Didžiausia grėsmė, kad lietuviškai pramokusiam jos vyrui Hemenui laikinasis leidimas gyventi Lietuvoje gali būti nebepratęstas. Pasak Editos, leidimą vyras gavo avansu, pažadėjęs pažymą dėl teistumo (neteistumo) savo šalyje pristatyti vėliau. „Kiekvieną dieną krūpteliu, išgirdusi Migracijos tarnybos skambutį.
Pažymos mes neturime ir nežinia, kada turėsime. Hemenui pačiam tektų jos važiuoti į Iraką, į nesvetingąjį Bagdadą. Anot Editos, pirma, jiems tokia našta finansiškai būtų nepakeliama, o antra, gresia nebesugrįžti.
Irake kurdai esą nekenčiami. „Vyro brolis surado Bagdade tarpininką, išsiuntėme jam dokumentus, bet po keturių mėnesių laiškas parėjo atgal. Keturis kartus teko važiuoti į ambasadą pažymų dėl Lietuvos pilietybės joms suteikimo. Dėl vyresniosios, kuri gimė Lietuvoje, viskas aišku, o dėl mažosios, į pasaulį atėjusios Irake, vis dar ne. Man grasina, kad vaikas gali būti išsiųstas.
Kodėl? Jeigu jos nebūtų tos šalies pilietybės gavusios, nebūčiau galėjusi jų parsivežti, Turkija nebūtų išdavusi vizos. Dabar abi dukterys yra Lietuvos pilietės, o mudu su Hemenu dar kartą susituokėme Vilkaviškyje“, - aiškino lietuvė.
Laimę sutiko Vilkaviškyje
Iš Irako kilęs kurdas Hemenas, rinkdamas žodžius, aiškina nieko daugiau nenorintis, kaip gyventi Lietuvoje ir čia užauginti savo dukteris. Prieš trylika metų apie Lietuvą vyras nė nebuvo girdėjęs.
„Pas jus patekau nelegaliai. Pervedimas per sieną mano dėdei kainavo 20 tūkstančių dolerių. Iki sienos atvežė mūsų daug, o per sieną vesdavo po tris. Nerasčiau tų kelių“, - sako vyras. Bandymas pakliūti į Vokietiją jam baigėsi Pabradėje. Ten pradėjo mokytis lietuvių kalbos, gavo leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.
„Atvažiavęs į Vilkaviškį, susipažinau su Edita, radau darbą, išsilaikiau vairuotojo teises, gimė dukrelė“, - pasakojo vyras. Atsiradus šeimai, Vokietija nebetraukė. Išvažiavęs paviešėti pas artimuosius į Iraką, vyras nutarė ten likti. Išsikvietė Editą su dukrele. Irake pora iškėlė vestuves, gimė antroji duktė.
Gyvenimas, regis, klojosi gerai. Darbas Amerikos ambasadoje apsauginiu užtikrino gerą pragyvenimą šeimai.
Viltį pakeitė kerštas
Anot Hemeno, sėkmė nuo jo ir nuo viso Kurdistano nusisuko 2017 m. Tikėdamiesi pagaliau turėti savo valstybę, kurdai su didžiule persvara referendume nubalsavo už nepriklausomybę. Toks sprendimas užrūstino Bagdadą.
Atsakydamas į referendumą, Irakas užėmė didelę dalį kurdų gyvenamų teritorijų, įskaitant naftos telkinius, kurie buvo pagrindinis kurdų autonominio regiono lėšų šaltinis.
„Norint tiksliai apibūdinti, kaip pasikeitė po referendumo, reikia pačiam tą pajusti. Po referendumo Irake buvo uždaryti visi keliai į kurdų autonomiją. Atšaukti skrydžiai. Ir dabar nėra tiesioginio susisiekimo su Erbiliu. Nuskristi galima tik į sostinę Bagdadą, o ten kurdų niekas nekenčia. Susidorojimas prasidėjo ne tik su Irako, bet ir Sirijos, Irano, Turkijos kurdais“, - pasakojo siaubą vyro gimtinėje pergyvenusi lietuvė.
Po referendumo Irako kariai ėmė veržtis į kurdų miestus, prisidėjo ir Islamo valstybės teroristai. Gyvenimas virto nesibaigiančia įtampa ir baime. „Mano vyras gan drąsus, nieko man nesakė, bet mačiau, kaip pergyvena. Niekada nerūkė, o artėjant sprogimams prie Erbilio, pradėjo rūkyti.
