Leonas ir Genovaitė Dapšauskai: du - kaip vienas

"Prieš penkiasdešimt metų Mosėdžio bažnyčioje žiedus sumainiusią porą Jo Šventenybė popiežius Benediktas XVI suteikė apaštalinį palaiminimą melsdamas gausių Dievo malonių bei Švč. Mergelės Marijos motiniško užtarimo." Taip rašoma Mosėdžio klebonui Liudvikui Dambrauskui iš Nunciatūros atsiųstame rašte su Vatikano pareigūnų parašu.

Auksinę porą pasveikino ir prezidentė Dalia Grybauskaitė, pasidžiaugusi darnia, mylinčia šeima, kurios dvasinis bendrumas ir gyvenimo išmintis leido penkiems Dapšauskų vaikams patirti pačius reikšmingiausius dalykus gyvenime.

Kai pajuokavau, jog po palaiminimo sutuoktiniai turbūt eis tiesiai į dangų, vyras atsakė: "Nesame verti, nepasikėlėme į puikybę. Bet tegu visi žmonės patenka į dangų, mes nė priešui to nepavydime. Kiekvienas tikintis turi nuodėmių ir šventumo."

Prieš 50 metų prisiekę varge ir džiaugsme neapleisti vienas kito, sutuoktiniai sakė, kad tai yra visai paprasta.

Ponas Leonas pradėjo šypsotis tik į pokalbio pabaigą, mat prieš keletą mėnesių taisydamas stogą nuslydo ir susilaužė koją, sutrupėję kaulai skauda. Gailisi, kad negreit vėl galės dalgiu žolę pjauti, prižiūrėti Salantų parką, stadioną apibėgti ir... stovėti ant galvos, o šį pokštą labai mėgo 77-uosius metus einantis senolis.

Šeimos kapela, vadinama ir orkestru, - visos Lietuvos unikumas. Visi pučiamaisiais instrumentais groja vestuvių, laidotuvių, krikštynų ir vakarėlių senąją, prieškarinę liaudišką muziką. Senieji muzikantai išmirė, tad Dapšauskai išsaugojo šį kultūrinį paveldą: į kompaktines plokšteles įrašė maršus, polkas, valsus, fokstrotus. Klausydama jų pasijutau atsidūrusi kitoje epochoje. Apie tai ir kalbamės.

Ar dar prisimenate aną sausio 15-ąją, kai didelės palydos lydimi ėjote tuoktis?

Kaip neprisiminsi! Kitos buvo vestuvių tradicijos, iškilmės vyko sekmadieniais. Priešais jaunavedžius žygiuodavo varinių dūdų orkestras. Jaunosios nuometą puošė rūtų vainikėlis. Aukso žiedų tada neturėjome, juos įpirkome vėliau. Nenešioju. Su Leonu buvome kaimynai: aš gyvenau Mosėdžio parapijoje, Erslos kaime, jis - Šančių parapijoje, Laumaičiuose. Susipažinome per šokius, ilgai nelaukęs Leonas atvažiavo kalbinti: "Ar eisi už manęs?"

Jis buvo iš aštuonių vaikų šeimos, mes iš penkių vaikų užaugome tik dvi. Leono tėvas buvo siuvėjas, mes turėjome gabalėlį žemės.

Sunkiausia buvo kolchoze, nepalyginsi su vargais, dėl kurių dabar žmonės dejuoja. Buvau devynerių metų, kai užėję rusai rubavojo, atjodavo arklių girdyti, atimdavo karves, sudorodavo. Kaimynas nenorėjo atiduoti arklio, tai jį nušovė. Siautėjo banditai. Vėliau su vyru kolchoze daug dirbome, o nemokėjo nieko, net duonos nebuvo. Biedni buvome, žemę atėmė. Kad ir davė paskui 50 arų, - kaip pasisėsi, nusilpę arkliai atsiguls ir nebeatsikelia, kasdien lupdavo iš bado kritusių karvių odą. Kovo mėnesį išleisdavo gyvulius į lauką, jie tą seną žolę ėdė. 1948 m. kaimo ūkininkus išvežė į Sibirą, o jų gyvulėlius kolchoze išdvasino, - pasakojo moteris, tarnavusi pas mokytoją namų šeimininke. Įsirėžė į atmintį iš žmonių stribų atimtų grūdų gurguolės, didelės prievolės. O tuos grūdus dar išvalyti reikėjo. Dalgiu rugių pjauti, šieną grėbti moteris eidavo šešis kilometrus. Savo penkis vaikus palikdavo prižiūrėti kaimynei. Vyras važiavo į Latviją uždarbiauti statybose.

Kur dabar yra jūsų vaikai, kaip jiems sekasi?

Genovaitė: Pirmagimė Danutė vargonuoja bažnyčioje ir kultūrnamyje. Pranas buvo labai geras muzikantas, mokėsi konservatorijoje, vargonavo, bet iš kariuomenės grįžo sumušta galva, palūžęs, dabar gyvena ir muzikuoja Macikų pensione. Jonas gyvena Kaune, dirba Marijos radijuje ir muzikos mokytoju. Regina Airijoj, Anglijoje dirbo, dabar sugrįžo, muzikuoja.

