Monika šešti metai gyvena Atmatos pakrantėje, sename žvejų kaime abipus Šyšos upės žiočių. Hiperaktyvi moteris, nenustygstanti vietoje, įsikūrė krašte, kurį daugelis įsivaizduoja kaip vienišos ramybės oazę...
"Tai visiškai klaidingas stereotipas, kad šitas kraštas yra ramus, - sako ji. - Čia reikia išsikovoti vietą po saule, ir gana aršiai. Čia tiek "ekstrymo", kad mano draugai iš Vilniaus net įsivaizduoti negali. Tik tie, kurie pas mane atvažiuoja, supranta, kodėl aš čia."
Vilnietė Šyšos kaime
Keistas dalykas: grynakraujė miestietė atrado save kone laukinėje gamtoje.
Vieniems keistas, kitiems - ne. Tiems, kurie mane tikrai pažįsta, nėra keista. Gyvenimas viską sustatė į savo vietas. Atsijojo tikrus draugus nuo netikrų, tai, kas svarbu, nuo to, kas nesvarbu. Taip, aš - nepastovus žmogus, bet gamtos sąlygos ir nesuteikia pastovios ramybės. Čia viskas nuolat keičiasi - ir mano veikla taip pat. Vėjai, audros, srovės, amalai... Būna, kad per kiemą pereina tornadas. Turi išmokti elgtis atitinkamai. Pagarbiai.
Jau mokate?
Aš jaukinuosi šitą kraštą, noriu prie jo pritapti, būti jame sava. Aš čia atvykau ne tam, kad šitą aplinką pritaikyčiau sau. Atvirkščiai: tai aš čia noriu pritapti. Kita vertus, aš pamarį dar matau kitomis akimis nei vietiniai: dar neatpratau aikčioti.
Kas priverčia aikčioti?
O, daug kas... Kiekvienas saulėlydis. Ūkanotas rytas mariose. Briedžiai Krokų Lankoj, paukščiai pievose, negyvenamos salos...
Kuri pamario vieta jums gražiausia?
Negaliu lyginti. Tai tas pats, kas lyginti jūrą su Nemunu - kuris gražiau banguoja. Čia šimtai unikalių, su niekuo nepalyginamų vietų.
Pagal natūrą esate kaimo vaikas. Kaip tokia tapote gyvendama Vilniaus centre?
Žmogus, gimęs ir augęs kaime, gali užaugti visišku miesčionimi, ir atvirkščiai: mieste gimęs ir augęs gali būti visiškas kaimietis. Aš ilgai blaškiausi, kol nurimau čia.
Gal jūsų tėvai iš šio krašto?
Mama - vilnietė, tėtis - iš Kauno. Būtent jis mane užkrėtė vandeniu. Kiekvieną vasarą atsiveždavo čia, į Šyšą, atostogauti. Žvejodavom, buriuodavom, "kateriuodavom"... Su juo išmokau nebijoti vandens.
Pirmą krikštą - išbandymą potvyniu - gavau dar paauglystėje, kai buvau 16 metų. Tada tėtis surengė šeimai žygį - į Šyšos namelį, kad pasigrožėtume potvyniu. Taip pasigrožėjome, kad vos gyvi likome. Kai vanduo į namus jau plūdo per slenkstį, mes sėdome į tėčio visureigį ir išvažiavome, bet galinga srovė jį nešė nuo kelio kaip šapą, ledo luitai daužėsi į duris, vanduo ėmė plūsti į vidų... Kelio žymių visai nesimatė. Galiausiai mus išgelbėjo kaimynas su savo valtimi - parplukdė į savo namus. Tą naktį, atsimenu, šildėmės prie židinio, kirtome lašinius su raugintais agurkais, tėvai skanavo naminukę.
Kaip kaimynas reagavo, kai po dešimtmečio čia atsikraustėte visam?
Sakė, kad atėjus potvyniui manęs čia nė kvapo neliks. "Laikas parodys" - pamaniau.
Ir ką parodė laikas?
Aš vis dar čia. Vanduo ir vėjas - mano stichija.
Ir per tuos penkerius metus nė karto nekilo klausimas "ką aš čia veikiu?" Nesinorėjo ištrūkti?
Ne. Nekilo. Mes ištrūkstame kartais - trumpam, pavyzdžiui, šį pavasarį buvome Italijoje. Svajoju apiplaukti jachta aplink pasaulį... Bet vis tiek sugrįžčiau čia.
Daugiau skaitykite dienraščio 'Vakarų ekspresas" priede "Šeštadienis"
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą