Laiškas mamai

Žinau, mieloji, kad mano laiškas nepasieks tavęs, nes ten, kur dabar esi, neskambčioja pašto karietos varpeliai, neūkčioja tolstantys traukiniai, nešviečia saulė, nedainuoja iš laukų grįžtantys artojai.

Ten, kur dabar esi, tvyro amžina prieblanda ir šešėlių karalystė. Tame vilties ir ramybės uoste, pabaigę kelionę, ilsisi turtuoliai ir vargšai, nuskriaustieji ir pažemintieji, prakeiktieji ir palaimintieji... Kuo sparčiau mano gyvenimo saulė ritasi vakarop, tuo dažniau, Mama, tu ateini į mano sapnus, tokius bespalvius ir sunkius, kaip ir visas mano gyvenimas. Metų ūkanos negailestingai išdildė iš atminties mielus tavo veido bruožus, tačiau kaip atpildą paliko jaunatvišką balsą ir juoką. Tą juoką girdžiu pavasarį upeliukų čiurlenime, vasarą - beržų šlamėjime, rudenį - lietaus šnaresy, žiemą - pūgai siaučiant... Tad leisk, mieloji, nors trumpam sugrįžti į praeitį...

***

- Kelkis, dukrela, kelkis, saulala, jau gied gaideliai, skubin į kelią, - prodainiu žadina mane mama ir aš bematant pašoku iš patalo: labai noriu pamatyti, kaip Velykų rytą bažnyčioje "atsikels Dievulis". Bet veltui ieškau po lova savo kurpaičių: anksčiau atsikėlusi vyresnioji sesuo jau seniai jas "pasiskolino", palikusi man savo gremėzdiškas. Pradedu žliumbti.

- Neverk, - guodžia mama, - sugalvosim ką nors... - ir suskanta ieškoti didesnių autkojų. Kad minkštesni būtų, gerai juos rankomis ištrina, pašildo ir iki pat kelių apsuka mano kojas. Tokią, suvystytą lyg kokoną, ir įstato mane į klumpes. Kol aš po aslą stripinėju, pasipuošia pati - gėlėta skarele apsigobia galvą ir įsispiria klumpes. Taip dailiai pasipuošusios ir leidžiamės į kelionę. Čiobiškio bažnytėlė toli, anot mano mamos, bus kokie septyni varstai.

Po kelių kilometrų autai atsilaisvina, klumpės smukčioja, ir aš vis labiau atsilieku nuo mamos. Sušilau, o kelionei, atrodo, ir galo nematyti.

- Lipk, panešiu, - sako mama. Ir kad galėčiau jos nugarą pasiekti, atsiklaupia šalikelėje. Kai aš šiaip taip užsikabarojau ant nugaros, mama klausia:

- Kai pasensiu, ar tu mane nešiosi?

- Nešiosiu, nešiosiu, - skubu užtikrinti ir dar tvirčiau apkabinu jos kaklą.

- Nenešiosi, - liūdnai paprieštarauja mama, - tu nešiosi savo vaikus...

Šventoriuje nusiritu nuo mamos nugaros ir, jos pamokyta, susikaupiu maldai.

Bažnytėlėje žmonių - lyg statinėje silkių. Įsikniaubiu į kitų nugaras, pradedu snūduriuoti. Bet mane greitai pažadina džiaugsmingos giesmės. Apsidairau. Iš vieno paveikslo į mane žvelgia, ko gero, jau seniai "atsikėlęs" Kristus. Nejaugi pramigau?..

Visai netoliese pamatau klūpančią seserį. Mane apima noras be jokių ceremonijų atsiimti savo kurpaites. Tačiau mama, tarsi būtų mano mintis atspėjusi, jau šnibžda: "Būk atlaidi, dukrela, juk tu dar mažutė, prisinešiosi, o ji jau pusmergė, jai pasipuošti norisi..."

Mus, išėjusias iš bažnyčios, apspinta elgetos. Ar sušelps alkstantį mūsų dievobaimingieji kaimynai? Štai matau, kaip aktyvi bažnyčios "giedorka" Mikasė, matyt, kad svetimas vargas jos jautrios širdies neužgautų, skepetą ant akių užsitraukusi, nesidairydama skuodžia prie vartų. Įkandin jai patraukė ir bevaikis Antanas, kuris lyg ir buvo pasiruošęs aukoti, tačiau "pamiršo" piniginę vežime. Nesustojo prie elgetų ir turtuolis Kapočius, nes jam "nuo tų ubagų jau seniai bloga darosi". Paspartino žingsnį ir "dievobaimingasis" Aloyzas, kurį dėl baltų rankų ir didelio pilvo visi vadino "klebonu". Pro varguolius, atbulą kepurę užsidėjęs, taip pat spruko ir "gailestingasis" Šerkšnys.

