Į paskutinę kelionę maestro palydėtas Palangoje. Pagarbą jo draugai ir gerbėjai reiškė Palangos Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčioje, ten maestro buvo pašarvotas. Po atsisveikinimo urna su S. Povilaičio pelenais užkasta Palangos kapinėse.
„Išlydime Stasio pelenus, o iš atminties jo, kaip didžiojo artisto, atlikėjo, puikaus poeto, niekas neištrins. Visus šiuos metus, kuriuos maestro buvo scenoje, galima pavadinti S. Povilaičio epocha. Jos puslapis užvertas, tačiau visada jį prisiminsime. Jis turėjo ypatingą talentą rasti trumpiausią kelią į žmonių širdis“, – atsisveikinimo su maestro metu kalbėjo Vytautas Grubliauskas. Jis S. Povilaitį ypač gerbė už kuklumą ir pagarbą žiūrovams.
„Jo dainose skambėjo ilgesys gražesnio, skaidresnio, šviesesnio gyvenimo. Visos dainos yra apie meilę, kuri yra skaidri, nesutepta, nepurvina. Prašykime Viešpatį, kad S. Povilaitį priimtų už tą gražią jo tarnystę, prašykime, kad jo paliktos dainos žmonėms pažadintų ilgesį to skaidresnio, šviesesnio gyvenimo. Dievas nori, kad mūsų gyvenimai žemėje būtų nušviesti ta šviesa, apie kurią ir buvo S. Povilaičio dainos“, – apie maestro kalbėjo vyskupas Jonas Boruta.
Palangos klebonas Marius Venskus apie S. Povilaičio netektį kalbėjo itin jautriai. „Spalio 6-osios rytą, kai švietė saulė, kai nuo jūros dvelkė vėsuma, atėjo laikas atsisveikinti su brangiais žmonėmis, mylimu miestu jūra, visais gerbėjais. Ar iškeliavus į amžinybę jo gyvenimo įvykiai netaps sunkia atminties našta? Netaps, nes tiek daug žmonių surinko bendrai maldai už S. Povilaitį.
Laimingas tas žmogus, kuris savo gyvenime patiria meilę, kuris myli visa širdimi. Tada ir ramesnis ir laimingesnis išeina iš šio gyvenimo. Viešpaties sukurtas pasaulis ir duotas gyvenimas yra be galo gražus. Kiekvienas mūsų atiduotume savo gyvenimo valandą, dieną, savaitę ar net metus, kad galėtume dar būti ir džiaugtis kartu su savo artimaisiais, tačiau nė vienas mūsų nežinome, kada gyvenimas pasakys, kad jau laikas palikti šį pasaulį. Meldžiame dvasios paguodos S. Povilaičio artimiesiems, kurie šią akimirką liūdi. S. Povilaitį palydime ne į nebūtį, o į amžinuosius namus“, – kalbėjo M. Venskus.
Pirmą kartą viešai apie maestro sveikatos būklę buvo prabilta 2014-ųjų vasarį. Tąkart maestro nutraukė savo koncertą ir buvo skubiai išgabentas į ligoninę. Tiesa, tuomet nei S. Povilaičio artimieji, nei jis pats neatskleidė, kokios tiksliai sveikatos problemos privertė jį nutraukti koncertą.
S. Povilaitį kolegos ir draugai dažnai apibūdindavo kaip stilingą ir šarmingą atlikėją. O jis pats dažnai kuklindavosi tikindamas, kad nėra vertas maestro vardo.
Dažnai besišypsantis ir nuoširdumu pavergiantis atlikėjas dar prieš dešimtmetį išgirdęs klausimą, kokio savo bruožo atsisakytų, jei tik galėtų, įvardijo ydą – rūkymą. Tiesa, to pačio pokalbio metu šmaikštavo, kad norėtų labiau sugebėti ūkiškus darbus.
„Norėčiau būti toks vyras, kuris namuose viską sugeba padaryti savo rankomis: suremontuoti čiaupą, išgręžti skylę, labiau išmanyti automobilio remontą. Tai būtų džiaugsmo žmonai“, – su šypsena kalbėjo amžiną atilsį S. Povilaitis.
2012 metais Stasys Povilaitis patyrė pirmąsias rimtesnes sveikatos problemas. Paskutinius trejus metus S. Povilaitis praleido daugiausia atsiribojęs nuo scenos. Paskutinis S. Povilaičio viešas pasirodymas – 2015 m. liepos 6 d., kai jis drauge su Algirdu Kaušpėdu bei kitais atliko tautišką giesmę ant Palangos tilto akcijoje „Tautiška giesmė aplink pasaulį“.
S. Povilaitis mirė 2015 m. spalio 6-osios ryte, vėliau buvo patvirtinta, kad mirties priežastis – plaučių vėžys, kuriuo dainininkas, įtariama, sirgo trejus metus.
Paskutinę akimirką, prieš ileidžiant urną į žemę, Palangos kapinėse skambėjo S. Povilaičio daina „Atsisveikinimas prie jūros“:
Stasio Povilaičio biografijos faktai:
S. Povilaitis gimė Kaune, 1947 metų sausio 15 dieną;
1954-1961 m. mokėsi Kauno 4-ojoje vidurinėje mokykloje, o specializuotoje muzikos mokykloje lankė smuiko ir obojaus pamokas, dainavo Kauno radiofono berniukų chore;
1961 m. išvyko į Palangą, kur baigė aštuonmetę mokyklą;
Po aštuntos klasės S. Povilaitis mokslus tęsė vakarinėje mokykloje;
1962-1965 m. dirbo Palangos statybos valdininku;
1965-1976 m. Vilniaus universitete studijavo žurnalistiką;
Prieš pat studijas jį pastebėjo kompozitorius Mikas Vaitkevičius, kuris pavietė dainuoti ansamblyje „Ritmas“;
1970 m. S. Povilaitis tapo LSSR filharmonijos ansamblio „Nemuno žiuburiai“ solistu. Su šiuo ansambliu pradėjo keliauti po Sovietų Sąjungą;
1973 m. ansamblis „Nemuno žiburiai“ iširo, tad S. Povilaitis prisijungė prie netrukus milžiniško populiarumo sulaukusio ansamblio „Nerija“;
Nuo 1987 m. tapo koncertinės organizacijos „Tonas“ artistu ir pradėjo rengti autorines programas, su kuriomis koncertavo Lietuvoje bei užsienyje;
2010 m. žengė į televiziją, tapo muzikinės laidos „Šeimų dainos“ komisijos pirmininku;
Per visą dainininko karjerą išleido 20 solinių albumų;
Nuo 1967 iki 2013 m. buvo pagerbtas dešimčia apdovanojimų. Tarp jų: Antano Šabaniausko premija, „Bravo“ premija už nuopelnus muzikai, DLK Gedimino 5 laipsnio ordinas, Vyriausybės kultūros ir meno premija, medalis „Už nuopelnus Vilniui ir Tautai“ bei M.A.M.A. apdovanojimas už nuopelnus Lietuvos muzikai.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą