Artėjant Kovo 11-osios Akto signataro Liongino Šepečio gražiai sukakčiai jaukiausia būtų klausti jį apie gimtuosius Kazliškius. Apie kaimo šulinius, iš kurių semta ir gerta, apie gyvus ir mirusius; lietaus marškas, ateinančias nuo jo tėvų sodybos, nuliejančias Jurkos, Karaliaus, Žukausko obelis ir nušiūruojančias Makių ežero link... bet šiandien, kai didžiausiu deficitu tapusi išmintis, būtų didelis griekas nepaklausti patyrusio politiko, akademiko, lig šiol nepralenkiamu kultūros ministru tebelaikomo L.Šepečio, kas gali rūpėti ne vien tik iš to kaimo išėjusiems žmonėms.
- Prisiminė toks pasakymas, kad aštuoniolika metų būna vienąkart gyvenime, o 90 - ne visada, - sako L.Šepetys, - tikiuosi, gal sulauksiu tos datos, ji nebe taip toli (lapkričio 23 d. - red. past.). Nesureikšminu datų visiškai, manau, kad jos, nebūtinai apvalios, reikšmingos tiek, kiek fokusuoja gyvenimo pilnatį. Gal ir nereiktų taip kalbėti su jumis, bet pasakysiu: aš jaučiuosi laimingas. Kodėl? Turiu mylimą šeimą, žmoną, vaikus, besistiepiančius į gyvenimą, anūkus, su kuriais sieji savo viltis ir norus, kurie gal ir neišsipildė, kurie gal išsipildė ir norisi, kad jiems išsipildytų. Sakydamas, kad esu laimingas, kartais galvoju, kam aš už tai turiu būt dėkingas. Na, natūralu, savo tėvams ir gal aukštesnėms jėgoms, Dievui, kuriuo aš tikėjau visą laiką, likimui, ir turiu tam pagrindo. Eidamas čia galvojau, ką kalbėsiu, prisiminiau prancūzų impresionistą Polį Gogeną, apie kurio kūrybą ir man pačiam teko rašyti ir apie kurį buvo sakoma, kad jis tiktai laikė teptuką, o jo rankas vedžiojo paslaptingieji ir gerieji Polinezijos dievai ir dvasios. Aš, žinoma, ne Gogenas, Lietuvos dvasios - ne Polinezijos, bet kažkas vedžiojo - gal genetinis Tautos instinktas ir vis ryškėjantis pareigos jausmas? Sakysim, toks faktas: dar aš buvau motinos įsčiose, tėvas buvo nusipirkęs vadinamąją „šipkartę“ į Ameriką, norėjo emigruoti, bet motina užsispyrė ir neišvažiavo, - taip praradau šansą tapti Amerikos prezidentu. (Juokiasi.) Tapau Lietuvos žmogum ir to nesigailiu. Daug prisimenu faktų, kur kaip Gogeno ranką su teptuku mane „vedžiojo“, bet aš neheroizuoju savęs, kalbu, kaip klostėsi gyvenimas, kuriame man Kažkas padėjo iki to, kad galų gale tapau signataru - tai irgi man labai reikšmingas įvykis.
- Po kurio daugelį kankins abejonė: ar už tokią Lietuvą kovojome.