Prie varguolių sustojo tik tokie pat varguoliai, šią minutę patikėję, kad yra gerokai turtingesni...

- Eik, - paragino mama, į mano rankas įspausdama blizgantį pinigėlį, - paprašyk, kad už visus gyvus ir mirusius pasimelstų...

Prasibraunu pro žmonių minią ir akimis bandau surasti patį skurdžiausiąjį. Tačiau į kurį tik pažvelgiu, matau vien ligų sudarkytus kūnus ir pilnas skausmo bei liūdesio akis... Mano pinigėlis dzingteli į bekojo elgetos kepurę.

- Vaikeli, - moko mama,- nebijok senam nusilenkti, o vargšą išklausyti. O išmaldą duok nusižeminusi... Dalykis duona su visais - bus skalsesnė, dalykis laime su kitais - būsi laimingesnė...

Mieloji, praėjo daug saulėtų Velykų, tačiau be tavęs aš seniai nejaučiu tikro Prisikėlimo džiaugsmo. Aleliuja gyvenimui, bet ne mirčiai!.. Gerai, motut, atsimenu ir vieną Kūčių vakarą, kuris į mano atmintį įstrigo kaip tavo gerumo ir meilės artimui vakaras...

***

Džan džan!.. Per visą kaimą skardena prie medžio pakabintas daužomas gelžgalys. Džan džan! Pirtin! Pirtin!

- Na, mano murziai, pirmyn! - sako mama. Ir mes, aštuoni nutrūktgalviai, puodais, kibirais ir švaresniais drabužėliais nešini, pasileidžiame į pirtį. Mums reikia palaukti, nes pirmiausia turi nusiprausti vyrai. Toks jau čia paprotys, ir nieko nepadarysi.

Pagaliau sueiname į priešpirtį, ant kartelės sukabiname drabužėlius ir pirtyje išsirenkame patogesnę vietą. Kad daugiau būtų garo, mama ant įkaitusių akmenų šliūkšteli kaušą vandens. Pakyla garų stulpas, o pačios atkakliausios "perėtojos" sulipa ant plautų. Ir prasideda "beržinės košės" šokis.

Karščio nepakeliu, todėl guliu prie grindų prisiplojusi, traukdama į save drėgmės ir žemės kvapą. Tik mama neleidžia man ilgai kryžiumi gulėti ir suaugusiųjų pokalbių klausytis: viena ranka pakelia mane nuo grindų ir įmurdo į kubilaitį su vandeniu.

Išsipėrę, išsidūkę per pusnis kulniuojame namo. Tiesa, pakeliui dar užsukame į pamiškės trobelę, kur gyvena vieniša keistuolė Katrė.

- Katriut, - šūkteli mama, - einam pas mus, ką tu viena kaip žebenkštis tarp pusnių. Juk Kūčios...

Aš nepatikliai mąstau: kam mums dar viena burna, bet mama Katriutę lyg brangiausią viešnią krikštasuolin sodina, plaukus pašukuoja ir padovanoja naują prijuostę.

Atsistoję ir garsiai sukalbėję maldą, iš tėvo rankų atsilaužiame po gabalėlį plotkelės ir sutartinai kimbame į valgius. Ir ko tik čia nebuvo! Prėskučiai ir pyragai, aliejuje kepta žuvis, silkė su burokėliais ir be jų, virti kviečiai ir avižų kisielius, marinuotos rudmėsės ir kriaušių kompotas... Nors prie stalo susėdome dvylika žmonių, bet trobelėje pasidarė tylu, - už mus kalbėjo tik šaukštai...

Kai sotūs pakilome nuo stalo, Katriutė susiruošė namo, tačiau mama pradėjo įkalbinėti: "Nevargink kojų, riskis ant krosnies. Prisitrepsėjai per dieną".

Paskui prasidėjo įvairūs burtai ir spėjimai. Palenktyniaudami traukėme šiaudus, matavome jų ilgumą ir spėliojome, kuris iš mūsų gyvens ilgiausiai. Pačius trumpiausius šiaudus ištraukė keturios mano seserys. Šiek tiek ilgesni kliuvo broliams. Ne ką ilgesni buvo mamos ir tėvo šiaudai. Tik man ir mažajai sesutei atiteko patys ilgiausi... Burtai išsipildė. Trumpus šiaudelius ištraukę mano broliai ir seserys pačioje jaunystėje atgulė į šaltą kapą. Netrukus iškeliavo ir tėvai. Tik man ir jaunesniajai seseriai buvo lemta visus pergyventi, apverkti ir apraudoti... Tačiau tą lemtingą Kūčių vakarą dar nė vienas nežinojome savo likimo.

... Mieloji, iš kokio gyvybės šaltinio sėmeisi jėgų, kad nepalūžusi pereitum šio pasaulio golgotą - savo gyvenimą? "Mano stiprybė - meilė Dievui ir artimui, - dažnai sakydavai. - Niekada Viešpats neužkrauna žmogui tokios naštos, kokios šis negalėtų pakelti. Tai ir visas stebuklas."

Tavo meilė, mama, taip pat darė stebuklus...

Vėlyvas ruduo. Lyja ir lyja. Permirko mūsų šiaudinės trobelės stogas, įlinko lubos, supelijo ant sienų sukabinti drabužiai. Varva ant lovos, mamos kraitinės skrynios ir ant mano galvos. Purvini lietaus lašai kapoja mano akis, bet aš vos galiu pajudėti: sunki liga prikaustė mane prie lovos, ilgam atimdama vaikystės džiaugsmą. Nors mama ir gydo mane, bet aš nei sveikstu, nei mirštu...

Namuose tuščia, visi dirba laukuose arba išėję į mokyklą. Jaučiuosi labai vieniša ir niekam nereikalinga. Man atrodė, kad jeigu ir numirčiau, niekas manęs nepasigestų ir nepagailėtų: kai šitokia didelė šeimyna, spėsi čia kiekvieną popinti ar lepinti. Tik mama visada surasdavo laiko man. Būdavo, prie mano lovos pastovi, pažiūri, pašnekina, kartais ašarą nubraukia. Man gėda savo bejėgiškumo ir aš mintyse pasižadu: jei tik liksiu gyva, savo gyvenimą pašvęsiu artimiesiems. Gerai žinojau, kad bet kokią akimirką likimas pasiruošęs išbraukti mane iš gyvųjų.

Pavargusi nuo sunkių minčių, ūmai išgirstu motinos balsą: "Kelkis, nepasiduok!.. Silpnavaliai ir Dievui nereikalingi! O tu tokia stipri..."

Šiaip taip pasuku galvą ir akimis bandau susirasti mamą. Tačiau jos nėra. Žiūrėdama į langais žliaugiantį lietų, net nepajuntu, kaip nuleidžiu kojas, įsikabinu į lovą, atsistoju, lyg nendrelė pasiūbuoju ir skaudžiai žnegteliu asloje. Bandau vėl pakilti, tačiau akyse juoda ir aš atsargiai atsitupiu tarp asloje pristatytų skardinių ir puodų. Kai praėjo silpnumas, labai panorau žaisti. Niekada neturėjau žaislų, tačiau bet koks vargas gimdo išradingumą: ropodama po aslą, susirandu bulvių ir peilio geležtę. Čia bus mano žaislai...

Visi, visi girdėtų pasakų herojai atėjo manęs paguosti ir padrąsinti.

- Viešpatie, tai stebuklas, - džiaugsmingai šūkteli grįžusi mama. Ir sunki ašara nusirito jos skruostu...

Mama, ar atmeni mano pomėgį skaityti? Tas pomėgis vos neatnešė visiems didelių bėdų... ... Viską namuose seniai perskaičiau. Dar liko neįveikti tik ant sienų išklijuoti laikraščiai. Kartą, nieko nelaukusi, ir įnikau į juos. Bet skaityti buvo labai nepatogu, nes dalis laikraščių išklijuota po suolu. O ten - tamsu. Kad šviesiau būtų, atsiskėliau balaną ir vėl palinkau skaityti. Nepajutau, kuomet plevenanti liepsnelė lyžtelėjo laikraščiais išklijuotas sienas, tik pamačiau, kaip ugnis pasiekė net aukštai palubėje sukabintus šventųjų paveikslus...

- Mama,- suklykiau,- gelbėk, padėk!.. Degu!.. - Ir iš baimės palindau po lova. Pro šimtametės mūsų trobelės langus jau veržėsi dūmai.

- Vaikeli, tu gyva? - liepsnos ir dūmų apimtame kambarėlyje blaškėsi ir šaukė mama. - Atsiliepk, nebijok... Arčiau durų šliaužk... Apsidžiaugusi, kad likau gyva, mama tuoj puolė nuo sienų draskyti degančius apmušalus, mėtyti juos ant aslos ir trypti kojomis. Paskui apipylė vandeniu. Pamažu ugnis slopo, palikdama pajuodusias sienas, lubas ir vandens klanus asloje.

*** Bet... kartą. Bet kartą suskambo Čiobiškio bažnytėlės varpai. Šį kartą jie skambino tau... Aš nesakau, mieloji, "sudie". Tu gyva. Mano širdyje.

Aš sakau "Iki pasimatymo!." Savo laiškuose Tau...

Brolius Lisauskus, ponią P. Sarapinienę, Gretą Liekytę ir Viltarą prašome paskambinti į redakciją tel. 411296 (darbo dienomis) dėl prizų.

Polina SARAPINIENĖ

Laiškas mamai

... ir vėl gegužė, ir vėl šiltas vėjas neša gėlėmis kvepiančią šventą dieną. Rodos, žiema buvo ilgesnė už metus - laukėme nesulaukėme jos pabaigos, o va ištisi metai - lėkė ir nulėkė. Lyg vakar - praėjusią gegužę - braukdami ašaras skaitėme Jūsų laiškus. O šiandien Jūs ir vėl pakeliui pas mamą.

Kas nauja jos padangėje?..

Laikas pakeitė veidą, jis keičia mintis, likimus... bet kai kas lieka amžina. Saulė, kuri šviečia danguje, ir mama, mojanti ranka - lange arba prisiminimuose.

Širdingai dėkojame visiems dalyvavusiems konkurse "Laiškas mamai". Visiems ieškojusiems žodžių pasakyti jai apie savo meilę.

Nėra nieko sunkiau, kaip rasti tokius žodžius. Ir nieko svarbiau.

Mamyte,

Galvojom apie tave. Įsigalvojom ir supratome - mums neramu, kai tu liūdna, mums skauda, kai tau negera. Norėtume, kad tu nuolat mus prisimintumei: radusi išmėtytus mūsų daiktus, šokoladu išteptas kelnes, ryte radusi prie lovos jogurto indelį, primerktą raktažolių. Norim dar ilgai ilgai būti su tavimi, rūpintis, atnešti tau kavos, norime, kad tu niekada nesijaustum kalta, jog per mažai mums davei. Nes tikime - darei kaip geriausia. Mylime tave, rašydami šį laišką visi šypsomės. Mama, visiems mums septyniems davei gyvybę ir mes esame dėkingi, kad turime tokią nuostabią mamą.

Julius (16 m.), Tadas (15 m.), Vytautas (12 m.), Evaldas (9 m.), Karolis (7 m.), Martynas (5 m.), Lukas (1,5 m.) LISAUSKAI

Mama,

Kai aš gimiau, lijo lietus. Tai verkė dangaus gyventojai, praradę dar vieną angelą.

Prieš man paliekant dangų, tą sielų saugyklą, Dievas pasikvietė mane, parodė nuotrauką ir tarė: "Kai įkvėpsi pirmąjį gurkšnį žemiško oro ir savo klyksmu paskelbsi, jog esi, nurimsi šios moters rankose, ramiai užmigsi jos glėby, augsi jos saugoma, mylėsi ją visa širdimi. Ji bus tavo kelrodė žvaigždė".

Toje nuotraukoje buvai Tu, mama.

Dabar aš stoviu, žvelgiu į praeitį ir kiekvienoje dienoje matau tave. Kiekvieną dieną tu man pasirengusi padėti, apsaugoti ir mylėti.

Nežinau, kam turėčiau dėkoti už tai, kad būtent Tu mane atvedei į šį pasaulį, kad būtent Tu mane nuolat raginai gyventi. Vis tiek aš dėkoju tik Tau - kas gi daugiau mane išgirs?

Esu Tau dėkinga ne tik pirmąjį gegužės sekmadienį...

Giedrė ŠEPUTYTĖ, 12 kl.

Sveika, mamyt...

Nuo to laiko, kai palikau savo mažąjį pasaulį, dar niekada tau nerašiau. Tačiau mano jausmų bibliotekoje prisikaupė labai daug nutylėtų žodžių, nepadovanotų šypsenų... Ir šiandien siunčiu tau suaugusios širdies padiktuotą laišką, gimusį iš saldžių vakarų ir rausvų prisiminimų.

Kažkada buvau mergytė su rausvais kaspinėliais plaukuose ir didelėmis akimis, žvelgiančiomis į pasaulį pasitikinčiu žvilgsniu. Bėgiojau po pievas gaudydama drugelius tarsi ateities svajones. Viskas buvo taip gražu ir šilta, taip ramu, miela, nepamirštama... Esu tau esu dėkinga už pasakas, iš dangaus nusileidusias į vakarinius pokalbius, už dešromis užrakintas namų duris ir šokoladinius stogus, už briedžiuko namelį pamiškėje ir gerą jo širdį, į kurią sutilpo visi miško gyventojai. Už kiekvieną rytą, kai prabusdavau ir užuosdavau tavo kepamų blynų kvapą, kai susivėlusi ir dar pusiau užmerktomis akimis lėkdavau prie stalo, o tu ištardavai: "Šiandien pusryčiai lovoje"...

Mano vaikystė buvo nepaprasta, nes šalia manęs buvo, yra ir amžinai bus žmogus, virš kurio galvos praskrido angelas; žmogus, kuris vaikšto truputėlį pakilęs nuo žemės; žmogus, kuriam Dievas davė daugiau nei kitiems - tai mano mama, mamytė, ma...

Vasaros rytą lauke geriamas kavos puodelis, iš kambario sklindantys akordeono garsai, tylūs žingsniai miegant ir kasdien dovanojamas šiltas žvilgsnis. Tai dabar yra didžiausia paspirtis gyvenime. Prisiminimų lentyna, kurioje saugiai paslėpti patys tauriausi jausmai ir nuotaikos.

Mama, tik iš tavęs išmokau šypsotis, kad ir kaip skaudžiai durtų. Tik tavo pasitikėjimo ir meilės dėka dabar esu, kas esu. Tik tu atvėrei man paslaptingą meno pasaulį, dovanojai jautrią, kūrybingą sielą ir mylinčią širdį.

Noriu, kad žinotum, jog kiekvieną dieną savyje matau dalelę tavęs, savo krūtinėje jaučiu plakant dalelę tavo širdies.

Myliu tave, mamyt.

R.

Gyvenimas - tarsi muzika.

Kiekvienas krebždėjimas, čiulbėjimas, mykimas, švelnus ir tylus ar rėksmingas kalbėjimas, šlamesys susideda iš nepaprastų prabudimo garsų - tarsi pavasaris su dygstančia drovia žolyte ir sprogstančiomis karklų šakelėmis.

... Atsimenu, kaip vaikystėje pas senelę klausydavomės jos dainų, kurias ji dainavo ruošdama maistą. Mes juokdavomės, o grįžę namo ir mes mėgindavome tai atkartoti. Kalbėdavomės valandų valandas, o kai žodžiai prarasdavo vertę, prabildavome muzika...

Ačiū Tau, mamyt, už tą muziką, kurią įdiegei manyje nuo pat mažumės. Anksčiau Tu man grojai, šypsojeisi, o dabar Tau besišypsančiai groju aš...

... Atsimenu, kaip verkei iš džiaugsmo, kai aš, savarankiškai išmokusi, Tau pagrojau gitara senutėlį anglišką kūrinį. Tos dainos tekstą pati išverčiau į lietuvių kalbą...

Mama, Tu - nuostabiausia, mieliausia ir romantiškiausia, Tu pati - tarsi gitara. O aš - tarsi stygos. Abi kartu grojame gyvenimo muziką. Fa, do, sol...

Viktorija GORČAKOVAITĖ

Ačiū, kad esi...

Būdama maža darželyje, atsirėmusi į vartelius, dairydavausi į visas puses ir ieškodavau Tavęs, laukiau, kol paiimsi mane. Pasiilgdavau tavęs ir norėdavau kuo greičiau pulti tau į glėbį. Kai truputį užaugau, paėmusi už rankytės vesdavai į mokyklą, verkdavau, nes nenorėdavau, kad paliktum mane vieną... Norėjau būti su tavim.

Dabar sėdžiu prie lango ir dairausi, gal pamatysiu tave grįžtančią iš darbo. Visada laukiu Tavęs, noriu pakalbėti, žinoti, kad tu šalia... Kad ir kas nutiktų, kad ir kokį pažymį gaučiau, žinau, kad Tu nepaliksi manęs, suprasi, patarsi ir padėsi. Tu vienintelis žmogus, kuris myli, kas ir kas nutiktų. Gera tai žinoti.

Kai buvau maža, su darželio draugais ginčydavomės, kurio mama geresnė. Kiekvienas teigė, kad jo mama gražiausia ir geriausia. Jie visi buvo teisūs.

Tu man geriausia. Norėčiau padovanoti Tau visą pasaulį, bet galiu padovanti tik savo meilę. Aš tave myliu.

Greta LIEKYTĖ, 13 m.