Ligos, sugalvotos disidentams

„Jubiliejai yra gražus dalykas, bet, kad nebūtų tušti, reikia ne tik juos minėti, bet ir suvokti tų įvykių reikšmę šiandienai ir iš jų mokytis“ – portalui lzinios.lt sakė Nepriklausomybės akto signataras. O pasižvalgius po keturiasdešimties metų senumo įvykius, pamąstyti tikrai yra apie ką.

Po R.Kalantos žūties sovietinė valdžia nusprendė jį paskelbti psichiniu ligoniu. Buvo suformuota speciali komisija, kurios sudėtyje buvo keturi psichiatrai: prof. J. Šiurkus (pirmininkas), J.Gutmanas, J.Andriuškevičienė, V. Berneris, A.Daukšienė. Kaip ir buvo galima tikėtis, jie nustatė, kad R.Kalanta sirgo šizofrenija, dėl ko ir nusprendė susideginti.

1989 m., kilus Sąjūdžiui, buvo sukurta nauja komisija – P.Navašinskas (pirmininkas), psichiatrai J.Barzdžiukaitė, D.Pūras, L. Radavičius, psichologės B.Gailienė, R.Bieliauskaitė. Šios komisijos išvados jau buvo priešingos – R.Kalanta buvo sveikas, jokių problemų su psichika neturėjo.

Tačiau, pasak A.Patacko, sovietinė praktika naudoti psichiatriją ten, kur visiškai nederėtų, Lietuvoje vis dar gaji. „Štai neseniai išlindo Klonio gatvės Garliavoje istorija. Ir ten netruko atsirasti ir pasisiūlyti į pagalbą psichiatrai. Kas gi ten serga – ar seneliai, ar Neringa Venckienė, ar mergaitė? Bet sakoma, kad būtinas psichiatrų įsikišimas, ir problemos bus išspręstos. Taip kalba tas pats Dainius Pūras, buvęs reabilitacinės komisijos narys, taip kalba ir kitas psichiatras Linas Slušnys. Tokios kalbos stebina ir kelia grėsmę“.

A.Patacko teigimu, ne mažiau stebina ir kiti D.Pūro pasisakymai: „Jis sakė, kad tais laikais, 1972 m., visi šnekėjo, kad R.Kalanta serga, kad buvo tokia visuotinė nuomonė („Po 1972 m. Kauno įvykių daug kas Lietuvoje su susierzinimu svarstė, kad jei ne psichikos ligonio, tai bent jau nesugebėjusio prisitaikyti prie režimo nevykėlio išsišokimas turės neigiamas pasekmes Lietuvai. Lietuvos dvasinis stuburas tuo metu jau buvo palaužtas“). Tai yra melas. Jei tokia nuomonė kur ir buvo, tai nebent tam tikruose psichiatrų ir jėgos struktūrų sluoksniuose. Visi kiti žinojo, kad tai KGB padarė R.Kalantą ligoniu. Kitas svarbus momentas: D.Pūras teigė, kad nei pirmos, nei antros komisijos niekas neprievartavo. Kad niekas neprievartavo antrosios, aš tikiu, bet kalbant apie pirmąją, tai visiškas blefas. Visose tose struktūrose, taip pat ir psichiatrų tarpe, buvo tokių žmonių, kurių prievartauti tiesiog nereikėjo. Vieni buvo užverbuoti ir priversti dirbti jiems prievarta, tai buvo visiškai palaužti žmonės. Bet buvo ir tokių, kurie savo paslaugas teikė patys, savanoriškai“ – pasakojo buvęs rezistentas. „Tokių buvo teisėsaugoje, buvo tarp advokatų, su kuriais man teko turėti reikalų. Tik jiems buvo leidžiama „ginti“ disidentus, o visa jų „gynyba“ buvo įkalbinėjimas prisipažinti, jie dirbo ranka rankon su prokurorais. Tokių žmonių, kurie teikdavo paslaugas KGB, buvo ir aukštosiose mokyklose. Tarkim, į tuometinę Kauno medicinos mokyklą norėdavo įstoti mergaitė, apie kurią KGB žinojo, kad ji yra vienuolė. Tada visuomet KGB atrasdavo dėstytojų, kurie ją per egzaminus sukirsdavo. Šitoks savanoriškų KGB pagalbininkų kontingentas egzistavo visur“ – sakė A.Patackas. Pasak jo, klaida ir nusikaltimas, kad taip veikę žmonės, priešingai nei Vokietijoje, liko sistemoje ir valstybei atgavus laisvę – tai pasakytina ir apie teisėsaugą, ir apie psichiatriją.

„Antai Liaudginas Radavičius, antrosios psichiatrų komisijos narys, buvo įsivėlęs į Mindaugo Tomonio bylą. M.Tomonis, disidentas, žuvęs1975 m., buvo mano draugas. Jis nužudytas psichiatrų pagalba. Jam nustatyta „vangios eigos šizofrenija“ – tokia liga, sugalvota specialiai disidentams. Po to rado jį po traukiniu. O Katalikų Bažnyčios kronikoje jį „gydęs“ L.Radavičius įvardytas kaip KGB pagalbininkas.1973 m., metus po R.Kalantos susideginimo, M.Tomonis buvo paguldytas į psichiatrinę ligoninę. Kuomet jis ten gaudavo laiškus, vyriausiasis gydytojas peradresuodavo juos KGB. O M. Tomoniui buvo nustatyta būtent „vangios eigos šizofrenija“, kurią, žinoma, sugeba diagnozuoti tik kagėbistai ir juos aptarnaujantys psichiatrai. Tos šizofrenijos nesimato, bet jie vieni žino, kad ja sergi, o jei pakeiti pasaulėžiūrą, tada nuo jos pasveiksti. Man pačiam su ta sistema irgi teko šiek tiek susidurti ir gerai pamenu: net visko patyrę kaliniai, kurie nebijojo lagerių, psichiatrinių ligoninių-kalėjimų bijojo. Tokia baudžiančioji psichiatrija pasaulyje yra pasmerkta, bet pas mus ji nepasmerkta, visi personažai tebegyvuoja ir, kaip matome, vėl išlenda į dienos šviesą“ – pasakojo A.Patackas. Todėl, jo teigimu, baisu yra girdėti raginimus Garliavos problemas spręsti kviečiantis į pagalbą psichiatrus.

„Tarp pirmosios ir antrosios psichiatrų komisijų yra nemažai sąsajų. Artikuliuoto ir nedviprasmiško buvusių kolegų, KGB talkininkų, pasmerkimo neįvyko. D. Pūras teigia, kad vienas iš pirmosios komisijos narių buvęs jo mokytoju, teigia, kad niekas anų nevertė talkininkauti. Tai panašiau į teisinimą, o ne smerkimą. O dabar pats D.Pūras su savo psichiatrija jau bando ateiti į Klonio gatvę. Ir vėl matosi ta pati simbiozė – tamsiųjų jėgų sukibimas su psichiatrija“ – teigė buvęs disidentas.

Pasak jo, panašios problemos egzistuoja ne tik psichiatrijoje – po sovietmečio apsivalymas neįvyko daugelyje valstybės gyvenimo sričių. „Pokariu Lietuvoje buvo daugybė stribų, taip vadinamų „liaudies gynėjų“, kovojusių su partizanais. Bet dar buvo ir vadinamieji aktyvistai. Stribus dar galima laikyti pasamdytais, už savo darbus jie bent gaudavo kažkokią algelę, o tie komjaunimo aktyvistai darė tą patį, bet savanoriškai, iš idėjos: šaudė, prievartavo ir trėmė žmones. Tas tipažas žmonių, kurie padėdavo represiniams organams savanoriškai, yra pats bjauriausias – jiems niekas pistoleto prie smilkinio prikišęs nebuvo, jie darė tai patys. Taip pat ir sovietiniai diplomatai, kurie buvo KGB pagalbininkai be jokių verbavimų. Deja, šitie dalykai, vykę praktiškai visose srityse, iki šiol yra neatskleisti ir nepasmerkti“ – portalui lzinos.lt sakė A.Patackas.