- Kartais girdžiu žmones tai sakant per radiją, skaitau spaudoje ir norėčiau su jais pasiginčyti. Tie, kurie tuo metu už Lietuvą kovojo (tik žodis per skambus), kovojo, kad ji būtų laisva, nepriklausoma, ir taškas. Tada tie žmonės, dauguma jų, nesiekė individualių materialių tikslų, - jie atsirado paskui, todėl žodis „kovojo“ reiškė „už tą Lietuvą“. Mes įteisinom nepriklausomą, laisvą Lietuvą, o jau paskui kaip mes su ja pasielgėm, kaip ji pasielgė su mumis, - kita problema. Šiandien mažai kur išeinu, mažai kur dalyvauju, bet, sakysim, Rugsėjo pirmąją išgirsta žinia, kad uždaroma Žemaitkiemio mokykla, mane labai sujaudino. Žinojau, kad daug mokyklų uždaroma, bet kada uždaroma mokykla, kurią gerai žinojai, paliečia skaudamą žaizdą. Eis tie vaikai 7 ar 10 kilometrų iki Želvos, kiti į Ukmergę važiuos, ir aš galvoju, čia yra vienas didžiausių nuostolių ir viena didžiausių visų mūsų valdžių klaidų ar griekas, kaip sakydavo mūsų Kazliškių kaime. Prisimenu, vienas Vokietijos kaizeris, neatmenu kuris (visi iš veido - ūsuoti), XIX a. pabaigoje pasiekęs pergalę, pasakė: karą laimėjo ne haubicos, o Prūsijos mokytojai. Išmintingai pasakyta. Gyvenimą didele prasme lemia mokykla. Kai uždaroma mokykla, kurioje ir nesimokei, tarytum išpjaunama kažkokia tavo gyvenimo dalis, sielą skauda.
- Neskauda sielos, kai eidami Gedimino prospektu neberandat lietuviškų užrašų?
- Ačiū Dievui, dabar retai benueinu. (Juokiasi.) Jau prieš gerą dešimtmetį ir Gedimino prospekte, ir senamiesty jie graužė akis, - nežinau, kas čia yra, kodėl mes tokie neatsparūs. Ir vėl grįžtu (gal mano amžiaus žmogui natūralu) į praeitį: oi, kaip išgyvenom, labiau, nei leido politinės ribos anais laikais, kad tik tų rusiškų užrašų mažiau būtų, kad parduotuvės vadintųsi sigutėmis, jūratėmis, kastyčiais, kad tik Lietuvos žodį ir istorinį aspektą įterptume visur.
- Jūsų biografijoje telpa šiek tiek Pirmosios Lietuvos Respublikos, kur kas daugiau tarybinės imperijos ir pusėtinai Antrosios Respublikos, kuri, regis, nieko prieš tapti kitos, Europos Sąjungos, imperijos dalimi. Yra bendrumų ir jų ideologijoje, - sakysim, nacionalizmas sutartinai laikomas blogybe.
- Aš, galima sakyti, esu nacionalistas, kaip jūs norite. Nacionalizmas, kaip savo tautos vertinimas, jos vertybių iškėlimas ne kitų žmonių ir tautų sąskaita, ne priešpriešinant jas kitoms tautoms, yra normalus bruožas. Sakysim, man buvo svarbu, kad operos teatre būtų kasmet pastatomos trys ar penkios nacionalinės operos, kad dramos teatre būtų rodomi nacionaliniai spektakliai, kad lietuvių kalba mokyklose būtų dėstoma gerai, ir todėl, prisidengiant rusų kalbos mokymu, pavyko išsikovoti, kad vadinamoji vidurinė mokykla būtų ne dešimtmetė, bet metais didesnė. Žinoma, ir rusų kalbos reikėjo, bet pirmiausia lietuvių, - ką čia daug vardinti.
- Jūsų atsiminimuose radau taiklų pastebėjimą: nėra žmogaus, kuris nepasitaisytų kito jam uždėtos kepurės. Kodėl tad šiandien Lietuva nepasitaiso jai pamėtėtos ES „kepurės“?
- Anuomet mes sąmoningai žodžio „okupacija“ nevartojome, nes vienaip ar kitaip buvome perėję tą mokyklą (aš asmeniškai buvau perėjęs), žinojome, už ką grėsė kalėjimas, bet jautėme, kad nelaisvi, kad užimti kitų, todėl nebėgome su mus užėmusiomis jėgomis glėbesčiuotis. Ir jei dabar kas sako, kad mes joms tarnavome, tai jeigu ir tarnavome - svetimai jėgai tarnavome. Tiek, kiek buvom priversti. Nuolankumu, nuolaidumu niekad nereikia stengtis aukštesnėms instancijoms įtikti. Galima sutikti, nesutikti, bet įtikti nereikia stengtis, - tai blogas terminas ir blogi rezultatai, kai nuolankiai bėgama prieky traukinio.
- Buvote aukštas pareigūnas: LKP CK sekretorius, Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas, kultūros ministras. Negi jums nepatikdavo tie, kurie norėdavo įtikti?
- Mačiau jų pastangas, bet vėl noriu pasididžiuoti Lietuva, tada Tarybų Lietuva, tik ne sovietine, nemėgstu šito rusicizmo (visi mūsų diplomai ir tų, kurie tą terminą paleido, buvo pažymėti Tarybų Lietuvos vardu): ne šimtaprocentiniai, bet galima šimtus pavyzdžių pateikti, kaip dauguma žmonių, tarp jų ir einančių šį tą lemiančias pareigas, nesistengė įtikti centrui, stengėsi santykius grįsti gudrumu, dvejopais standartais, ir kada atvykę iš tos pačios Maskvos rašytojai, tuo metu žymūs Robertas Roždestvenskis ar Jevgenijus Jevtušenka, mus vadindavo Vakarais, išpūsdavom krūtinę.
- Kai kurie istorikai tarybmečio Lietuvą vertina taip: „visi mes buvome kolaborantai“, „mes dirbome Lietuvai“ ir „mes buvome okupuoti“... Kuri versija jums artimesnė?
- Taip, mes buvom okupuoti, bet mes nebuvom kolaborantai (šis žodis imtas vartoti Prancūzijoje, jos piliečių, išvien ėjusių su vokiečiais, atžvilgiu). Manau, aneksuotoje Lietuvoje dirbom Lietuvai. Bet čia prasideda laisvos interpretacijos - kiekvieną žodį gali interpretuoti kaip nori. Ką reiškia dirbti Lietuvai? Tai ar tas, kuris ima kyšius, dirba Lietuvai ar nedirba Lietuvai?.. Liberalų sąjūdis dirba Lietuvai?
- Pagal rinkimų rezultatus pasirodo, kad „dirba“...
- Visų partijų programos tokios panašios, kad jei šiandien išrikiuotume tų partijų vadus, jie nesurastų esminių vienos ir kitos partijos skirtumų; tik vieni sako, kad padidins pensijas, kitas sako, kad pakelsim algas, trečias, kad numušim mokesčius, ketvirtas, kad pakelsim, ir viskas pasibaigia faktu - mūsų partijoms trūksta sisteminio mąstymo (nežinau, ar reikia vartoti žodį „mąstymo“), gal sisteminio požiūrio, sisteminių įžvalgų, kas svarbiausia šiandien Lietuvai, kaip savarankiškai valstybei (tikėkim), kas svarbiausia šiems ketveriems metams ir kokį pagrindą per tuos ketverius metus mes padėsim keturioms dešimtims ar kiek metų į priekį. Šitokios minties nėra arba ji paskęsta buitiniuose, populistiniuose pažaduose.
- Šit dar vieną panašumą padėjot surasti - ir tarybmečiu, ir šiandien iš tikrųjų teturim vieną partiją. Dėl vaizdo pilnumo pridurkim andainykštį ateizmą, ir šiandien Europoje skatinamą bedievystę...
- Kad Europoje skriaudžiama Bažnyčia, kalba ir popiežius Pranciškus. Krikščionybės suformuota Europos civilizacija praranda vieną didžiausių savo vertybių, - ji juk kūrėsi tikėjimo pagrindu. Žinoma, tarybų valdžia su Bažnyčia ir tikėjimu elgėsi drastiškai... Prisimenu, į svarstymą CK dėl ateistinio darbo turėjo važiuoti Petras Griškevičius, o jis apsimetė ar iš tiesų susirgo ir pasiuntė mane. Aš ten atsiskaitinėjau, išsisukinėjau, bet vis tiek negrįžau tuščiomis - parsivežiau, kad reikia Klaipėdoj atiduot bažnyčią tikintiesiems. Tikėjausi dar „parvežt“ žurnalą katalikams, bet neatvežiau, nes buvo pareikalauta partinės priežiūros, su kuria joks katalikų leidinys sutikti negalėtų. Paskui su kunigu Vaclovu Aliuliu daug bendravom; jis sakė: „Teisingai pasielgei.“
- Rašydamas atsiminimų knygas daug ką nutylėjot?
- Nutylėjau, žinoma. Ir nereikia visko pasakyti dėl įvairių priežasčių. Jei ką nors negero atskleisi apie konkretų žmogų, nuskriausi jį, jei jo nebėra, tai jo vaikus, anūkus, kita vertus, gal charakteris toks, kad norisi praeiti truputį kazliškietiškai - mūsų gamta graži, miškeliai, kalneliai, raisteliai, - banguojančiai... Galų gale jei jau užsiminėm apie artėjančią datą, kurios, tarp kitko, nešvęsiu niekaip, aš visą gyvenimą dirbau su inteligentija ir likimui už tai esu labai dėkingas. Man tai buvo ir kančia, ir laimė, toks vargas ir ne vargas, kada nuolat reikėjo pasirinkt žodžius ir nesišvaistyti formuluotėmis. Vienąkart, sėdint su kolega poilsio kambarėlyje prie stikliuko, jis ir sako: „Man gerai - nuvažiuoju į statybas ir jei matau, ką bloga, „matj matj“ išsikeikiu, o tu taip negali.“ Sakau, ne, aš turiu susilaikyti. Grįžus po darbo man dar reikėjo atsukti „filmą“, su kokiu jonu ar petru kalbėjau, su Sauliumi Sondeckiu ar su Algimantu Bražinsku: gal negerai kalbėjau, gal reikėjo kalbėti kitaip, juk ne visada teko vien malonius žodžius sakyti... Negyvenau lygaus gyvenimo, gyvenimas buvo banguotas, buvo dideli varžtai, galų gale buvo baimės varžtai, politinės baimės momentas, tuo labiau einant aukštesnes pareigas.
- Nesijaučiat atsiminimuose kažką, kas istorinei tiesai būt svarbu, praleidęs?
- Tarp kitko, negalvojau apie tai. Gal pakračius tą savo „bagažinę“ ir būtų galima ką pasakyt, papildyt, bet tai jau neįgyvendinami, nebūtini dalykai. Dabar belieka kartais papolemizuot, pasiginčyt su televizoriumi, nors sakoma, kad su televizoriumi ir žmona ginčytis yra beprasmiška.
- Škicuojat paveikslą vienumos?
- Ne, nesijaučiu atitrūkęs nuo gyvenimo, turim gerų draugų Kaune, draugaujam, gatvėje vis dar esu atpažįstamas - tai kompensuoja praeitį. Gaunu daug kvietimų, esu už juos dėkingas, perskaitau, bet nebenueinu. Pavyzdžiui, užsienio reikalų ministras pakvietė mane į priėmimą valstybės diplomatinių santykių 25-mečio proga. Žinoma, norėtum susitikti su kai kuo, nueit nueitum, bet galvoju, kaip nuėjęs atrodysiu furšete, jei vienoj rankoj bus lazda, o kitoj turėsiu laikyti taurę. Jeigu stovėsiu be taurės, tai koks čia priėmimas. Priėmime be taurės rankoje kaip be suktumo politikoje, - sumečiau ir užrašiau. Vis dar šį tą užsirašau. Kvailas įprotis.
Parengta pagal savaitraštį „Respublika"
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą