Maja Pliseckaja. Nemirštančioji gulbė

Genijai, kaip Maja Pliseckaja, miršta kartą per šimtą metų...

Negalėjau parašyti tokiam kontekstui įprastos frazės „gimsta kartą per šimtą“ metų, nes kai ji gimė, manęs dar nebuvo. O net ir tie, kas buvo, tada negalėjo nei taip parašyti, nei pasakyti - niekas nežinojo, KAS gimė. Žmogaus nuopelnai pasauliui tiksliausiai išmatuojami tik jam finišavus. Kai jau visi žino, KAS juos paliko.

Kas buvo Maja Pliseckaja?

Pasaulio primabalerina. „Liaudies priešo“, sušaudyto stalininių represijų metais, dukra. TSRS liaudies artistė. „Nevyjezdnaja“ (taip buvo vadinami TSRS piliečiai, neturėję teisės išvažiuoti į užsienį). Sorbonos universiteto garbės daktarė. Linksma kaimietė vasarodama savo sodyboje Lietuvoje mėgdavusi su kaimiečiais palošti kortomis. Maskvos Lomonosovo universiteto garbės profesorė. Ispanijos garbės pilietė, daugelio tarptautinių baleto konkursų žiuri narė.

Beveik vilnietė. Motina buvo gimusi Vilniuje. Jeigu jos dukra būtų gyva, mane patikslintų: „Antakalnyje.“ Ir sakytų ne kaip nors, pvz., „na Antokole“, o gražiai lietuviškai. Labai netikėtas sutapimas: kai motina, nugyvenusi vos vos ilgėliau už Mają, pasimirė, jos dukra su savo vyru kompozitoriumi Rodionu Ščedrinu tais pačiais 1993-iaisiais tapo Lietuvos piliečiais, tapdami pirmaisiais, kam išimties tvarka buvo suteikta Lietuvos pilietybė.

Kokia buvo Pliseckaja?

Saulius Sondeckis, profesorius, dirigentas:

(paprašytas kalbėti taip, kad Majos Pliseckajos didybę suvoktų ir žmogus, niekad nebuvęs Operos ir baleto teatre)

Ji tikrai buvo Didybė. Įsivaizduokite, ką reiškia 35 metus šokti Maskvos didžiajame teatre. Balerinos ateina 17-os, o 35-erių jos jau „prakeiktos senės“, tinkančios ne šokti, o „karalienėmis“ ar „raganomis“ pavaikščioti po sceną. O Pliseckaja 35-erius šoko!

Gerai ją pažinojau. Ji su savo vyru Rodionu Ščedrinu ne vienąkart pas mus namuose yra viešėję. Ateidavo pusvalandžiui, o prabūdavome drauge kelias valandas. Pritrenkdavo savo paprastumu, simpatiškumu.

Sumanėme Trakų festivalį ir ji sutiko būti jo meno vadove. Rodionas Ščedrinas, mūsų kompozitorius profesorius Vytautas Laurušas, dainininkas profesorius Virgilijus Noreika ir aš tapome festivalio tarybos nariais. Į pirmąjį festivalį Trakuose, žinoma, ne be Majos Pliseckajos įtakos, atvyko Maskvos „Imperatoriškasis baletas“, kurio meno vadovė buvo jinai. O vyr. baletmeisteris buvo paskutinis jos partneris scenoje Gediminas Taranda. Taip, taip - lietuvis.

Prieš pasirodymą festivalio scenoje mano vadovaujami Lietuvos ir Sankt Peterburgo kameriniai orkestrai, sujungti į vieną, repetavome su „Imperatoriškuoju baletu“. Ir tada, prieš keliolika metų, aš pamačiau tai, ko jūs klausiate šiandien.

Gediminas Taranda į savo trupę buvo surinkęs aukščiausios klasės šokėjus. Didžiojo teatro lygio. Primabalerinos. Vienai tų balerinų Pliseckaja davė mažą patarimą, pasiūlė ir parodė vieną judesiuką - suktelėjo galvą, pakėlė ranką, pasuko riešą, - atrodo, smulkmena. Bet toje smulkmenoje tu pamatai skirtumą tarp tų primabalerinų ir Majos Pliseckajos. Tu pamatai jos stebuklą. Stebuklą todėl, kad jos niekas kitas nepakartos.

Vytautas Laurušas, kompozitorius, profesorius, buvęs ilgametis Operos ir baleto teatro direktorius ir Kompozitorių sąjungos pirmininkas:

(paprašytas to paties, ko ir Saulius Sondeckis)

Atsimenu, 1991 ar 1992 metais Niujorke vyko tarptautinis baleto konkursas. Maja buvo pakviesta būti žiuri pirmininke. Jos paklausė, kokiai valstybei ji atstovauja. Ir visai netrukus konkurso vedėjai, pristatydami žiuri, paskelbė: „Festivalio žiuri pirmininkė - Maja Pliseckaja. Lietuva!“ Salė iš pradžių nuščiuvo, paskui driokstelėjo audringiausi aplodismentai. Ir jie buvo ne vien Pliseckajai. Jie buvo ir mūsų jaunai valstybei, apie kurią tuomet pasaulis jau buvo išgirdęs.

1956 metais aš, Konservatorijos penkto kurso studentas, dalyvavau Maskvoje surengtame konservatorijų studentų ir aspirantų apžiūroje. Dalyvavo joje ir Rodionas Ščedrinas. Tada ir susipažinome. Net į namus mane pasikvietė. Tapome draugai ir būdamas Maskvoje dažnai užsukdavau pas jį. Ten susipažinau ir su jo Maja. Man iš pradžių tai buvo beveik šokas: ką tu - būti šalia jos!.. Sėdėti prie vieno stalo, nuoširdžiausiai šnekėtis su ja. Labiausiai man buvo neįprasta, kad toks talentas, o tavęs niekada nepažemins, neįžeis. Šalia jos jauteisi lygus. Būdavo, paskambini jiems, atsiliepia Maja: „Oi, Vytai, kokia aš laiminga, kad čia tu.“ Tiesiog kažkokią šviesą išgirsdavai telefone.

Trakų rajone, Kozelkiškių kaime, ją puikiausiai pažinojo visi artimiausi kaimynai. Juos irgi žavėdavo jos paprastumas. Manau, dabar, kai per radiją ir televiziją ją rodo, apie ją kalba, ne vienas pasigiria: „O aš su ja kortomis lošiau!“

Aš ten, tam kaime, jiems ir įsikurti padėjau. Ir vietą padėjau išsirinkti, ir statybos reikalais rūpinausi. Ir Brazauskas padėjo. Ir kita dar anos Lietuvos valdžia. Su Brazausku jie irgi ilgai ir labai gražiai draugavo.

Rodionas man paskambino tuoj po Majos mirties. Sako, pasiguosti draugui noriu. Paguodžiau. Ir ašarą nubraukiau.

Gulbės

1996 metų lapkritį, po spektaklio Operos ir baleto teatre, teko dalyvauti priėmime, skirtame Majai Pliseckajai. Ištaikęs progą, jai pasigyriau, kad kiekvieną pavasarį su šeima važiuoju link Strėvos upės ir žavimės kiekvienu žydinčiu pavasariu. O paskui, sakau, susėdame ir nuo kito kranto spoksome į jūsų raudoną sodybą: gal jus pamatysime. Nepamatėm. Ir tik vieną kartą, žiūrime, nuo jūsų lieptelio į mus atplaukia baltutėlė gulbė.

Pasižiūrėjo į mane, nusišypsojo: „Ne, tai buvau ne aš. Žinote, pavasariais mažiau tikimybių mane ten pamatyti, nes pavasaris - tai darbas. O vasarą - taip. Ypač liepą ir rugpjūtį - mes tik ten. Prie Strėvos. Dievinu Lietuvą. Todėl čia ir gyvenu. Neišpasakytai laiminga, kad Lietuva kiekvienu žingsniu eina pirmyn ir joje vis geriau. Iš šalies žiūrėdama aš daugiau pastebiu. Čia aš visada atvažiuoju kaip į rojų. Esu laiminga Lietuvoje turėdama tokį kampelį.“

Paskui atsistojo mūsų primabalerina Eglė Špokaitė. Nusilenkė Majai Pliseckajai, padėkojo „už suteiktą nepaprastą garbę šiandien šokti su jumis vienoje scenoje“.

Po paskelbto tosto Eglė ją pabučiavo ir atsisėdo šalia. Kažką šnekėjosi susiglaudusios. Ir staiga pamačiau, kaip Didžioji balerina ima glostyti mūsų Eglutės ranką. Ilgai ilgai glostė. Visą pasaulį yra pritrenkusi Pliseckajos rankų plastika. Tik tąkart plastikos nebuvo. Atrodė, kad Eglutės ranką glosto ne balerina Pliseckaja, o motina Pliseckaja. Vos tramdžiau ašaras matydamas ją motina, kuria jai niekada neteko būti.

Paskui ji pakilo, atsisveikino, visiems padėkojo ir pasuko link išėjimo. Pasivijau. Klausiu, ar nesupyks, jeigu rašydamas ją pavadinsiu Nemirštančiąja gulbe.

- Ką jūs, - net krūptelėjo, - manęs dar niekas taip nepavadino. Be to, mirsiu juk ir aš...

- Abejoju, - tariau jai, - tokie kaip jūs šios privilegijos neturi...

P.S.

Labai atsiprašau Majos Pliseckajos gerbėjų, kad nė karto jos nepavadinau nei žvaigžde, nei legenda. Bijojau šiais dviem Lietuvoje nuvalkiotais žodžiais išpurvinti Baltąją Strėvos Gulbę. Tą, kuri neturi privilegijos mirti.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“