Kiekvieną iš septynių šeimos narių gali vadinti žmogumi - orkestru. Vyras išmokė žmoną iš natų pūsti trimitą ir klarnetą, dukra Danutė be šių instrumentų dar muša būgną. Tėvas ir sūnus Jonas pučia bosinę ir tenorinę tūbas. Juozas ir Pranas "plėšia" baritoninę tūbą. Šeimynykščiai groja ir klavišiniais instrumentais. Senąją fisharmoniją pakeitė šiuolaikiai vargonėliai.

Ar prailgo tas pusė amžiaus, nugyventas kartu?

Kaip viena diena, - atsakė abudu. Leonas pridūrė, kad jei nebūtų nukritęs nuo to stogo, visai kita kalba būtų. Sakė pamilęs Genovaitę dėl to, kad graži buvo paveizėti, straini. Stengėsi jos širdį pavergti.

- Jausmai keičiasi priklausomai nuo gyvenimo sąlygų. Jeigu viskas kaip per sviestą, nėra pašalinio spaudimo, to linksmumo užtenka. Niekas taip nesuartina, kaip vaikai ir muzika. Eidavome po veseles kone kiekvieną sekmadienį: pirma diena būdavo iškilminga, kultūringa, o trečioji - padūkiausia, žmonės daugiausia šokdavo. Tris paras nemiegodavome, o paskui dar į laidotuves kviesdavo kalnų giedotojai, grojome giesmes. Atlaiduose, per Velykas visada bažnyčioje mūsų kapela grojo, - sakė Leonas, pirmąjį kornetą ir kitus pučiamuosius nusipirkęs iš senųjų muzikantų. Anuomet būtinai gegužinėse reikėjo šešių grojikų. O dabar festivaliuose, šventėse sustoja groti dešimt giminės muzikantų - su vaikais ir vaikaičiais.

Muzika suvienijo visą šeimą. Nuotraukos iš asmeninio albumo

Turbūt muzika nepalikdavo vietos pykčiams?

Muzika yra bendras rūpestis ir galvojimas, bendras siekis. Vis norėjosi išmokti ką nauja. O vaikai nuo mažumės prašė ir juos pamokyti kūrinėlių, dar nemokėdami skaityti. Buvo smagu vienoje dainų šventėje Vilniuje, kai mūsų šeimos kapela folklorininkų paradą į aikštę atvedė.

Visokių nuotykių pasitaikydavo: jeigu į veselę pakvies dideliai geri žmonės, tai nė lūpos netino nuo tūbos pūtimo, nei nuovargį jausdavai, tik prielankumą ir pagarbą. O būdavo ir tokių žmonių, kurie paskutinį kvapą iš tavęs išspaus, bet nesumokės. Dar girti priekabiavo, nė sustoti grojus neleisdavo, tik komandavo. Tada slapta išsprukdavome.

Anuomet nevedę jauni žmonės piršlio iškamšą valkiojo, slėpė, karti neleido; toks jau žaidimas būdavo. Vienas populiariausių šokių būdavo svingis. Muzikantams dainuoti buvo nepriimtina, be paliovos dainuodavo vestuvininkai.

Ką daryti, kad vaikai klausytų, užaugtų dėkingi, nenusigręžtų?

Nesam rankos prieš juos pakėlę nei kaip nors baudę. Kaip sugebėjom, taip auklėjom. Nė nepajutom, kaip užaugo. Pasirokuoti reikia, gražumu palenkti. Vaikus, kad geri išaugtų, reikia į bažnyčią vesti. Visi pamokas jau mokykloje paruošdavo, tik Pranukas mokytis nemėgo, bet muzikos pamokos jam buvo stebuklas.

Ką daryti, kad vyras žmonos nepielavotų, o ši jo negraužtų? Kieno viršus dažniausiai būna?

Leonas: Neieškojom jokio viršaus, nematavom ant svarstyklių, kurio nuomonė svaresnė. O ir kam ginčytis su moteriške? Patarimų duodu, nuoskaudų širdy nelaikau. Nesutarimų priežastis yra gėrimas. Ir kantrybę reikia užauginti. Pasijuokti iš savęs, numoti į smulkmenas, niūrioms mintims nepasiduoti.

Kaip be meilės galėtum gyventi? Ji tęsiasi ligi mirties, - ir dėl to, kad priesaiką davei, ir dėl to, kad nebus meilės - nebus nieko, gyvenimo nebus. Kad ne mano žmona, būčiau prapuolęs... Ji sergantį slaugė, važiavo į Kauną vaistų ieškoti. Gera žmona visada atjaus, supras, turės daug kantrybės, rūpesčio, meilės. Vyrui ne mažiau kaip vaikui reikia dėmesio. Na, ir malonu, kai švelni, glosto ir myluoja. Tam ir ženijomės, kad sutartume. Gėles kokias nešioti - mes neturim tokių žaislų; visu rimtumu, protingumu visą gyvenimą vienas kitu rūpinamės.

Genovaitė: Pirmas dalykas - reikia, kad vyras negertų, antras - ištikimybė. Ir gerumas... Nepasakysiu jums to gerumo įrodymų, mano žmogus kasdien geras. Jau nebereikia kartais žodžių, vienas pradeda ką sakyti - kitas užbaigia, arba perskaitai mintis. Ilgai gyvendami žmonės tampa kaip vienas.