausias iš jų - negalėjimas būti savimi, jaustis laisvai ir daryti, ką nori.
O 22-ejų norisi labai daug ko, daug daugiau, negu šiandien sau gali leisti K.Stiuart - sėdėti namie su knyga ir klausytis muzikos. Ji net žmoniškai įsimylėti neturi teisės, kiekvieną jos palydovą milijonai gerbėjų ištyrinės tarsi per mikroskopą. Todėl jos romanas su Robertu Patinsonu (Robert Pattinson), filmo "Saulėlydis" partneriu, tarsi ir tikras, tarsi ne - kartais atrodo, kad jie patys jau nežino, kaip yra iš tikrųjų, taip atkakliai šiai porelei tenka slapstytis ir slėpti jausmus nuo viso pasaulio. Šiemetiniame Kanų kino festivalyje jiedu su R.Patinsonu festivalių rūmų laiptais kilo po vieną. Beje, įprastų įspūdžių stoką Kristen su kaupu kompensuoja naujais darbais kine. Jaudinantis filmas "Snieguolė ir medžiotojas" panardino ją į baisų ir puikų pasakos pasaulį.
- Jūsų Snieguolė - tikra feministė, neskalbia, negamina nykštukams valgyti, o visą laiką šuoliuoja su kardu rankoje...
- Mes nė nesirengėme kurti feministinio filmo, mūsų Snieguolė - tikra moteris. Ji stipri ne todėl, kad mušasi kaip vyras, jos jėga - moteriškumas, tai, kad ji yra harmonijoje su gamta. Klasikinė Snieguolė visiems, manau, yra tokia lėlė. O aš norėjau, kad ji būtų gyva, tikra. Ne pasaka mergaitėms. Galimybė savaip įkūnyti visiems seniai pažįstamą personažą - aktoriui tikrai įdomus uždavinys. Ir pasakoti ne pasaką, o apie likimą, kuris iš pradžių pasuko kažkur ne ten, o paskui - teisinga kryptimi.
- Teisingas kelias jūsų Snieguolę nuvedė į karo taką. Juk jūs praktikuojate kikboksą, bėgiojate, ar tai jums padėjo filmuojantis?
- Taip, aš žinojau, kad filmuotis bus sunku, todėl ruošiausi iš anksto. Galiu pasakyti, kad joks kikboksas nepadėjo, gerokai gavau į kailį. Prasidedant filmavimui, jaučiausi pasiruošusi tiek, kiek tai apskritai įmanoma. Turiu bičiulį, kuris daug metų treniruojasi lenkti ranką. Jis visą gyvenimą buvo stipresnis už mane, aukštesnis už mane ir panašiai. O prieš filmavimą aš jį beveik įveikiau!
- Finalinėje scenoje, kurioje mušatės su Šarlize Teron (Charlise Theron), jūs pati griuvinėjote, skraidėte, ar tai darė dublerė?
- Pati! Man taiiip kliuvo, kad paskui negalėjau nė pajudėti! Mes nenorėjome apsimesti, todėl visose scenose filmavausi pati. Dabar nebepavydžiu kovinių filmų herojams. Nepaisant to, kad jie visi - sveiki, tvirti vyrai, jų darbas yra labai sunkus.
- Na, kitame filme, režisieriaus Valterio Saleso (Walter Salles) "Kelyje", filmuotis tikriausiai buvo ne taip pavojinga, be to, vis dėlto tai Dž.Keruakas, o ne pasaka vaikams!
- Tai geriausia filmavimo patirtis, kokią kada nors esu turėjusi! Valteris - tikras genijus, jis sugeba įgyvendinti idėjas, vienyti žmones. Pirmą kartą Džeko Keruako (Jack Kerouac) romaną perskaičiau penkiolikos, jis tapo mano tikrai mėgstama knyga. Mano draugai stebėdavosi: "Kaip galima taip žavėtis 6-uoju dešimtmečiu, tu gyveni šiuolaikiniame pasaulyje, kas toje knygoje tokio ypatingo?" Kaip tai kas? Nuo jo, Dž.Keruako, mano gyvenime ir prasidėjo visa, kas svarbiausia! Mes filmavomės Argentinoje, Kanadoje ir JAV ir baigėme Los Andžele, namuose. Ir čia iškart pradėjau filmuotis "Saulėlydyje", ir taip keistai pasijutau, nes "Kelyje" - tai patirtis, kurią reikia apmąstyti, be pauzių, o aš neturėjau tam laiko!
- Kartą sakėte, kad jums jūsų šlovė neleidžia gyventi savo gyvenimo...
- Noriu normalaus gyvenimo, kaip ir jūs. Suprantu, kad mano gerbėjams svarbu žinoti viską apie kiekvieną mano žingsnį, ir šis milijonų viso pasaulio žiūrovų susidomėjimas manimi man suteikia daugybę energijos. Tai ir keista, ir puiku, aš labai laimingas žmogus. Bet neverta kaskart sukti galvą, svarstant, ką apie mane pamanys gerbėjai. Didžiuojuosi tuo, kad filmuojuosi sagoje "Saulėlydis", bet nejuntu, kad ji mane riboja, nors man dažnai sakoma: "Mes neįsivaizduojame tavęs kitame filme". Aš neturiu karjeros taktikos - dabar reikia vaidinti tokį vaidmenį, o paskui kitokį. Viskas vyksta, kaip vyksta, mane tai visiškai tenkina.
- Nupiešėte tokį džiaugsmingą vaizdą, o sunkių dienų jums būna?
- Kaip ir visiems normaliems žmonėms. Bet tokiomis dienomis tiesiog draudžiu sau galvoti apie tai, kas bloga! Aš nenorėčiau būti tokia žvaigždė kaip Andželina Džoli (Angelina Jolie). Ne, ji graži moteris, talentinga aktorė, ji sulaukė didelės sėkmės, padeda pasauliui, bet nenorėčiau gyventi taip, kaip ji, persekiojama fotografų. Apskritai, dabar galvoju, kad kvaila stengtis išgarsėti. Ne, suprantu, visiems įdomu, kur tu vaikštai ir ką tu vilki, bet kam tas maniakiškumas.
- Kodėl jūs vis dėlto niekada nieko nepasakojate apie savo santykius su Robertu Patinsonu - pasigailėtumėte gerbėjų, savo ir jo...
- Manęs tai nejaudina. Žinote, apskritai esu egoistė. Maždaug - tai mano, ir viskas. Nenoriu su kuo nors dalytis. Toks žaidimėlis, bet jame yra slidžių momentų, kaip ant ledo kalniuko. Bet vis tiek niekada nieko nepasakosiu, ir dėl labai paprastos priežasties - jokios naudos ar pranašumo man asmeniškai toks atvirumas neduos. Taip, aš noriu ištekėti ir susilaukti vaikelio. Bet už ko - nesakysiu. O kai mano mažylis ateis į pasaulį, nė už ką jo nerodysiu fotografams. Žinoma, visi norės sužinoti jo vardą, bet aš tylėsiu... Aišku, kada nors vis tiek sužinos, bet tikrai ne iš manęs.
- Balandį jums sukako 22-eji. Kaip atšventėte, papasakosite?
- Tai kad nieko ypatinga. Juk, ačiū Dievui, tai ne jubiliejus. Ėjau su draugais į boulingą, nors visai nemoku elgtis su tais kvailais rutuliais.
Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "TV publika
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą