Latvijos ambasadorius: "Lietuvą pažinau, kaip stiprią šalį"

– Latvijos Seimas išrinko naują prezidentą Raimondą Vėjuonį. Ar nenorėtų latviai tiesiogiai rinkti prezidento? - pasinaudojome proga paklausti ambasadoriaus apie neseniai vykusius šalies prezidento rinkimus.

– Diskusija, kas turėtų rinkti prezidentą, vyksta jau dešimtmetį. Bet tai daugiau konstitucinis nei emocinis klausimas.

Latvijos Konstitucija grindžiama parlamentiniu prinicipu, o ne prezidentiniu. Todėl, jeigu ką keisti, tai reikėtų pradėti nuo prezidento įgaliojimų keitimo. O tai keistų visą politinę sistemą.

Dabar yra išlaikomas jėgų balansas tarp parlamento, prezidento, vyriausybės.

Džiaugiamės, kad esant mūsų gana sudėtingai prezidento rinkimų sistemai, naują prezidentą pavyko išrinkti jau per pirmą turą po penkių balsavimų.

Tai unikalus atvejis mūsų istorijoje po Nepriklausomybė atgavimo. Daug žurnalistų prognozavo, kad prezidentas per vieną dieną nebus išrinktas, bet suklydo.

– Ko iš naujojo šalies vadovo tikimasi, kokioms politinėms jėgoms jis atstovauja?

– Geopolitinė situacija yra tokia, jog kaip Lietuvoje, taip ir Latvijoje reikia turėti aiškią ir tvirtą poziciją užsienio politikos klausimais. Manau, jog prezidentas tą funkciją vykdys atsakingai. R. Vėjuonis – buvęs gynybos ministras.

Pagal Konstituciją vyriausybė atsakinga už užsienio politiką. Prezidentas reprezentuoja šalį, daugiau yra moralinė-politinė institucija.

Bet per dvidešimt metų savo diplomatinės praktikos nemačiau atvejo, kad skirtųsi prezidento, vyriausybės ir parlamento pozicijos.

Ypač sudėtingais klausimais prezidentas gali įsikišti – turi teisę sušaukti vyriausybės posėdį. Tai padarė prezidentas Valdis Zatleris per krizę, kai dėl politinių nesutarimų vyriausybė nepajėgė rasti išeities, negalėjo priimti sprendimo dėl paskolos iš Tarptautinio valiutos fondo ėmimo.

Prezidentas po jo išrinkimo neatstovauja jokioms partijoms, turi sustabdyti narystę. R. Vėjuonis buvo Žaliųjų partijos kandidatas, vienas iš valdančiosios koalicijos kandidatų.

Santykiai geri

– Kaip vertinate Lietuvos ir Latvijos santykius. Kai stovėjome Baltijos kelyje tiesiog fiziškai jautėme vienas kito petį. Kaip yra šiandien?

– Manau, kad mūsų santykiai labai geri. Yra daugybė dalykų, kurie labai gerai daromi, yra gal ir ne taip gerai daromų, bet visuma – gera.

Bendradarbiaujame užsienio politikos, saugumo klausimais. Esame vienos ir tos pačios organizacijos nariai – vien tai reikalauja solidarumo.

Dėl broliško palaikymo jausmo – tai jis kasdieniame gyvenime jaučiamas. Kai išgyvename istorinius lūžius, tada ypač susitelkiame.

– Latvija šį pusmetį pirmininkauja ES, aštriai yra iškilusi pabėgėlių problema, šalims dalijamos jų kvotos. Koks jūsų požiūris?

– Pabėgėlių problema ypač aktuali tapo tik prieš du mėnesius. Protingo sprendimo reikia ieškoti. Mano nuomone, kvotomis problemos neišspręsi. Turi būti kitokie kriterijai. Savanoriškumo principo reikia laikytis.

Pas mus per sieną, pavyzdžiui, veržiasi pabėgėlių iš Vietnamo srautas. Visokios kriminalinės schemos veikia.

– Latvijoje rusakalbių bendruomenė didelė, ar kyla problemų?

– Rusų, ukrainiečių bendruomenė integruota – didesnių problemų nėra. Bet visada bus nepatenkintų, kurie gyvena sovietine nostalgija – tokia yra realybė ir ją reikia matyti.

– Lietuvoje pabrėžiame, jog gyvename informacinio karo sąlygomis, jog reikia atkirčio. Dėl karo propagandos ar netiesos skleidimo laikinai uždaromi rusiškų televizijų kanalai. Kaip yra Latvijoje?

– Dėl informacinio karo mūsų pozicijos yra panašios, taip pat suvokiame jo grėsmes. Bet kokius metodus rinktis – kiekvienos atskiros šalies kompetencija.

– Kokią Lietuvą per ketverius kadencijos metus pažinote? Kokie stereotipai apie lietuvius žlugo?

– Neturėjau jokių stereotipų susidaręs. Savo būdu lietuviai ir latviai skiriamės, nes mūsų istorija, pradedant nuo XIII amžiaus, buvo skirtinga. Tai palieka antspaudą. Bet bendraujame be jokių problemų.

Lietuvą pažinau, kaip stiprią šalį. Lietuvos ekonominis karkasas daug geriau išvystytas nei mūsų.

– Bet latviai gauna didesnius minimalius atlyginimus ir pensijas.

– Sunku pasakyti, kur čia slypi paslaptis? Kiekviena vyriausybė sprendžia, koks turi būti minimalus atlyginimas, pensijos. Vadinasi, pas jus yra tiek pinigų, kiek yra.