- Esate neapsakomai išranki rinkdamasi vaidmenis. Kas gi jus privertė suvaidinti tokią bjaurią raganą?
- Na, sakykime, mane visada traukė sudėtingų herojų vaidmenys (juokiasi). Bet raganų daug kartų atsisakinėjau. Nemėgstu mūsų, moterų, demonizuoti. Raganiškus bruožus paprastai patyliukais vagiu iš vyrų, o jie ir nenujaučia. Bet šįkart užsimaniau raganos ištakų rasti savyje. Jei rimtai, pagrindinis jaukas man buvo muzika. Nuostabi Stiveno Sondhaimo (Stephen Sondheim) muzika. Turėjau neblogą balsą, bet dabar, deja, negaliu tuo pasigirti. Teko labai daug dirbti, kad iš naujo išmokčiau dainuoti.
- Įdomu, kad jūsų herojė ragana miuzikle visada pasiekia savo, net nebandydama ką nors pagražinti, bent dėl akių apsimesti. Trumpai tariant, begėdė. Jums ji tuo patinka?
- O kas čia keista? Argi ne tos moterys, kurios veikia beatodairiškai, dažnai ir būna patraukliausios vyrams? Ne veltui jos vadinamos kalėmis arba raganomis.
- Įdomu, o kokia yra jūsų mėgstamiausia pasaka?
- „Trys paršiukai“. O pasaka, kuri mane baisiai gąsdino, - „Mėlynbarzdis“. Kai jis ten, savo baisioje pilyje, vieną po kitos žudo visas tas moteris, savo žmonas. Man atrodo, pasakos reikalingos tam, kad motinos skaitytų jas savo vaikams, siekdamos apsaugoti nuo pavojų, slypinčių pasaulyje, ne tik miške. Ir dar tam, kad vaikai, kai suaugs, būtinai vestų arba tekėtų. Štai kam reikalingos pasakos - apsaugoti vaikučių ateitį.
- Neįtikėtina, bet faktas: jūs 36 metus gyvenate susituokusi su tuo pačiu vyru...
- Neįsivaizduoju, kaip man tai pavyko! Girdėjau, kad labai sunku būti aktoriaus žmona, bet išmėginkite dailininko žmonos vaidmenį! Žinoma, mano vyras, kūrybos žmogus, supranta mūsų įsikibimą į savo darbą, aktorystę. Manau, viskas būtų sudėtingiau, jeigu būčiau ištekėjusi už advokato arba buhalterio. Tai yra už žmogaus, kurio gyvenimo pagrindas nėra aistros, emocijos. Vyras yra toks pat itin jautrus kaip ir aš.
- Ir vis dėlto tikriausiai yra kokia nors paslaptis...
- Man atrodo, kad įvairius artimųjų poreikius ir reikalavimus dažnai vertindavau kaip savo. Tikriausiai čia ir slypi sėkmingos santuokos paslaptis. Reikia mokėti laiku atsitraukti per žingsnį, prisiminti, kad ne tu svarbiausia, ne vienintelė ir nepakartojama, kuriai visi turi paklusti. Todėl, nepaisant visų nominacijų ir apdovanojimų, realiame šeimos gyvenime aš savo vietą žinau ir esu labai laiminga, kad ji būtent tokia. Čia esu mylima ir supama meilės. O tai, žinote, yra gerokai maloniau, negu būti „pasauline žvaigžde“.
- Sakykite, o ką jūs manote apie išvaizdą? Ar ji tokia svarbi moters gyvenime?
- Manau, mes, moterys, dažnai klaidingai manome, kad, norint būti mylimai, vertai meilės, reikia būti gražuolei. Ir dėl to esame pasirengusios viskam. Net nuodų nuryti (juokiasi).
- Na, bepigu jums kalbėti, atrodote neįtikėtinai!
- Ačiū. Dalykas tas, kad per kiekvieną „Oskaro“ ceremoniją mums yra dovanojami didžiuliai įvairių kremų, kosmetikos rinkiniai. Štai visu tuo ir naudojuosi ištisus metus - iki kito „Oskaro“, todėl ir gerai atrodau (juokiasi).
- Jūs vis dar esate kategoriškai nusiteikusi prieš plastinę chirurgiją?
- Manau, kad žmonės atrodo baisiai juokingai, kai jų veidai arba kokios nors veido dalys yra sustingę. Bet kiekvienas sprendžia pats. Los Andžele į mane daug kas žiūri kaip į kuoktelėjusią dėl to, kad niekaip savęs nepagražinau. Kas gi jai? Kodėl ji/jis iki šiol neapsilankė pas plastikos chirurgą? Tarsi visi kaip vienas turi tai daryti. Ir padedi suprasti, kodėl. Susitikę tie žmonės nuoširdžiai ir džiaugsmingai sako vieni kitiems komplimentus: „O, tu fantastiškai atrodai!“ Jie tarsi sako: „Ačiū, kad ir tu tai padarei. Dabar mes panašūs!“
- Jūs ir rengiatės visada ypatingai, net per ceremonijas. Kažkaip saviškai, ne visai holivudiškai...
- Niekada apie save negalvojau kaip apie žmogų, kuris madingai apsitaisęs bus fotografuojamas žurnalų viršeliams, - tai ne man. Todėl į renginius dažnai atvykstu su savo drabužiais, o ne su tokiais, kuriais stilistai paprastai puošia aktores. Juolab visada rengiuosi savo drabužiais eidama duoti interviu. Patikėkite, tai ne dėl pasitikėjimo savimi. Anaiptol. Niekada nebuvau patenkinta savo išvaizda, ypač jaunystėje. Įsivaizduokite, aš ilgai kiekvienais metais patekdavau į garsaus įžymybių stiliaus žinovo Ričardo Blekvelo (Richard Blackwell) vadinamąjį juodąjį sąrašą. Jis mirė, todėl nenoriu apie jį kalbėti nieko bloga. Nepamiršiu, kaip atėjau į atranką vaidmeniui „King Konge“. Sėdi prodiuseris Dinas de Laurentis (Dino De Laurentiis) su sūnumi ir mane pamatęs pradeda su juo kalbėtis itališkai. O aš mokiausi italų kalbos. Girdžiu: „Kam tu man atsiuntei tą paršelį? Ta moteris tokia bjauri!“ Na, o aš staiga sakau itališkai: „Atleiskite, kad jus taip nuvyliau.“ Še kad nori! Argi jie galėjo įsivaizduoti, kad kažkokia baltapūkė kvailutė moka itališkai. Įprato aktores vertinti kaip besmegenes lėles.
- Daugybė aktorių prisipažįsta sutikę filmuotis dėl to, kad filme vaidinate ir jūs. Pavyzdžiui, taip sakė Tomis Li Džonsas (Tommy Lee Jones), kalbėdamas apie nuostabų filmą „Pabandom iš naujo“, kuriame pasakojama apie tai, kaip nejauni sutuoktiniai, kartu nugyvenę daug metų, bando atgaivinti santuokinio gyvenimo emocijas...
- O, Tomis toks mielas! Tas scenarijus - vienas iš keturiasdešimties geriausių dešimtmečio scenarijų, kurių niekas nenori prodiusuoti. Vyresnių kaip 60 metų žmonių sekso problemos - na, kas norės rizikuoti su tokia subtilia medžiaga? (Juokiasi.) O man patinka imtis to, kas atrodo neįvykdoma. Be to, ten daug įdomaus ir tikroviško, neišgalvoto. Ši problema aktuali anaiptol ne tik mūsų kartai, mūsų amžiui. Jauni žmonės, kaip pastebiu su kartėliu ir apmaudu, apskritai nuobodžiauja ir kankinasi kur kas dažniau už mus. Jei tau nuobodu, tau kažkas negerai. „Nuobodu būna tik nuobodiems žmonėms“, - taip sako Tomis, ir aš su juo sutinku.
Parengta pagal priedą „TV publika“
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą