Kai Imbrasai įsigijo vienkiemį Zarasų rajone, vos prasidėjus šiltajam sezonui ir dar anksčiau, šeima su draugais keliauja ten, kur ir yra jų ramybės oazė. Anot Lauros, tai vienkiemis su neaprėpiamomis žaliuojančiomis, žydinčiomis ir kvepiančiomis pievomis, dideliu senu sodu, kalvomis kalvelėmis ir ežeru. "Čia patys gražiausi vaizdai, ganosi stirnytės, briedžiai, laksto kiškučiai ir gali pamatyti lapę bei begalę gandrų ir gervių... Yra visko, ko tik širdis geidžia, tad ko žmogus dar gali norėti? - dalijasi emocijomis trumpam į Vilnių sugrįžusi moteris. - Su vyru Gediminu ir sūnumi Mantu esame išmaišę ir apylinkes, nes nemažai bičiulių aplinkui turi sodybas, o ir smalsumas toli nuveda".
Nenusėdi vienoje vietoje
L.Imbrasienė nemėgsta ilsėtis vienoje vietoje. Ji gali greitai pasiruošti bet kokiai kelionei į kitą Lietuvos galą, nes viską, ko gali prireikti, susimeta į automobilį, kartais, anot jos, net gerokai per daug. Tad pabuvę sodyboje, Imbrasai būtinai lekia savaitei ar dviem prie jūros. Ir renkasi jie paprastai gražųjį Lietuvos kampelį - Nidą.
"Jau keleri metai iš eilės vyras su svainiu plaukia Nemunu iki Rusnės, o mes, moterys, su vaikais atvažiuojame automobiliais, - pasakoja Laura. - Mano vyras - žvejys ligonis, tai neapsieiname be kalno žuvų, kurias išrūko vietos gyventojai, kol mes svečiuojamės pas bičiulį Rusnėje. Šiaip jau esame aktyvūs poilsiautojai: spėjame ir daržus apravėti, jei reikia, ir pievutes nupjauti, ir tinklinį pažaisti, žiūrėk, jau ir ežeras ar jūra mūsų išsiilgsta”. Moteris kartais leidžia sau pagulėti kur nors paplūdimyje, žinoma, ne per ilgiausiai.
Kelionė - dovana vaikams
O prieš kelias savaites Laura su vyru ir trimis vaikais (sūnumi Mantu bei jo pusseserėmis Dominyka ir Egle) patraukė į vaikų išsvajotą kelionę - aplankė Disneilendą. Skrido, kaip sakoma, "per aplinkui", nes internetu įsigijo pigius bilietus, tad kartu aplankė dar kelis miestus. "Atskridome į Briuselį, kiek spėjome, apibėgome šį miestą per pusdienį. Yra tikrai labai gražių vietų, bet ten trūko žalios spalvos, prie kurios pripratusios lietuvio akys, ir tvarkos", - pasakojo L.Imbrasienė.
Kitą dieną iš pat ankstyvo ryto keliauninkai nuomotu automobiliu patraukė į Paryžių. "Per pusdienį, kepinant saulei, vėjui keliant kamuolius dulkių, perlėkėme Prancūzijos sostinę. Pasimatavome su Eifelio bokštu, praėjome pro Triumfo arką, Dievo Motinos katedroje uždegėme žvakutes ir dar spėjome užkopti į aukščiausią miesto kalvą Monmartrą pasigrožėti miestu", - pasakojo įspūdžius televizininkė. O kitą rytą patraukė į Disneilendą: "Tokio srauto mašinų, važiuojančių viena kryptimi, dar nebuvau mačiusi. Teko palaukti ilgoje eilėje prie įvažiavimo, kur reikėjo susimokėti, bet netikėtai pakilo užkardai ir visus pradėjo leisti nemokamai. Pakliuvome ir į vidų, bet susižavėjimo šūksnio "Tai nepakartojama!" negalėčiau išspausti. Dėl vaikų galima pasiaukoti ir kartelį ten nuvažiuoti, bet daugiau - nė už ką. Žmonių masė, eilės be proto ilgos - dėl kelių minutėlių malonumo... O gal tiesiog pataikėme netinkamu metu? Džiugu tik, kad bent vaikams patiko, akys blizgėjo iš džiaugsmo". Kitą dieną keliauninkai grįžo į Briuselį, o iš ten patraukė į Ostendę išsimaudyti jūroje. Šiek tiek pasivaikščioję dar nukeliavo į Šiaurės Venecija vadinamą Briugės miestelį. Laura su vyru kiek baiminosi, kad su trimis vaikais bus sunku keliauti, bet viskas susiklostė kuo puikiausiai, mažieji turistai buvo labai kantrūs ir supratingi.
Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Julius/Brigita"
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą