"Taip ir nespėjau šią vasarą niekur išvažiuoti", - atsidūsta be atostogų likusi 54-erių aktorė Larisa Kalpokaitė, atsigausianti nebent žaliuojančiame šeimos sode Antakalnyje. Šią vasarą aktorė turi apsčiai darbų. Jos laukia repeticijos naujame spektaklyje "Laimingi žmonės" pagal vieno prancūzų dramaturgo pjesę "Moterys". "Su Neringa Varnelyte vaidinsime dvi labai juokingas sesutes, tokias senas panas, kurios laidoja savo motinėlę", - nauju vaidmeniu intriguoja L.Kalpokaitė.
- Ar kada teko pasijausti senmerge?
- Kai tekėjau, man buvo 25-eri. Tais laikais tokio amžiaus mergina jau buvo laikoma užkietėjusia senmerge, mat tekėdavo labai jaunos panelės - dvidešimtmetės, dvidešimt vienų, dar dvidešimt dvejų. O 25-erių buvai jau gyva kandidatė į senmerges. Bet tada ir retas atvejis buvo, kad žmonės sueitų ir gyventų nesusituokę.
Dabar jaunimas neskuba susisaistyti santuokos saitais. Nepasakyčiau, kad čia labai bloga savybė, ypač vyrams, nes jiems būtinai reikia išsidūkti, jiems reikia laisvės, pagyventi septynetą aštuonetą metų savo malonumui. Tada, kai jiems pabosta vienatvė, jie visai kitaip žiūri į šeimą, savo pareigas, vaikų gimimą ir jų priežiūrą. O jeigu jie veda jauni, neišsidūkę, dar nori eiti, būti su draugais, užsiimti visokiais hobiais. O šeima, ypač vaikų gimimas, vis tiek labai apriboja gyvenimą.
- Suvaidinote jau bemaž dešimtyje lietuviškų serialų. Šiuo metu per televiziją kaip tik rodomas vienas jų - "Namai, kur širdis", kuriame įkūnijate Valerijos personažą. Ar nebijote būti pavadinta lietuviškų muilo operų primadona?
- Apie tai net negalvojau. Suprantate, kai gauni darbo ir tas darbas yra susijęs su tavo profesija, - tai labai svarbu. Ką slėpti, tai yra papildomas uždarbis, be kurio labai sunku pragyventi iš aktoriaus atlyginimo.
- Paprastai vaidinate valdingas moteris. Štai ir naujame seriale jums teko griežtos senelių namų direktorės vaidmuo. Ar ir namuose esate tokia pat - mėgstate nurodinėti, įsakinėti?
- Ne. (Šypsosi.) Manyje keistu būdu gyvena labai stipri valia. Iš tikrųjų esu valingas žmogus. Tiesiog ką vieną kartą padarei gerai, tai tave dažnai ir renkasi tokiems vaidmenims. Aš net prašiau režisieriaus, kad kitaip pasuktų mano naują vaidmenį, nes išeina toks Apolonijos iš "Emilijos" ir Baronienės iš "Nekviestos meilės" mišinys. Vienąkart leido, kitąkart ne. Bet mano vaidmuo ten toks nedidelis, labai lokalus ir labai nepaimprovizuosi.
- Beje, viešumoje pasirodžius projekto "Moterys prieš smurtą" fotosesijos nuotraukoms, kuriose jūs pavaizduojama kaip eilinė smurto auka, tikriausiai draugams ir pažįstamiems ilgai teko teisintis, kad čia ne jūsų vyro darbas...
- Žinoma, klausė. Juokavau: nesakau, kad mano vyras šventas, bet šitaip manęs nedaužė. Pirma reakcija buvo tokia: draugai draugams puolė skambinti, kas Larisai atsitiko, ką Jonas jai padarė, nes iš karto nesusigaudė. Kai suprato, kad tai fotosesija, aišku, visi aprimo. Paskui manęs klausinėjo, ar tai padės, ar vyrai nustos smurtauti, bet po šito projekto priėmė naują įstatymą ir iš karto po mėnesio buvo perpildytos visos areštinės - vadinasi, turbūt kas antras trečias vyras smurtauja šeimoje... Dėl to labai liūdna.
- Vis dėlto mes jūsų neįsivaizduotume be romansų. Jums pačiai didelis skirtumas, kai lipate į sceną vaidinti ar dainuoti?
- Yra, ir labai didelis. Kitados su Vytautu Kernagiu apie tai šnekėjome, kai jis mane su Romu Lileikiu buvo pakvietęs į aktorių vakarą Palangoje. Mes padainavome dvi dainas, aš atsipūtusi išėjau į užkulisius ir sakau: "Jėzau, kaip sunku išeiti pačiam ir dainuoti". Ir Vytas sako: "Aha, dabar žinosi: kai scenoje vaidini, pasislepi už personažo ir tada yra lengviau, bet kai išeini pats vienas ir tau reikia dainuoti, bendrauti su didžiule žiūrovų publika - tai yra daug sunkiau". Išeinu aš, o ne koks romanso ar dainos personažas. Daugiausia tai mano jausmai, kurie sutampa su personažo jausmais, ir tai virsta mano gyvenimo istorija. Ir niekur nepasislėpsi, nei už kaukės, šukuosenos, grimo ar kokių nors monologų. Tai yra labai sunku.
Ilgą laiką iš viso panika apimdavo prieš išeinant ant scenos, vaikštau ir pati sau burbu: velnias mane nešė į tą galerą. Bijau, kad neišdainuosiu, kad nepataikysiu į natą, kad man neužteks oro, kad užlūš balsas. Sugalvodavau visokių nelaimių, kurios gali atsitikti, kol mano koncertmeisteris Romas, žiūrėdamas į mano mazochistinį kankinimąsi, pasakė: žinai, Sankt Peterburgo filharmonijoje yra toks užrašas ir atlikėjai visada eidami į sceną jį perskaito, nes pro jį praeina. O ten rusiškai parašyta: jaudinkis ne dėl savęs, o dėl autoriaus. Kažkaip šita frazė man viską apvertė aukštyn kojomis. Aš supratau, kad iš esmės žmonės atėjo ne į mane pasižiūrėti, o pasiklausyti romansų. Ir tada man kilo uždavinys kuo geriau pateikti tą romansą. Ir atkrinta rūpestis dėl nervų. Ir dar vienas skirtumas: pervargęs aktorius dar gali vaidinti spektaklyje, o štai dainuoti pervargęs negali.
- Turbūt greičiausiai jėgos grįžta namuose. Ar namai jums yra daugiau nei šiaip būstas?
- Oi, man labai patinka būti vienai. Labai dažnai būnu tarp žmonių - bėgant metams tai pradeda varginti. Svarstau, kodėl žmonės jaučia tokią nostalgiją gimtiesiems namams? Gydytojai nustatė: kai gimsta kūdikis ir įkvepia oro, jam giliai sąmonėje užsifiksuoja būtent šitas pirmas oro gurkšnis, šitie kvapai, vieta, todėl žmogus iškart ir sako: čia aš gimiau, čia mano Tėvynė. Ir labai aiškiai apibrėžia sąvoką, kur jo Tėvynė. Gali būti gerai visur arba bet kur gali būti gerai, ir toje arba anoje šalyje, bet Tėvynė juk viena. Dėl to mano namai yra čia, Lietuvoje, nes aš gimiau šitoje buvusioje 1-ojoje tarybinėje ligonininėje, vėliau pavadintoje Šv.Jokūbo ligonine. Dabar ji uždaryta. Ten daug kas gimė iš mano kolegų ir draugų. Ir, matyt, tas oras, kurį aš įkvėpiau, ir lėmė mano prisirišimą prie šios vietos.
Papasakosiu tokią įdomią istoriją, kai būdama studentė nuvažiavau į Maskvą žiūrėti spektaklių. Tada buvau apsistojusi pas vienus giminaičius, įsikūrusius naujame Maskvos rajone, ir kad ten tokie atstumai, jog pusę dienos reikia keliauti iki oro uosto, man nei galvoj, nei uodegoj. Maniau, spėsiu per keturias valandas, ir staiga, išvažiavusi iš giminaičių, suprantu, kad laikas nenumaldomai slenka link skrydžio, o aš dar nepasiekiau centrinio oro uosto. Vos neverkdama su sunkiausia rankine lekiu, o metro pilnas žmonių, visi stumdosi, aš bėgu kiek įkabindama, jau pasiekiau centrinį oro uostą, o ten autobusas pilnas.
Šiaip ne taip į jį įsiprašiau, privažiavome pusę kelio ir autobusas sugedo. Pinigų taksi neturėjau. Jau buvau praradusi bet kokią viltį, bet po penkiolikos minučių autobusas pajudėjo ir mes pasiekėme oro uostą, paskutinę minutę pridaviau lagaminą ir laukiu įlaipinimo į lėktuvą, stoviu be galo pavargusi, apsiverkusi ir nelaiminga. Ir staiga išgirdau lietuviškai šnekančius žmones - važiavo tokie turistai su kuprinėmis iš Sibiro. Kai išgirdau lietuviškai kalbant, supratau, kad jau esu namuose. Tai va kas yra Tėvynė. Suprantate, ten bėgi kaip beprotis ir keiki tą Maskvą, keiki tą skruzdėlyną ir tuos baisius atstumus. O čia tik oro uoste išgirdau lietuviškai šnekant ir apsiverkiau iš laimės.
Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "TV Publika"
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą