Liaudiškų švenčių niekada nebūna per daug

Tuo įsitikinusi 33-ejų Loreta Sungailienė - etnomuzikologijos specialistė, ansamblio "Virvytė" vadovė, populiarios televizijos laidos "Duokim garo" vedėja ir dviejų vaikučių mama. Šiuo laiku išėjusi dukrytės Liepos auginimo atostogų moteris dalyvauja kartu su šeima visose sostinėje vykstančiose folkloro šventėse. Loreta perduoda vaikams tai, ką pati sugėrė iš pat mažens - meilę savam kraštui ir žmonėms, tautiškumą, begalinį norą puoselėti lietuvišką dainą, šokį ir paprasčiausią nuoširdumą.

- Visa šeima kartu dalyvavote ir tik ką vykusiame tarptautiniame folkloro festivalyje "Baltica", o prieš tai - "Skamba skamba kankliai!" Ar jūsiškiai vaikai, ypač mažylė, nepavargo nuo to šurmulio?

- Ne, o jei ir pavargsta, tai tas nuovargis būna malonus, o patirtis ir įspūdžiai nepamainomi. Štai, kad ir per pastarojo festivalio atidarymą sostinės Kongresų rūmuose arba antradienio popietę, kai prakiuro dangus, Liepa buvo smagiai nusiteikusi, tikra artistė. O per šiųmečių "Kanklių" koncertą per liūtį koncertavome K.Sirvydo skvere. Po stogeliais ant galvų mažiau lijo, bet šokome pasitaškydami balose. Tačiau niekas nenukentėjo, nes mamos vaikus tinkamai paruošė - visi avėjo guminius batus ir puikiai jautėsi. Po koncerto nuskubėjome į Alumnato kiemą pasėdėti kavinėje, vaikai su tėveliais pasistiprino prie didelio bendro stalo, pailsėjo ir neilgai trukus vėl visi vaikai jau siautė, žaidė, šoko. Dalyvavome ir eitynėse, o vaikų energija ir didžiulis noras taip užkrėtė tėvelius, kad mūsų muzikantai grojo nesustodami. Mažoji visur dalyvavo ir per Balticos festivalį. Per lietų protarpiais miegojo vežimėlyje su visomis įmanomomis apsaugomis nuo lietaus ir globojama rūpestingo tėčio. 8,5 mėnesio Liepa buvo jauniausia ir aktyvi švenčių dalyvė. Ji viską aplink įdėmiai stebėjo ir džiaugėsi.

- Ką manote apie masines šventes: ar jų ne per daug, ar jos atitinka mūsų tautos dvasią?

- Gerų, skoningų švenčių niekada nebūna per daug. Tačiau man norėtųsi, kad tautinę šventę jaustų ir švęstų kiekvienas lietuvis lietuviškai, daugiau ar mažiau tautiškai, patriotiškai. Nebūtinai masiškai, juk vasario 16-ąją ar Mindaugo karūnavimo dieną galima gražiai paminėti ir savo šeimoje, ant namo iškeliant tautinę vėliavą, šventiškai papietaujant, prisimenant gražius šeimos, giminės įvykius ir pan. Tačiau ir tinkamai rengiamos masinės šventės kelia tautinę dvasią, vienija žmones. Deja, ne visi tokių švenčių rengėjai turi pakankamai žinių, saiko ir skonio. Tačiau pastaraisiais metais pagrindinės tautinės šventės darosi turiningesnės ir prasmingesnės. Man taip pat džiugu, kad įvairios gerumo, švaros ir kitokios akcijos taip pat skatina lietuvių patriotiškumą, meilę Lietuvai, jos žmonėms, gamtai.

- Ką duoda mums, lietuviams, tarptautiniai folkloro festivaliai, tokie kaip šis?

- Galimybę susipažinti su savo ir kitų tautų tradicine kultūra, pabendrauti su įvairių šalių žmonėmis, stiprinti tautų, žmonių tarpusavio ryšius. Mes praturtiname save ir kitus, nes pamatome svečių kultūros įvairovę ir parodome savąją. Dalijamės tradicine kultūra, kurios esmė - tikrosios, laiko patikrintos vertybės, tautą, etninę grupę geriausiai apibūdinančios etnokultūrinės ypatybės, tautų išskirtinumą ir bendrumą išryškinantys bruožai.

- Ar vaikams meilę lietuviškai dainai, šokiui verta skiepyti iš mažens? O gal palaukti, kol jie paaugs?

- Reikia skiepyti, nes maži vaikai labai imlūs. Tačiau tai daryti reikia protingai, vaikui suprantamais ir priimtinais būdais. Geriausiai viską daryti žaidimo forma, kad vaikui būtų smagu. Tačiau yra tam tikrų dalykų, kurių nesužaisi - tai įvairūs skaudūs Lietuvos istorijos momentai, apie kuriuos jau didesniam vaikui galima papasakoti ir jis tikrai išklausys ir svarbius dalykus įsimins. Svarbiausia, kad vaikai matytų, jog jų tėvams yra svarbi, miela lietuviška daina, šokis, muzika, tuomet ir vaikai į tai gerai reaguos, gal net pamils, susidomės. Vaikai turi savo šeimoje, aplinkoje, mokykloje jausti pagarbą lietuviškiems, tautiškiems dalykams, tuomet ir jiems tai nebus atgrasu.

- Na, tokie sprendimai paprastai neatsiranda vaikystėje. Buvau jau 17-metė, kai tapau konkurso "Dainų dainelė" laureate. Tuomet vilkėjau žemaitišką tautinį kostiumą ir atlikau tradicines dainas - žemaitišką ir Mažosios Lietuvos, pastarajai pati pritariau kanklėmis. Tuomet rimtai susimąsčiau - man gera dainuoti folklorą, aš tai galiu daryti, tačiau turiu jį labiau pažinti, prisijaukinti. Tada mano mintys ėmė suktis apie folkloro studijas. O dar anksčiau pradėjau lankyti Palangos folkloro ansamblį "Mėguva", jame pažinau daug žemaičių tradicijas ir kultūrą puoselėjančių žmonių, tapau Žemaičių kultūros draugijos nare. Visa tai stiprino mano meilę Tėvynei, ugdė patriotinius jausmus ir skatino norą darbais prisidėti prie lietuvybės sklaidos.

- Ar jūsų vyras - žemaitis? Ar taip pat dainuojantis ir šokantis?

- Mano vyras Dalius - tikrų tikriausias žemaitis. Ir kilme, ir būdu. Tvirtas, užsispyręs, turintis savo nuomonę, tačiau labai geras šeimos žmogus. Dainuoja ir šoka tik savo draugų kompanijoje ir tai nutinka gana retai, per ypatingas šventes. Na, o kol mane mergino, lankydavo mano vadovaujamo folkloro ansamblio "Virvytė" repeticijas ir vakarones, mokėsi tradicinių šokių. Matyt, norėjo man įtikti, tai ir šokti mokėsi, ir mane pašokdindavo. Dar prieš pat vestuves mokėmės tradicinės polkos. Dabar vyras nebešoka, nebesimoko. Gavo žmoną ir užtenka strakalioti. (Šypsosi.)

- Žinoma, vestuves šventėte pagal visas tradicijas?

- Turėjau gražų nuosavą žemaitišką tautinį kostiumą, tačiau per vestuves norėjau būti baltoji nuotaka, tad rinkausi baltą nuotakos suknelę. Ji nebuvo per daug puošni, tačiau elegantiška ir jauki. Na, o vestuvės vyko sodyboje ant ežero kranto, žinoma, Žemaitijoje, Platelių krašte. Tradicijų buvo nemažai: iš Palangos mus palydėjo folkloro ansamblis su tradicinėmis dainomis, po jungtuvių vestuvininkai pasitiko su nuotaikingu stalo užsėdimu ir užduotimis jauniesiems, antrąją dieną neapsieita ir be smagaus piršlio korimo spektaklio ir pan.

- Sūnus Vilius - jau tikras ansamblio "Virvytė" narys, o kaip mažylė, gal ją leisite į dabar populiarius kitokius užsiėmimus?

- Dabar jau mano abu vaikai yra tikri ansamblio nariai. Vilius, kai jam buvo dveji, dalyvavo 2007 m. Lietuvos dainų šventėje, o dar dukrytę Liepą, papuoštą tautiniu sijonėliu, gegužės pabaigoje vos 7 mėnesių nešiausi ant scenos. Liepa folklorą girdi ir namie - nuo gimimo dainuoju lopšines ir įvairias daineles, ir repeticijose, į kurias nusivežu. Ji, kaip ir Vilius, repeticijose būna rami ir patenkinta, kol gražiai ir darniai dainuojame. Jei dainuojant kas nesiseka, nesudera, mergaitė ima irzti, verkšlena, pasidaro nerami. Liepai patinka visos lopšinės, bet įdomiausia, kad ją valgydindama šaukšteliu esu sugalvojusi tokią juokingą dainelę apie "košę makalošę", tai ji labai gerai veikia - visuomet ramiau ir noriai valgo, girdėdama tą dainelę.

- O laida "Duokim garo" be jūsų bus? Jaučiate nostalgiją?

- Tikiuosi, kad laidos "Duokim garo" dar bus ir rudenį. Tad tikiuosi su žiūrovais vėl pasimatysim. Aš pasiilgstu žmonių, kurie muzikuoja, dainuoja, šoka ir praturtina mūsų laidą savo geru nusiteikimu ir meile muzikai.

Loretos Sungailienės patarimas

- Ką patartumėte tėvams, kurie nežino, kaip vaikus atitraukti nuo kompiuterių, nuo "Youtube" viliojančių angliškų klipų, o kažkaip sudominti lietuviška muzika arba bent jau "folkroku"?

- Patarčiau su vaikais kartu lankyti įvairius folkloro renginius, ypač tuos, kur pasirodo vaikai, jaunimas, kur skamba smagi muzika, galima šokti. Paprastai vaikai gerai priima jaunatviškai pateiktą folklorą. Pirmai pažinčiai su folkloru labai tiktų kad ir festivalio "Skamba skamba kankliai" renginiai kiemeliuose. Ten nereikia ramiai ir klusniai sėdėti, galima lakstyti, siausti, o skambant šokių muzikai ir smagiai pasišokti, pasidūkti. Vaikams patinka laisva, neįpareigojanti aplinka, gera atmosfera, kartu jie atitrūksta nuo tų kompiuterių, kasdienių žaidimų, išgirsta lietuviškos muzikos. Jei tėvai mato, kad folkloras "užkabino" vaikus, galima vesti į ansamblį, studiją - didesniuose miestuose jų tikrai yra. Jei nėra, raginčiau tokių kolektyvų suburti. O kaip tai daryti ir nuo ko pradėti veiklą, visuomet patarsiu.

Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Julius/Brigita"