Vieni tikėjo, kad Irako rūstybė mus pasieks, kiti netikėjo, kas turėjo kur pabėgti, tie pabėgo, pakėlėme sparnus ir mes“, - pasakojo vilkaviškietė.
Iš kovojančio Irako - į nedraugišką žmonos gimtinę
Anot Editos, kelionė į Lietuvą jiems kainavo daugiau nei tikėjosi. Mokėjo už viską, ko nebuvo. Pareikalauta sumokėti didelę baudą, net už tai, kad atvykdama su dukrele pas savo vyrą, gyvenantį Kurdistano autonominio regiono sostinėje Erbilyje, aplenkė Bagdadą. Iš Bagdado šeima keliavo į Turkiją, kur dvi savaites teko laukti vizų.
Pasiekus Lietuvą, pyragais čia nekvepėjo. Į legalų darbą vyro niekas nepriėmė, jam vėl reikėjo gauti leidimą gyventi Lietuvoje. Dirbo nelegaliai, kas darbo duodavo. „Ateini į Migracijos skyrių klausti, kada gausiu leidimą, o į tave žiūri skersai. Mėto replikas, esą niekas mūsų čia nekvietė.
Irake buvo košmaras, negalėjai būti tikras, ar nepasipils šūviai, bet ir čia ne geriau. Valdininkai atvirai rodė, kad mes čia nepageidaujami“, - apgailestavo kurdas. Trūko pinigų, trūko visko. Edita įsidarbino siuvimo fabrike lygintoja.
Darbas neišėjo į sveikatą. Dėl nuolatinio stovimo darbo prie lyginimo lentos pakenkė meniską, teko operuotis. Dėl stresų priaugo svorio, bet kol vyras neturėjo darbo, kažkam dirbti reikėjo.
Šeimos gyvenimas tapo šviesesnis, kai Hemenas pagaliau gavo leidimą gyventi Lietuvoje ir susirado nuolatinį, jų akimis, Lietuvoje neblogai apmokamą darbą „Ikea“ baldų gamybos įmonėje Kazlų Rūdoje, įgijo autokaro vairuotojo kvalifikaciją. Lietuviškas vairuotojo teises buvo išsilaikęs anksčiau.
Darbe pasijuto žmogumi
„Pastebėjau, kaip pradėjęs dirbti Hemenas atkuto. Jam ten patinka, visi darbuotojai esą draugiški, bendraujant su lietuviais tobulėja lietuvių kalba. Vyras juokiasi, kad iš manęs prasta mokytoja, kalbu per greitai, neaiškiai, o darbe prie jo taikosi, paaiškina. Jis taip džiaugėsi, kad bendradarbiai jam surengė 40-mečio šventę.
Aš ir pati nežinau tokių įmonių, kurios dėl vieno žmogaus keistų pietų meniu. Hemenas pagal savo tautinius įsitikinimus nevalgo kiaulienos, tad gamyklos pietų sąraše atsirado vegetariškų patiekalų“, - juokėsi moteris. Neiškentęs įsiterpia ir pats kaltininkas.
„Žinai, per mane pusė darbininkų dabar renkasi vegetariškus pietus“, - šypsosi musulmoniškos kultūros sekėjas. Ir priduria esąs tikras kurdas, kurių virtuvėje karaliauja ryžiai. Pats viską moka pagaminti. Ryžiai su daržovėmis, įvairiais prieskoniais, paukštiena, ėriena. Kiaulienos ignoravimas esąs jo vienintelis musulmoniškas bruožas. Musulmoniškų švenčių nešvenčiantis, maldų nemoka.
„Nėra ko girtis, bet arabų kalbos nemoku, tik šiek tiek suprantu, kiek privalėjome išmokti mokykloje“, - šypsosi. Kyla dėl to ir problemų. Pirmiausia Irako ambasadoje Varšuvoje. Tik arabiškai kalbantys valdininkai su juo bendrauja per vertėją ir, žinoma, pyksta.
Šeima svarbiausia
Per beveik penkerius gyvenimo metus Irake Edita arabų kalbos taip pat neišmoko. Bet per labai trumpą laiką, nuolat bendraudama su gausia vyro šeima, puikiai įvaldė kurdų kalbą. „Jų tiek daug, šeimos labai gausios, bendravimas toks intensyvus, kad nori nenori išmoksti. Viena vaikščiodavau po turgų, po parduotuves, pas gydytojus, jokių vertėjų man nereikėjo“, - šypsosi moteris. Ypač šilti santykiai užsimezgė su anyta. Lietuvę ji mylėjusi labiau už marčias kurdes. O jų buvo ne viena. Hemenas turi šešis brolius ir vieną seserį.
Kokius mokslus šeimos vyrai yra baigę, Edita negali pasakyti. Du broliai turi valstybines tarnybas, trys broliai - kariai. „Mano vyras nebaigęs nieko. Kiek mokykloje spėjo, tiek. Jie taip ir gyvena.
Dveji metai karo, dveji - taikos. Kada studijuoti. Uošvytė pasakojo, kad su gausia savo šeima nespėdavo bėgioti iš Irako į Iraną. Gyvendavo kalnuose, kol pavojus praeidavo. Mes tokio gyvenimo nesuprantame. Užtat jie kaip kumštis, vienas prie kito“, - gyrė gausių kurdų šeimų papročius lietuvė. Pasak moters, kurdai vienas kitam padeda negalvodami.
Hemenui su šeima išvažiavus į Lietuvą, vienas brolių kiek įmanoma stengęsis parduoti jo namą Erbilyje. Po ekonominio nuosmukio gavo ne tiek, kiek būtų gavę Kurdistano klestėjimo laikais, bet tų paskui šeimą atkeliavusių pinigų užteko nusipirkti Vilkaviškyje nedidelį butą renovuotame name, sklypą sodų bendrijoje, kuklų automobilį.
Su savo irakietiška šeima Hemenas bendraujantis labai dažnai. Su broliais kalbasi per internetą. Sužinoję, kad nusipirkome sodą, broliai paštu atsiuntė sėklų iš gimtinės. Siuntimas esąs labai brangus, bet dėl artimųjų jiems nieko negaila. Aplankyti Lietuvoje šaknis leidžiančios šeimos broliai negali. Gauti vizą maža vilčių.
Be barnių
Hemeno ir Editos šeima bendrauja dviem kalbomis. Kurdų ir lietuvių. „Prieš dvejus metus parsivežėme mergaites beveik nekalbančias lietuviškai, todėl mokykloje joms buvo labai sunku. Gerai, kad dar pradinukės. Hanasa dabar ketvirtokė, Dilena - pirmokė. Jai sunkiau sekasi atpasakoti tekstus, nes jos lietuvių kalba nėra labai turtinga, bet duktė labai stengiasi.
Jeigu mes užsimiršę pakalbiname kurdiškai, atsakymą gauname lietuvišką“, - džiaugiasi Edita.
Anot motinos, abi dukterys yra labai švelnios, draugiškos, linkusios dalintis. Abi labai myli vyresnius žmones, kas kurdams esą įprasta. Irake lietuvės šeima gyveno su vyro mama, ir čia labai pasiilgsta bendravimo su vyresniais. „Mamos aš nebeturiu, todėl ne kartą pagalvoju, jei turėtume didesnį butą, galėtume priimti svetimą vienišą senutę. Būtų draugė vaikams.
Hemenas neprieštarautų. Jis taip pat draugiškas, švelnus, nevartoja alkoholio, labai atsakingas. Mes neturime priežasčių bartis. Lietuvio vyro tokio kažin ar būčiau sutikusi“, - giria saviškį Edita.
Tėvynė
Edita taip pat turi tikslą - baigti suaugusiųjų mokykloje vidurinio mokslo programą ir įsigyti slaugytojos kvalifikaciją. Hemeno noras pastatyti šeimai namą nepasikeitė. Tokią svajonę turėjo atvažiuodamas į Lietuvą, bet pinigai išsibarstė vizoms, kelionėms į Varšuvą dokumentų. Dabar norintis esą gerai išmokti lietuvių kalbą, gauti pilietybę.
Kurdas šypsosi, suprantąs lietuviškai daugiau nei gali pasakyti. Kalbamės su lietuviškai apie viską. Kokį maistą šeimai gamina laisvu laiku, kas patinka, kas nepatinka Lietuvoje. Ką laiko savo tėvyne.
Kurdistaną, kurios per penkias valstybes išsibarstę per 40 milijonų kurdų, oficialiai niekada neturėjo, ar šalis, kurios taisyklėms turėjo paklusti - Iraką? „Tik Kurdistanas. Kitos Tėvynės neturiu. Ji - mano širdyje. Mano vaikų Tėvynė - Lietuva. Dėl to mes čia“, - sako vyras.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą