Lietuviai vyko į Indiją pasisemti sveikatos

Lietuviai vyko į Indiją pasisemti sveikatos

Ne­lė ir Jo­nas Sta­bin­giai drau­ge su bū­re­liu ar­ti­miau­sių­jų žmo­nių sau­sio mė­ne­sį ke­lia­vo po In­di­ją. Ši vieš­na­gė šei­mai – jau ne pir­mo­ji. Šį­kart lan­kė­si In­di­jos Va­ka­rų Ben­ga­li­jos vals­ti­jo­je, Ma­ja­pu­ro mies­te, kur ap­si­sto­jo ISK­CON kriš­nai­tų bend­ruo­me­nės na­muo­se.

Jo­nas Sta­bin­gis pasidalino sa­vo ke­lio­nės įspū­džiais.

Ma­sa­žas už pust­re­čio eu­ro

"Šios ke­lio­nės tiks­las pa­si­sem­ti svei­ka­tos, be to, se­niai sva­jo­jau iš­si­mau­dy­ti Gan­go upė­je, – pa­sa­ko­jo Jo­nas Sta­bin­gis. – Svei­ka­ti­ni­mo pa­slau­gos ten la­bai pi­gios. O sa­vo pa­rei­gas me­di­kai at­lie­ka la­bai stro­piai. Pa­vyz­džiui, ma­sa­žas kai­nuo­ja pust­re­čio eu­ro. Už to­kią su­mą ma­sa­žuo­to­jas žmo­gų "min­ko" vi­są va­lan­dą. Mo­te­rys pir­ko net po pen­kio­li­ka ma­sa­žų."

In­di­jo­je ga­na po­pu­lia­ri aku­punk­tū­ra – gy­dy­mas ada­to­mis. Ke­liau­to­jai iš­ban­dė ir ši­tą pro­ce­dū­rą. Vie­nas sean­sas kai­nuo­ja tik še­šis su pu­se eu­ro. Šią pro­ce­dū­rą, pa­sak J. Sta­bin­gio, dak­ta­rai ir­gi at­lie­ka "nuo dū­šios".

Pa­tys me­di­kai – ga­na kuk­lūs. Neiš­vaiz­džiuo­se, san­dė­liu­kus pri­me­nan­čiuo­se pa­sta­tuo­se tu­ri ma­žy­čius ka­bi­ne­tu­kus, ku­riuo­se vos ga­li ap­si­suk­ti.

Ta­čiau šei­mos gy­ve­ni­mo ko­ky­bei ski­ria ne­ma­žai dė­me­sio. Vie­nas gy­dy­to­jas, pa­klaus­tas, ko­dėl gy­ve­na ne Kal­ku­to­je, kur bū­tų ge­ro­kai dau­giau klien­tų, sa­kė, jog Ma­ja­ru­pe gra­žes­nė gam­ta ir ma­žiau šur­mu­lio.

Be­je, Ma­ja­pu­ras ža­vi ne tik uni­ka­lia gam­ta. Mies­tas dar va­di­na­mas dva­si­niu pa­sau­liu de­šim­čiai tūks­tan­čių me­tų. Čia yra gar­si šven­tyk­la su ypa­tin­go­mis Die­vy­bė­mis.

Pa­sip­lau­kio­ji­mai Gan­ge


Iš­si­pil­dė ir po­no Jo­no sva­jo­nė iš­si­mau­dy­ti Gan­go upė­je. Van­duo šil­tas – 26 laips­niai. Ma­lo­nu­mas to­kia­me pa­plau­kio­ti.

Be­je, šei­my­na su­sior­ga­ni­za­vo eks­kur­si­ją ir lai­ve­liu. Už ke­lis eu­rus ke­tu­ri žmo­nės po­rą va­lan­dų ga­lė­jo mė­gau­tis pa­si­plau­kio­ji­mu po Gan­gą.

Dei­vės Gan­gos var­du pa­va­din­ta upė vie­tos gy­ven­to­jų lai­ko­ma šven­ta. Kas tre­ji me­tai prie jos vyks­ta tris mė­ne­sius trun­kan­ti Kumb­ha­me­la ar­ba Puo­dy­nės šven­tė. Tuo me­tu į šven­tę at­vy­kę gy­ven­to­jai at­lie­ka ap­si­va­ly­mo ri­tua­lą. Ti­ki­ma, jog Gan­gas gelbs­ti nuo ne­vai­sin­gu­mo, ba­do, saus­ros ir ki­tų ne­lai­mių.

Kiek­vie­no in­do sva­jo­nė bū­ti kre­muo­tam Gan­go pa­kran­tė­je, kad pe­le­nus pri­glaus­tų šven­to­ji upė. Per me­tus upės slė­niuo­se kre­muo­ja­ma maž­daug po 30 tūks­tan­čių pa­lai­kų. Pe­le­nai iš­bars­to­mi upė­je.

Skur­džiau gy­ve­nan­tie­ji nė ne­kre­muo­ja­mi. Kū­nai su­su­ka­mi į au­dek­lą ir me­ta­mi į Gan­gą. To­dėl kar­tais van­duo sklei­džia blo­gą kva­pą. Be­si­mau­dy­da­mas ga­li už­kliū­ti už žmo­nių kau­lų.

Net pli­ka aki­mi ma­to­si, jog Gan­go van­duo la­bai ne­šva­rus. Van­dens pa­vir­šiu­je plau­kio­ja šiukš­lės. Dau­gė­jant pra­mo­nės įmo­nių at­lie­kos taip pat lei­džia­mos į upę.

Be to, šven­to­sios upės ne­ger­bia ir pa­tys gy­ven­to­jai. Jie skal­bia vys­tyk­lus, me­ta šiukš­les, ne­tgi ekst­re­men­tus.

Ne­pai­sant to Gan­ge gy­ve­na 143 rū­šių žu­vys, vei­sia­si net del­fi­nai.

Jono mau­dy­nės Gan­ge jam taip pat ne­tu­rė­jo jo­kių pa­sek­mių svei­ka­tai. J. Sta­bin­gis tvir­ti­na, jog Hi­ma­la­juo­se pra­si­de­dan­ti upė nuo kal­nų at­si­pluk­do si­dab­ro, ku­ris tu­ri ste­buk­lin­gos ga­lios ap­si­va­ly­ti nuo bak­te­ri­jų.

Gan­go il­gis 2525 ki­lo­met­rai. Tai vie­na di­džiau­sių upių Azi­jo­je.

Ben­ga­lai – gra­žūs žmo­nės


Ben­ga­li­jos vals­ti­ja vie­na iš tan­kiau­siai ap­gy­ven­din­tų vie­to­vių In­di­jo­je.

J. Sta­bin­gis pa­brė­žė, jog šio kraš­to žmo­nės – la­bai gra­žių vei­do bruo­žų. Tik ne­di­de­lio ūgio. Ypač mo­te­rys. Di­džio­ji da­lis kriš­nai­tų ti­kė­ji­mo, bet yra ir mu­sul­mo­nų bei ka­ta­li­kų. Jie mėgs­ta puoš­tis. Va­ka­rais pa­si­puo­šę išei­na pa­si­vaikš­čio­ti.

Be to, su­si­da­rė įspū­dis, kad vie­tos gy­ven­to­jai – ga­na darbš­tūs. Tiek Ben­ga­li­jos sos­ti­nė­je Kal­ku­to­je, tiek Ma­ja­pu­re ir ma­žes­niuo­se mies­te­liuo­se ver­da gy­ve­ni­mas. Žmo­nės so­di­na ry­žius tie­siog mies­to cent­re, kur Gan­gas už­lie­jęs že­mės plo­tus ir su­si­da­rė pel­ky­nai.

Sa­vo skly­puo­se dau­ge­lis au­gi­na gė­lių plan­ta­ci­jas. Jas nu­sky­nę do­va­no­ja šven­tyk­loms.

Lietuvių šei­ma da­ly­va­vo Ma­ja­pu­ro šven­tyk­lo­je vy­ku­sio­je gė­lių šven­tė­je. To­kia šven­tė vyks­ta vie­ną kar­tą per me­tus. Į šven­tyk­lą pri­ve­ža­ma ir Die­vy­bėms paau­ko­ja­ma dau­gy­bė to­nų gė­lių žie­dų. Gė­lių au­ko­ji­mo ce­re­mo­ni­ja tru­ko ke­lias va­lan­das.

Iš­nau­do­ja­mas kiek­vie­nas der­lin­ges­nės že­mės plo­te­lis. Be­je, šios vie­to­vės pa­si­žy­mi ly­gu­mo­mis ir že­mės der­lin­gu­mu.

Spar­čiai vyks­ta sta­ty­bos. Prieš ke­lio­li­ka me­tų šio­se vie­to­se lan­kę­sis J. Sta­bin­gis sa­ko, jog vis­kas per tą lai­ką la­bai pa­si­kei­tė. Tuo­met to­se vie­to­se bu­vo dy­ky­nė. Da­bar ten dau­gy­bė pa­sta­tų. Net Gan­go už­lie­tuo­se pel­ky­nuo­se vie­tos gy­ven­to­jai pri­pi­la že­mių ir sta­to na­mus. Pri­dy­gę ke­tu­rių, pen­kių, še­šių aukš­tų pa­sta­tų.

Sta­to­ma ir di­džiu­lė nau­ja šven­tyk­la. Pra­džio­je šio­je sta­ty­bo­je dir­bo tūks­tan­tis, da­bar – trys šim­tai dar­bi­nin­kų. Ji tu­rė­tų bū­ti baig­ta po po­ros me­tų.

Šiek tiek pa­si­kei­tęs ir vie­tos žmo­nių gy­ve­ni­mas. Anks­tes­nės ke­lio­nės me­tu J. Sta­bin­gis pa­ste­bė­jęs tik vie­ną ki­tą ben­ga­lą su mo­bi­liuo­ju te­le­fo­nu. Da­bar te­le­fo­ną tu­ri kiek­vie­nas.

Ta­čiau skur­do ir ne­tvar­kos dar la­bai daug. Dul­kės, šiukš­lių krū­vos, lūš­ny­nai, neas­fal­tuo­ti ke­liai. Kai kur net ne ke­liai, o siau­ros juos­te­lės – ne­ga­li pra­si­lenk­ti du au­to­mo­bi­liai. Trans­por­to grūs­tis to­kia, kad ne­ga­li iš­kiš­ti al­kū­nės. Gre­ta va­žiuo­jan­tis au­to­mo­bi­lis nu­broz­din­tų. Ke­lio ženk­lų nė­ra. Ne­ga­li ži­no­ti, kur pra­si­de­da ir kur bai­gia­si mies­tas.

Bet tin­gi­niau­jan­čių ir nie­ko ne­vei­kian­čių ne­ma­ty­ti. Vi­sur šur­mu­lys, daug veiks­mo. At­ro­do, jog kiek­vie­nas žmo­gus sa­vaip ka­bi­na­si į gy­ve­ni­mą. Dau­ge­lis pre­kiau­ja. Vie­ni pre­kes iš­si­dė­lio­ję ant pre­kys­ta­lių, ki­ti – tie­siog ant tvo­rų su­ka­bi­nę dra­bu­žius, ki­li­mė­lius ir ki­tus teks­ti­lės ga­mi­nius.

Kai kas tu­ri dre­si­ruo­tus dramb­lius. Šie pa­de­da šei­mi­nin­kams už­dirb­ti iš tu­riz­mo. Jei tu­ris­tas duo­da mais­to, dramb­lys suė­da pa­ts. Jei pi­ni­gą, pai­ma straub­liu ir per­duo­da ant jo nu­ga­ros sė­din­čiam šei­mi­nin­kui.

Sta­bin­giams te­ko pa­bū­ti ir kar­vių fer­mo­je. Šie gy­vu­liai ten daž­niau­sia ža­los spal­vos ir la­bai il­gais smai­liais ra­gais.

Ste­bi­na ir trans­por­to įvai­ro­vė. Ypač tuo me­tu, kai bai­gia­si dar­bo die­na. Au­to­mo­bi­lį pa­ma­ty­si re­čiau ne­gu Tuk Tu­ką, mo­to­ro­le­rį, dvi­ra­tį. Rie­da jau­čiais pa­kin­ky­ti ve­ži­mai. Mo­to­cik­las – jau pra­ban­ga. Ant jo su­sė­dę kar­tais va­žiuo­ja net po ke­tu­ris žmo­nes. Be­je, trans­por­tas taip pat la­bai pi­gus. Pa­si­va­ži­nė­ji­mas Tu Tu­ku kai­nuo­ja pu­sę eu­ro, kar­tais tik 40 cen­tų.

Kai kur ta­ke­liai grįs­ti ply­to­mis. Ka­dan­gi to­se vie­to­vė­se daug mo­lio, ben­ga­lai pi­giai pa­ga­mi­na ply­tas. Jas nau­do­ja ne­tgi ke­lių grin­di­mui. Ply­tas ka­ru­čiais ve­ža ir į Gan­go pa­kran­tes. Kad su­tvir­tin­tų kran­tus, nes per po­tvy­nius la­bai nu­nio­ko­ja­mos pa­kran­tės ir ne­to­lie­se esan­čios vie­to­vės.

Į sta­tyb­vie­tes me­džia­gos daž­nai pluk­do­mos lai­ve­liais Gan­go upe.

Sa­vo bui­ty­je ben­ga­lai daž­nai nau­do­ja bam­bu­ką. Iš bam­bu­kų su­rai­šio­ja plaus­tus, jį nau­do­ja ne­tgi sta­ty­bo­se.

Kriš­nai­tų bend­ruo­me­nė­je


Ben­ga­li­jos kraš­tas kaip ir vi­sa In­di­ja – kont­ras­tų ša­lis. Skur­das ir ne­tvar­ka, kliū­van­ti už akių kiek­vie­na­me žings­ny­je, bai­gia­si už tvo­ros, kur sep­ty­nių hek­ta­rų te­ri­to­ri­jo­je įkur­tas kvar­ta­las iš vi­so pa­sau­lio į Ma­ja­pu­ro šven­tyk­lą at­ke­liau­jan­tiems tu­ris­tams bei kriš­nai­tų ti­kė­ji­mo se­sėms ir bro­liams.

Te­ri­to­ri­jo­je pri­sta­ty­ta dau­gia­bu­čių na­mų. Sut­var­ky­ta ap­lin­ka. Daug ža­lu­mos. Vi­sa aug­me­ni­ja lais­to­ma. Prie var­tų į kvar­ta­lą lyg į at­ski­rą pa­sau­lį sto­vi sar­gy­ba. Įlei­džia­mi tik gy­ven­to­jai. To­dėl šio­je te­ri­to­ri­jo­je – ga­na sau­gu.

Nuo aš­tuo­nio­lik­to­jo am­žiaus iki dvi­de­šim­to­jo am­žiaus vi­du­rio vi­sa Ben­ga­li­ja bu­vo ang­lų ko­lo­ni­ja.

1947 me­tais Ben­ga­li­ja bu­vo pa­da­ly­ta į Va­ka­rų ir Ry­tų. Va­ka­ri­nė da­lis, kur dau­gu­ma hin­duis­tų, pri­skir­ta In­di­jai, ry­ti­nė, kur dau­gu­mą su­da­rė mu­sul­mo­nai, pri­skir­ta Pa­kis­ta­nui.

Iki praė­ju­sio am­žiaus ant­ro­sios pu­sės vaiš­na­vų ju­dė­ji­mas bu­vo pa­pli­tęs tik In­di­jo­je. Ta­čiau, kai dva­si­nis mo­ky­to­jas (gu­ru) A. C. Bhak­ti­ve­dan­ta Sva­mis Prab­hu­pa­da sa­vo dva­si­nio mo­ky­to­jo Bhak­ti­sid­han­tos Sa­ras­va­ti Prab­hu­pa­dos nu­ro­dy­mu iš­vy­ko pa­moks­lau­ti už In­di­jos ri­bų į ang­liš­kai kal­ban­čias Va­ka­rų ša­lis ir įkū­rė Tarp­tau­ti­nę Kriš­nos Są­mo­nės Bend­ri­ją (ISK­CON), vaiš­na­vai ta­po ži­no­mi ir ki­to­se ša­ly­se.

Nu­vy­kę į In­di­ją Sta­bin­giai ap­si­sto­ja jau mi­nė­to­je kriš­nai­tų bend­ruo­me­nė­je. Pas­ta­rą­ją ke­lio­nę juos glo­bo­jo 12 me­tų In­di­jo­je gy­ve­nan­tis lie­tu­vis.

Bend­ruo­me­nės te­ri­to­ri­jo­je ga­li­ma pi­giai, už šim­tą eu­rų per mė­ne­sį iš­si­nuo­mo­ti bu­tą, pa­tiems pa­si­ga­min­ti mais­to ir pa­ly­gin­ti pi­giai ke­liau­ti po ap­lin­ki­nes In­di­jos vie­tas.

Už au­ką ga­li­ma pa­val­gy­ti ve­ge­ta­riš­ko mais­to ten pat esan­čio­je mai­ti­ni­mo įstai­go­je.

Už­da­ro­je te­ri­to­ri­jo­je yra ne tik šven­tyk­la, bet ir mo­kyk­la. Jo­je ang­lų kal­ba mo­ko­si vai­kų iš vi­so pa­sau­lio. Ją lan­ko ir Lon­do­ne gi­męs Sta­bin­gių anū­kas, ku­riam mo­ky­tis lie­tu­vių kal­ba bū­tų su­dė­tin­ga.

Sidebar placeholder