"Likau vienišas kaip vilkas..."

Gal šeimoje, kur viešpatavo ne meilė artimui, o intrigos bei pinigų kultas, augę vaikai perėmė tėvų gyvenseną?

Klaipėdos senelių globos namų direktorė Ona Miklušienė sakė: "Įvairiomis aplinkybėmis į globos namus patenka žmonės: sumušti savo vaikų, užguiti.

Yra marčių išvarytų. Niekada šeimos neturėję senukai džiaugiasi, kad čia yra. Nesmerkiu vaikų, kurie dirba visą dieną ir negali palikti namuose uždarytų senukų, kurie nė duonos nepasiims; pusė mūsų gyventojų nebevaikšto, juos reikia ir pervystyti, pavalgydint ir nuprausti.

Protaujantys senukai, kurių galvos smegenys nepažeistos, neverkia, džiaugiasi čia patekę. Štai viena senutė gyveno su trimis vaikais vieno kambario bute, nes nebeįstengė viena būti savame bute, aplink nuolat erzeliavo vaikaičiai, jai trukdė, tad ji atidavė savo butą dukrai ir jaučia vaikų dėkingumą; šie aplanko.

Viena moteris, jūreivio žmona, su trim vaikais ir motina vargo, kol ši ją nualino, kone iš proto išvarė savo priekabėm, net teko ligoninėje gydytis.

Motinai ji niekuo neįtiko, ši keldavo scenas. Dabar toji senutė gyvena pas mus vienam kambary su tokio pat charakterio drauge, jos abi keikiasi, pešasi ir kiekvieną dieną prašo išskirt".

Pripažino savo dukra

Senelių globos namų direktorė pasakojo, jog prieglaudoje gyvena ir vyrų našlių. Vienas jų (vadinkim Ivanu), grįžo iš Rusijos, palikęs žmoną ir sūnus, - čia vėl sukūrė šeimą.

Gėrė, puotavo, pagaliau kažkas jį išmetė pro balkoną. Į globos namus atvažiavo ligoninės traumatologijos skyriaus vedėjas su policija, prašė priimti mėnesį gydytą vyriškį: jam sąžinė neleidžianti nuvežti Ivaną į geležinkelio stotį ir paleisti. Neturi jis kur eiti.

Vyriškį ištiko amnezija, neprisiminė nieko, o po metų prakalbo, "prisiminė" buvusias darbavietes, ir pasirodė, jog jokio darbo stažo nėr, visas sargo uždarbis - tik 57 litai. Išrūpino jam II invalidumo grupę.

Po kurio laiko į prieglaudą atėjo koncertuoti internato vaikai, ir prie direktorės priėjusi daili paauglė paprašė: "Supažindinkite mane su tėveliu".

Mergaitė augo kūdikių, vėliau vaikų namuose. Dabar jai - aštuoniolika metų, ji jau ketverius metus nuoširdžiai bendrauja su tėvu, priima ir myli jį tokį, koks yra.

Tik gali būti, jog žmogus net nėra į save visiškai nepanašios, šviesaus gymio mergaitės tikras tėvas; neaišku, kodėl panoro pripažinti ją savo dukra. Gal bijojo būti deportuotas iš šalies, gal - mirti vienas tarp svetimų, nieko po savęs nepalikęs, o gal ir savaip atgailauja.

"Jei skubi - verčiau pasikalbėkim..."

Klaipėdos socialinės rūpybos ir paramos centro socialinės darbuotojos Olga, Danutė, Irena ir kitos moterys, lankančios vienišus senukus namuose, iš geraširdiškų žmonelių sulaukia dėkingumo ir palaiminimo už paslaugas, jie savo rūpintojėles kone angelais laiko. Svarstydami už rankų, dažnai prašo: "Mieloji, tu nemazgok grindų ir valgyt man nevirk, jei skubi - verčiau pasikalbėkim".

Būna, kad jei sunkiai su šeimomis gyvenantiems suaugusiems vaikams tėvai neatiduoda savo pensijos, šie nuo gimdytojų nusigręžia. Viena senutė, nebegalinti vaikščioti, kurčia, ketino butą sūnui palikti testamentu po mirties, bet jis prieš operaciją įkalbėjo senutę surašyt buto dovanojimo aktą.

Kai senutė atsitokėjo, suvokė, kad nebus jai gyvenimo (tėvų primokytas vaikaitis net prie slaugytojos akių prispjovė žilagalvės sriubą), prašė socialinių darbuotojų pagalbos. Šios, atstovaudamos moteriai teisme, iškovojo, kad sūnus duotų motinai pinigų, už kuriuos ji nusipirko butą mažame miestelyje.

"Nėra nė vieno, kuris nesiskųstų skausmais. Praveri duris, ir kaskart išgirsti dejones: "Jėzau, kaip šiandie įsisirgau!" - pasakojo socialinės darbuotojos. - Senukai išalkę bendravimo, gyvo suprantančio žmogaus šalia. Mes žinome visą jų jaunystės istoriją, išgyvenimus, vaikų pasiekimus.

Žinome ir šiurpias aplinkybes, kaip žuvo kurio vaikas. Yra ir absoliučiai uždarų senukų, niekuo nepasitikinčių: labai skurdžiai gyvenanti bobutė bijo šuniuką išvest, kad aš ko nepavogčiau, nors tiesiog nebūtų ką. Kita moterėlė - atvirkščiai, surašė man generalinį įgaliojimą, kad galėčiau net jos turtą parduoti ir paimti pinigų iš banko; sykį teko paimti jai 20 tūkstančių litų."

Pinigai po linoleumu

Sovietmečio laikų ponia, turėjusi aukštas pareigas kartu su savo vyru, sukelia tokią audrą atėjusiai darbuotojai, kad priverčia ją pakviest žiniasklaidininkus. Šiems senutė vardija, kokius turtus sukrovusi, ir įsako parašyt demaskuojantį straispnį apie senus šeimos draugus, kurie ją, tapusią našle, neva prieš keletą metų apiplėšė.

Darant remontą, moteriškė kaišiojo pinigus po linoleumu, į sienų plyšius, net šaldytuvą; kas žino, kur šie prašapo, kaip ir papuošalai, brangenybės, drabužiai. Senutė skundžiasi, kad niekas jos neaplanko.

Studenčių į savo apartamentus neįsileidžia gyvent, nes "jos visos kekšės ir vagilės", o slaugės nedoros, savanaudės.

Skundžia, šokdina socialinę darbuotoją, bet drauge su ja apvažiuoja visas miesto prieglaudas, tik niekaip neišsirenka sau tinkamos: tai patalpos prastos, tai draugija.

Moteriškė ir šiandie banke turi keliolika tūkstančių dolerių, tačiau geria iš apdužusių puodelių, nes bijo, kad ir juos iš jos pavogs. Ne sykį "paskutiniajam patepimui" kviestas kunigas išeina moteriškės sukritikuotas ir prakeiktas...

Socialinės darbuotojos sakė iš vieno vyriškio, buvusio donžuano, lūpų girdėjusios, kad jis gailisi buvęs vėjo pamušalas: kaip jis nepažinęs savo vaikų, taip šie jo adreso neprisimena.

Kita senutė, kol nuėjo iki pašto dėžutės pasiimt laikraščio, grįžus apkaltino socialinę darbuotoją pavogus iš jos piniginės penketą litų

. Skundžiasi, kad ir kaimynai ją persekioja, ieško intrigų. Kol turėjo sveikatos, pati puldinėjo kaimynus, buvo vieniems net duris padegusi.

Senutė nenori nė matyti kitame mieste gyvenančio savo sūnaus. Bet per Kūčias ji prašė socialinę darbuotoją parnešti "plotkelę" ir užsakyt didelį raktą gryčiai rakinti...

Kai visi blogi...

Gan dažnai dėl to, kad nelanko sūnai, apleistos močiutės kaltina žiežulas marčias. Ir turbūt reta kuri gailisi, kad kažkada mėgino išardyti sūnaus šeimą, keršijo marčiai tik už tai, kad šioji taip pat svarbi sūnaus gyvenime, kad šis atsidavęs savo šeimai. Viena senutė, lakios it Miunhauzenas vaizduotės, sugraudino visus gimines iki ašarų, pabėgusi iš namų kaip stovi, ir apsigyveno pas psichine liga sergančią draugę.

Senutei, matyt, patiko ją lankančios delegacijos iš įvairių institucijų, kiekvienam svečiui turėjo paruošusi naujų pikantiškų jos marčios inkvizicijos smulkmenų. Perskaitę straipsnį laikraštyje, skambino jos sūnus ir marti, jie sunerimę ir įskaudinti ieškojo įnoringos senučiukės.

Parodė motinai skirtą erdvų, šiltą kambarį su daugybe močiutės drabužių ir senovinių rakandų, šventųjų paveikslų, ir, svarbiausia, inteligentiška marti nepasakė nė vieno užgaulaus žodžio, tik apsiverkė, kad senoji tokia neteisinga jai, net kaltino marčią bandžius ją nunuodyti.

O kai išėjo niekam nieko nesakius, sūnus nemiegojo, dirbti neįstengė, nerimavo, kad motinai kas neatsitiktų. Vaikai atleido motinai išpuolius ir šmeižtus, susigrąžino bėglę atgal, nes gyvenimas pas draugę ir "spektakliai" šiai jau buvo atsirūgę. Buvo pasiilgusi skalsesnės duonos ir patarnavimų.

Tiesiog valdinga senutė norėjo, kad namuose būtų jos valdžia ir tvarka.
Yra močiučių, kurios marčių paruoštą maistą, net vandenį, pirma duoda išmėginti socialinei darbuotojai; jei ši neapsiputos, vadinasi, šįkart marti neįdėjo nuodų...

Kalbėjomės apie tai, jog neapykanta negimsta per vieną dieną: žmogus kaip kokį kūdikį Kvazimodą turi išnešiot ją savyje, maitindamas savo mintimis, dvasia, gyvybiniais syvais. Ir ne visada lieka laiko susitaikyti su Dievu, pasauliu, artimaisiais ir savimi. Nebėra šalia to vienatinio žmogaus, kurio galėtum paprašyti atleidimo, sulig paskutiniu gyvybės gūsiu suvirpus meilei, it išbadėjusiam paukštužiui, įkalintame širdyje.