Matematikos egzamino neišlaikiusi mergina padarė tai, kas pakeitė jos gyvenimą

Po tos nelemtos dienos apie neišlaikytą egzaminą mergina papasakojusi savo draugei. „Tuo metu ji stojo į Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokyklą. Parodžiau savo darbus. Ji pasiūlė stoti kartu. Taigi, viskas pavyko. Atrodo, bėdos ir nelaimės žmogų pakelia”, - įkvepiančią istoriją pasakojo mergina.

Kurti paskatino vienatvė

Šiuo metu Klaipėdoje gyvenanti mergina kuria spalvotus ir juodai baltus grafikos piešinius. Kūryboje mergina prisipažino atradusi ir savitą stilių, todėl pažvelgus į piešinį galima lengvai pasakyti, kad tai būtent šios menininkės piešinys.

Menininkė piešti pradėjo dar prieš 14 metų, o paklausta, kiek tokių savo stilistikos piešinių yra nupiešusi, teigė jų jau net nebesuskaičiuojanti. Jos meno kūrinių, pasklidusių po Lietuvą ir vis1 pasaulį, yra šimtai – žmonės neretai, pamatę merginos darbus, nori juos nusipirkti arba užsisakyti naują piešinį, kurį menininkė imasi tapyti.

„Prisimenu visai neseniai vykusį pokalbį su savo drauge. Ji manes paklausė, kodėl aš jį piešiu. Niekada nesu apie tai anksčiau pagalvojusi. Staiga prisiminiau savo vaikystę ir mokyklos laikus. Man niekada nebuvo lengva susibendrauti su žmonėmis, nors stengdavausi, neturėjau draugų. Likau stebėtojos pozicijoje. Su laiku imi jaustis tarytum nematomas, nes niekas nežino, kas aš esu. Tad ėmiau paišyti ir kurti savo istorijas piešiniuose”, - tai, kaip vienatvė paskatino ją kurti, sake U. Jasenka.

Apie tai menininkė kalbėjo “Musangas” kavinėje susirinkusiems jos kūrybos gerbėjams.Merginą kalbino Klaipėdos dramos teatro aktorė Justina Vanžodytė Šuraveja.

- Daugeliui menininkų, ko gero, tenka susidurti su situacija, kai mes nerandame tinkamos formos būti šiame pasaulyje. Tačiau Jūs visa tai sudėjote į kūrybą. Joje matome ir daug personažų. Ar jie tie patys? Galbūt turi savo istorijas? Ar šie personažai yra realiame gyvenime?

- Man patinka galvoti, kad aš kuriu vieną didžiulį pasaulį, vieną didelį paveiklą, kurį sudeda mano maži paveikslėliai.

Yra vienas personažas, kurio aš nenorėčiau su kuo nors lyginti, nes tai būtų nuostabu, jei žmogus, kuris žiūri į tuos paveikslus, matytų save, jis būtų tarytum pagrindinis veikėjas, kuris keliauja per pasaulį, susiduria su įvairiais žmonėmis, susiduria su lengvomis ir sudėtingomis situacijomis, žmonėmis. Visa tai paveiksluose yra.

- Ko gero, būtų labia sudėtinga kurti neatsižvelgiant, kas esi pats.

- Žinoma, aš kartais vaizduoju save, tas situacijas, esu ten tarytum pati, tik nežinau, koks mano santykis su ta aplinka

- Kaip atradai savo piešinių stilių?

- Pradėjau mokytis Nacionalinėje M. K. Čiurliono menu mokykloje dailės skyriuje. Išmokau stipraus amato. Negaliu pasakyti, kad kūrybos. Laikui bėgant pastebėjau, kad tarp tarp vaikų ir net mokytojų vyrauja tam tikras stilius, kuriuo tu turi tarsi paišyti. Jei nupaišai taip, kaip reikia, gauni gerą pažymį. Aš irgi mėginau įtilpti į tuos nematomus rėmus.

Labai gerai prisimenu vieną dieną, kai grįžau susinervinusi iš mokyklos.  Prisėdau prie stalo. Buvo popieriaus. Juodų tušinukų. Leidau sau būti savimi. Tai buvo ypatingas gyvenime momentas, kai išmeti iš galvos visus reikalavimus, mintis ir būti tuo, kuo esi. Man pavyko. Žvelgdama į praeitį supratau, kad tai buvo ne galo neįtikėtinas momentas, nes juo aš paklojau savo ateitį į laisvę.

-Jūsų darbus galima pamatyti socialiniuose tinkluose. Juose vadinatės „Yaskaart”. Kaip atsirado šis pavadinimas?

-Tuo metu, kai mokiausi Čiurlionio mokykloje, mano tėtis man davė paskaityti senelio dienoraštį. Varčiau jį. Jame buvo parašyta, kad jį mano senelį draugai vadina Yaska. Niekam to nepasakojau. Tačiau lygiai po 2 savaičių mane ėmė taip vadinti draugai. Norėjau oficialiai sukurti savo „Facebook” ir „Instagram” paskyras, tai net nekilo klausimo, kaip aš vadinsiuosi.

-Kodėl jūsų piešiniai yra juodai balti? Čia tokia technika? 

-Juoda balta gali skambėti kaip drąsus pareiškimas. Galima tame ieškoti daug prasmių, giliai nesikapstysiu. Man taip išėjo natūraliai. Tie darbai tarytum savimi patys spalvingi, todėl juose man netrūksta spalvų.  

Kalbant apie techniką, aš piešiu ant storesnio akvarelinio popieriaus su geliniais tušinukais. Tai labai paprasta technika.

-   Baigusi Nacionalinę M. K. Čiurliono menu mokyklą nusprendėte daugiau niekur nesimokyti. Kaip manote, ar tai apsunkina Jūsų kelionę meno keliu, o gal išlaisvina nuo standartų, griežtos mokyklos?

-   Gerai apibūdinta - „griežtos mokyklos”. Susidūriau su keistomis mokyklomis ir ten vyraujančiomis situacijomis. Mokyklos buvo išties griežtos. Ne veltui renkiesi kitokį kelią. Esi suvaržytas, nematai prasmės. Net po mokyklos galvojau, kad daugiau nebepaišysiu, nes supratau, ar mokaisi matematiką, ar dailę, vyrauja ta pati sistema.

Negaliu sakyti, kad mano kelionė pasunkėjo nusprendus daugiau nestudijuoti. Nors yra sakoma, kad niekada nesakyk niekada. Galbūt atsiras koks nuostabus mokytojas, dėl kurio bus verta toliau tęsti studijas?

O mokytis ir save lavinti reikia nuolat, domėtis menu. Juk kitaip "nepaeis korta", - juokėsi U. Jasenka.